Petras Palilionis: „Eiti, kur veda gyvenimas“

Rašytojas Petras Palilionis

Rašytojas, Kauno meno kūrėjų asociacijos vadovas Petras Palilionis švenčia 70-metį. Prieš metus atsistatydinęs iš Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko, kuriuo dirbo nuo 1989-ųjų, pasitraukęs iš dešimt metų lygiagrečiai eitų Lietuvos autorių teisių gynėjų asociacijos-agentūros (menininkai geriau žino santrumpą LATGA-A) Kauno skyriaus direktoriaus pareigų, pašnekovas nustebino – per pokalbį nė karto lyg ir nežymiai, bet taip, kad lankytojas pastebėtų, nežvilgtelėjo į laikrodį…

Esate prasitaręs, kad laiką išskirtinai gerbiate. Iš pagarbos kalendoriui per savo gimtadienius būnate tradiciškai nesurandamas? Apie ką susimąstote rugsėjo šeštąją?

Norėčiau perfrazuoti klasiką: „Palaimintas būki žmogaus nešventime nei savo gimimo, nei savo mirties“. Jubiliejus – gyvenimo sankaupų putos. Be abejo, gražu rudeniškai krintantys lapai, šampano purslai, užjaučiamos draugų šypsenos, bet man artimesnis Justino Marcinkevičiaus požiūris, kad tokios datos panašios į stichinę nelaimę. O kasmetinė gimimo diena – proga nesureikšminti ir nesusireikšminti. Verčiau apytikriai pacituosiu garbiojo Algimanto Baltakio sveikinimą: „Gal nebe taip, gal nebe tiek, bet noris vis tiek“…

Mūsų gyvenimas – kaip blakstienų mirktelėjimas, tačiau kiekvienam žmogui tas krustelėjimas neįtikėtinai svarbus. Kokias sąskaitas, jeigu būtų galima, pateiktumėte dvidešimtajam amžiui?

Tikrai, žmogaus gyvenimas, tautos gyvenimas yra tik amžinybės, akcentuokime šį žodį, blakstienų mirktelėjimas. Kai pagalvoji, palygini su milijardais Žemės, žmonijos metų, milijonais gyvybių… Džiaugiuosi, kad persiritau į trečiąjį tūkstantmetį, aštuonioliktojo ir devynioliktojo šimtmečių mano genealoginiai protėviai tokio amžiaus nesulaukdavo. XX a. gimiau, alkau, šalau, mokiausi, dirbau, susitikau daugybę šviesių žmonių, pavyko pasiekti vieną kitą tikslą. Dieve, kaip jaunystėje norėjau išleisti pirmąją knygą… Naktimis ją sapnuodavau. Namuose, deja, buvo tik motinos maldaknygė ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ūkininkavimo pradžiamoksliai, kuriuos motina, bijodama tremties, gal ir ne be reikalo sudegino. Ne paslaptis, rašytojai buvo nepriimtina nei tautininkų, nei bolševikų valdžia. Tiktai dabar, atkūrus nepriklausomybę, jos „Karo metų dienoraščiai“ išleisti be kupiūrų. Skaityti išmokė sesuo Irena, ilgai nesupratau, ieškodavau, kai niekas nematydavo, kur knygose slapstosi jos prakalbinti žmonės, gyvuliai, paukščiai… Pirmąją korespondenciją į Joniškėlio laikraštį parašiau dar paauglys. Anksti pradėjau svajoti apie savo biblioteką. Trečiasis noras – baigti aukštąjį mokslą ir priartėti, – taip tuomet atrodė, – prie didžiųjų žmonijos išminties aruodų. Jei ne varganas gyvenimas, mielai būčiau baigęs kelis aukštuosius mokslus. Todėl džiaugiuosi, kad mano ambicijas sėkmingai realizavo intelektualioji dukra Milda, įgijusi du universitetinius išsilavinimus Lietuvoje, o trečiąjį – Vakaruose.

Kaip matome, norai išsipildė, po pirmosios („Atolas“,1972) knygos išleidote dar keturiolika, baigėte Panevėžio hidromelioracijos technikumą, studijavote teisę Vilniaus universitete, turite didelę biblioteką. Bet kelias tikslo link buvo vingiuotas?

Nepatogu girtis. Gal viskas dėl mane suvedžiojusios prigimtinės, vitališkos jėgos? Pernai Pušaloto bažnyčios šventoriui kartu su Kauno televizijos direktoriumi Petru Garniu padovanojome skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus paminklą „Metraštininkas“, įamžinusį Pušaloto kunigus-kultūros veikėjus: Antaną Jušką, Petrą Rimkevičių, Joną Jaskevičių, Adolfą Sabaliauską-Žalią Rūtą. Po iškilmingo paminklo pašventinimo vyskupas Jonas Kauneckas, beje, irgi to paties technikumo auklėtinis, pasidomėjo, kam man, humanitarui, buvo reikalingos hidrotechnikos studijos. Nesusivaldžiau: o kam jums, ekscelencija? Nebuvo iš ko gyventi, atsakė vyskupas už mus abu… Manyčiau, reikia eiti ten, kur veda gyvenimas. Nuo vaikystės taip ir darau. Viename išbuožintos būsimojo sesers vyro trobos gale kavalieriai paneles šokdino, kitame, bibliotekoje, aš iki išnaktų tarp knygų tūnodavau. Tenai pirmą kartą į mano rankas pakliuvo teisinė lektūra, mįslingųjų kodeksų vertimai. Panevėžio technikumas, aukštosios matematikos, hidraulikos pradmenys buvo didelė abstraktaus mąstymo paskata, nors visą laiką gyvenu ir labai žemišką gyvenimą. O teisė?.. Baigęs technikumą neturėjau didelio pasirinkimo, galiojo įvairūs apribojimai, be to, mano senelis Juozas buvo savotiškas advokatas, oficialus kaimo įgaliotinis, dailia rašysena pasirašinėjęs Pabuojų išskirstymo į viensėdijas, žemės pasidalijimo ir kitus oficialius dokumentus. Jau niekada nesužinosiu jo raštingumo paslapties… Paveldėjau ne tik nepatogiai ilgą pavardę, kuri ant XIX a. prosenelių antkapių visur rašoma lietuviškai, bet ir kai kuriuos genus. Kokius dar? Be darbo negaliu gyventi, iš karto susergu ligomis, kurių pavadinimų nežino daktarai. Kita kalba, kad tapęs pensininku profesionalu neturiu galimybių realizuoti savo kūrybos ir gauti pelnytą, nors menkutį atlygį. Nežinau, kodėl valstybė baudžia autorius, persekioja už dažno viso gyvenimo darbus, užkrauna nemažus atskaitymus, skatina natūrinius mainus ar pasibjaurėtiną „vokelių“ praktiką, o pati vėliau veidmainiškai aimanuoja dėl aižėjančių savo pamatų.

Vandenų specialistas, teisininkas ir… žurnalistas? Spalvingas derinys…

Nuo penkiolikos metų buvau „Panevėžio tiesos“, – mano jaunystės, skurdo ir romantikos miesto laikraščio, – neetatinis korespondentas. Apsigyvenęs Kaune rašinėjau „Kauno tiesai“, „Vakarinėms naujienoms“, „Komunizmo vėliavai“. Kartą Laisvės alėjoje mane, turėjusį neblogai apmokamą hidrotechniko darbą, sustabdė Lietuvos radijo ir televizijos komiteto Kauno redakcijos vyriausiasis redaktorius Vladas Stankevičius ir galingu bosu pakvietė pas jį dirbti. Sutikau, ilgam įklimpau, nors dvidešimt penkerių jau buvau pusėtinai įtakingas žmogėnas, perspektyvus Valstybinio vandens ūkio komiteto inžinierius-inspektorius, galėjau daryti ne kartą siūlytą profesinę karjerą Vilniuje.

Matome jus energingą, veržlų, neretai kibiai reiklų ir daug nuveikiantį kultūrai, regis, kur jau čia iki lyrikos… Praverkite kūrybinės virtuvinės duris: kada ir kaip gimsta eilėraštis?

Nesitikėkite iš prasto virėjo gero patiekalo… Eilėraštis, pajuokaukim, nelyginant mano katinas Petras Murkūnas, pats ateina, pasišaukia, tol neduoda ramybės, kol nepasiekia savo… Rašant lyriką, kad išreikštum, ką jauti, mąstai, ką stengiesi pasakyti, pasirenki, atrodytų, pačius būtiniausius žodžius. Vėliau, gerokai atvėsęs, pajunti, jog kažkas ne taip, vėl susikaupus prasideda alinanti, sunkiai nusakoma eilėraščio savikūros būsena, savotiška žodžių narkomanija. Tada geriau nevairuoti automobilio, nespręsti praktiškų dalykų, nestebinti pašalinių. Eilėraštis kaip vaikas: namie, tarp savųjų, gali būti visoks. Tačiau neduokdie tokį išleisti į viešumą… Tai, žinoma, siekiamybė, ne visada paklūstanti net didžiausiems talentams. Aš už savistabą. Sovietmečiu knygas sužalodavo vidiniai ir valstybinai cenzoriai, retas nemokėjome Ezopo kalbos ar ja nesinaudojome. Nemanyčiau, kad dabar galime paleisti visas vadžias. Ar vieną gražią dieną neužtrokšime nuo „pūvančio žmogaus“? Prievartos? Sekso? Popso? Mažai tautai itin pražūtingo svetimybių kulto, kiaurą parą plūstančio iš sualtorintų komercinių televizijų ekranų? Ar ne per greitai užmiršome toliaregišką Juozo Grušo perspėjimą, jog menas be etikos – ne daugiau kaip graži blevyzga? Grįždamas prie klausimo, galiu pasakyti, jog literatūra – ne vienintelė mano aistra. Pastaraisiais metais pavyko aplankyti keletą pasaulinių dailės muziejų, parymoti prie šimtmečių išbandytų vertybių. Kiek juose istorijos? Ir kiek to meto žmogaus? Grožio? Aistrų? Bjaurasties? Grynoji, išpažintinė lyrika – pavojingos atodangos. Kodėl ir prieš ką šiuo metu atsilapoti, prieš ką kaip Jobas turėtum atverti sielos žaizdas? Arba, kaip kokia Marina Abramovič, publikos akyse mėsinėti savo kūną? Dėl ko tokia estetika? Niekad nesutiksiu, jog dėl gyvenimo ant ugnikalnio.

Išleidote eilėraščių knygų („Atolas“, 1972; „Akistatos“,1977;, „Vasara už debesų“, 1981, „Su baime ir viltim“, 1986), mažųjų ir draminių poemų („Mažosios poemos“, 1979; „Vėjuota saulė“, 1983; „Motinos epas“, 1991; „Baltoji obelis“, 2008), reiškiatės kaip eseistas („Išlikę savimi“, 1997), monografinių etiudų autorius („Svajojęs gražų gyvenimą. Apmatai Juozo Grušo portretui“, 2001), parašėte keletą knygų valkams… Išvardijau anaiptol ne viską. Kuris žanras jums mieliausias, artimiausias?

Mano poemos „Vėjuota saulė“ herojus Adomas Mickevičius prisipažino niekada vienos tėvynės nemylėjęs. Aš irgi niekada vieno žanro nemylėjau. Nesu grynakraujis lyrikas, man artimesnis didesnius klodus išjudinantis epinis pradas. Regis, rašau nesudėtingus eilėraščius, tačiau neseniai per literatūros vakaronę Lietuvos ambasadoje Vienoje simpatinga šviesuolė staiga paklausė, kodėl mano posmai tarsi kryžiažodžiai. Nepatikėsit, netekau amo. Būdamas toliau nuo Lietuvos, svetur, niekada nepeikiu savo namų, nors knietėjo pasakyti: kai kurie, nebūtinai vien jaunųjų, eilėraščiai – tikra galvosopė. Nekvestionuoju būtinų ieškojimų, džiugių atradimų ir skaudžių praradimų, bet dažnai skaitydamas prisimenu Maironį: „Nei rimo, nei ritmo, nei prozos geros“…

Esate aktualizavęs, į literatūros kontekstą sugrąžinęs A. Mickevičiaus Kauno periodą, pastatėte žodžio paminklą aušrininkui Andriui Višteliui-Višteliauskui („Visais gyvybės kodeksais“), įdėmiai pasidairėte po Kazio Binkio gyvenimą ir kūrybą („Pasikinkęs jauną vėją“), iš užmaršties Lietuvai prikėlėte Suomijos švedų modernizmo klasiką Henrį Parlandą. Naujausia jūsų mažoji poema „Baltoji obelis“ skirta dailininkui Antanui Samuoliui, rašytojui Raimundui Samulevičiui ir tautodailininkei Stasei Samulevičienei. Kaip manote, kurie kultūrininkai, spalvingos asmenybės po šiai dienai nepelnytai užmiršti?

Pasaulis mini šimtąsias Levo Tolstojaus mirties metines. Labai jaunas miręs poetas Edmundas Steponaitis su literatūros milžinu diskutavo apie moralę, religiją, kultūrą. Kodėl nepaieškojus tų laiškų? O jaunasis Zigmas Gėlė-Gaidamavičius? Kas ir kada parodys dar vieną Janonį, kunigą ir poetą Antaną Janonį? Kokios figūros buvo Pranas Vaičaitis, Jonas Biliūnas! Nespėję išsipildyti, talentingi, nelaimingi. Vienas dabartinių mano rūpesčių – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Seniau jai skirtą eilėraščių ciklą „Vien likimo nusišypsojimas“ rengiuosi pratęsti kitais darbais.

Kurie poetai jums padarė įtakos?

Vienaip ar kitaip – visi skaityti. Savi ir svetimi, prakeikti ir palaiminti. Ne kartą esu sakęs, pasikartosiu, didžiulį įspūdį paliko Kazys Binkis. Kai Lietuvoje dar nebuvo išleistos Henriko Radausko, Jono Aisčio, Kazio Bradūno, Bernardo Brazdžionio knygos, gavęs nakčiai kitai, karštligiškai persirašinėjau jų eilėraščius. Pamėgau Borisą Pasternaką, Osipą Mandelštamą, Mariną Cvetajevą, ankstyvąjį Vladimirą Majakovskį. Su žodynais susigraibau lenkiškai ir vokiškai.

Ne paslaptis, kad perskaitę prieštaringų vertinimų sulaukusią monografiją „Gyvenęs gražų gyvenimą“ apie J. Grušą, tikimės ne mažiau intriguojančios jūsų knygos apie Bernardą Brazdžionį…

Galėčiau pasakyti, kas realu. Turime Jono Aisčio, Liudo Dovydėno, Vytauto Tamulaičio, Antano Vaičiulaičio, Liūnės Sutemos, Prano Lemberto premijas, o štai B. Brazdžionio neįamžiname, neaktualizuojame jo kūrybos. Klibinau įvairias duris, Čikagoje kalbinau Amerikos lietuvius. Visi mandagiai šypsojosi, bet supratau: kai nėra vėliavos, nereikalingas ir jos kotas… Liko gimtoji Lietuva, Rašytojų sąjunga, Kauno miesto savivaldybė. Sumanymą inicijavo Kauno meno kūrėjų asociacija, nuostatus parengėme su grupele kauniečių rašytojų. Reikalai pajudėjo. 2012-aisiais bus dešimt metų, kai klasikas mirė. Įsteigti Brazdžionio premiją, skiriamą už aukštos prabos, lietuvybę tausojantį, tėvynės ir žmogaus meilę įtvirtinantį kūrinį – Kauno garbės reikalas. Mano darbas apie B. Brazdžionį, kurį tikiuosi pagaliau baigti, bus ganėtinai šerpetotas, suprantama, išsaugant pagarbą literatūros klasikui, bet nevengiant asmeninių pastebėjimų, dvejonių, svarstymų. Kam dabar įdomi paskui vieno ar kito kūrėjo biografiją paslaugiai šliaužianti knyga?

Nemanote, kad abejotinai daug rašytojų išstumiama iš knygų lentynų, mokyklų programų?

Deja, mūsų jau minėti J. Grušas, B. Brazdžionis ir kiti, dar vakar tituluoti klasikais, lieka gyvenimo paraštėse. Dramatiškai sumenkęs dėmesys poezijai, neišperkamos net Just. Marcinkevičiaus, A. Baltakio, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio rinktinės… Ką jau kalbėti apie kitus… Rodos, Jackas Londonas įspėjo, kad mirusieji rašytojai be gyvųjų nieko nereiškia. Prisisteigėme sąjungų, draugijų, inspekcijų, institutų… Nejaugi reikės dar vieno – literatūros paveldo? O gal nesėdėkime susidėję rankų? Džiaugiuosi, kad išleisdami Leono Zaleckio rinktinę „Vieno pavasario svečias“ susigrąžinome labai gražiai darbą bei gamtą aprašantį autorių. Atsivėrus pasauliui matome, kaip daugelyje valstybių, kad ir kaimyninėje Lenkijoje, nuo mažų dienų tauta pratinama prie istorijos, kultūros, literatūros. Kaip čia nepaklusi Juozui Miltiniui: pats eik ir kitus vesk.

Neseniai skaičiau įdomią Juozo Apučio pokalbių ir esė knygą „Maži atsakymai į didelius klausimus“, kuri kelia daug naujų klausimų. Cituoju: „Gal ir naivu, bet dažnai pristoja mintis: meno kūrėjai neturėtų spiestis tikrovės pašaliuose. O gal – „į gatves, futuristai, būgnininkai ir poetai“?.. Ką pasakytumėte apie menininkų galias ir kodėl po Atgimimo euforijos į jų balsą taip neįsiklausoma?

To siūlyčiau paklausti mūsų valdžios vyrų ir moterų. Gal netyčia, pavargę nuo rietenų, išgirs? Negaliu kalbėti už Lietuvą. Man neramu, kad panaikinta Lietuvos radijo Kauno redakcija. Kad agonizuoja Kauno televizija… Kad nežinia, kiek dar laikysis savaitraštis „Nemunas“… Liūdna – seniausių tradicijų Lietuvos homo faber įžūliai bandoma pakeisti postmoderniu homo ludens. Ar neprisižaisime? Viskas monopolizuojama, spaudžiama į vieną gniaužtą, tarsi grįžtant į laikus, kai buvo „viena partija ir viena tiesa“. Kas, kada ir kaip sustabdys valstybinio biurokratizmo ir pramoginės kultūros pasiutpolkę? O gal meno žmones, kaip garsiajame amerikiečių filme tuos nuvarytus arklius, ims ir… Ką pasakyčiau apie menininkų gyvenimą Kaune? Gal jis šviesėlesnis nei kitur. Meno kūrėjų asociacijai pavyko rasti bendrą kalbą su miesto valdžia, Poezijos pavasario laureatas gauna solidžią premiją, kasmet skiriamos kultūros ir meno premijos, stipendijos kūrėjams, finansuojami įvairūs projektai. Kalbamės, diskutuojame, jeigu būtina – pykstamės.

Verslas ir kultūra. Negalėčiau nepaminėti sėkmingai leidžiamos serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“, kurios naujus tomus visada gera ir jauku paimti į rankas. Kaip sekasi sunkmečiu?

Garbė mecenatams Česlovui ir Ramūnui Karbauskiams, kurie finansuoja nepelningą seriją. Išleidome devyniolika tomų, liko vienuolika. Galbūt bus tęsinys, kita serija… Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla labai kruopščiai parengia kiekvieną knygą, visuomeninė redaktorių taryba (Viktorija Daujotytė, Algis Kalėda, Česlovas Karbauskis, Valentinas Sventickas ir aš) po ilgų diskusijų atrenkame, mūsų galva, geriausiai rašytojus charakterizuojančius, išliekamąją vertę turinčius kūrinius. Mecenatai rūpinasi, kad leidiniai pirmiausia pasiektų kaimo bibliotekas, nori, kad žiūrėjimo „malonumų“ pažeisti žmonės patirtų tikrąjį, skaitymo, malonumą. Nepaisant sunkmečio, leidybos nesklandumų – kasmet pasirodo po keturias naujas knygas.

Kalbindamas rašytoją, aktyvų kultūros veikėją neketinu sumenkinti Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcijos kultūros žurnalisto, kurio fondiniai įrašai, televizijos filmų scenarijai turi išliekamąją vertę, retkarčiais perklausomi, peržiūrimi. Kurie darbai jums pačiam svarbiausi?

Tie, kuriais pavyko pasakyti, ką norėjau. Ne vienas mano buvęs kolega pritars, jog tuometinė TVR vadovybė, veikiama „direktyvinių organų“, Kauno radijo redakciją pakentė sukandusi dantis. Girdi, nacionalistų lizdas! Vyriausiuoju redaktoriumi tapus liberaliajam Zenonui Lapinskui, bandydavome papasakoti apie nepelnytai nutylėtus, bet daug gero Lietuvai padariusius žmones. Nevaidinu ir nevaidinsiu aukos, ne mane vieną yra apvanoję laikinosios ir amžinosios sostinių ideologiniai perkūnai. Ilgokai teko aiškintis už laidą apie poetą ir vertėją Vaclovą Šiugždinį. Paradoksas, tačiau buvo konfiskuotas įrašas apie reemigrantą Juozą Mikuckį, kuris, vėliau paaiškėjo, yra ištikimai tarnavęs sovietų žvalgybai. Vos pradėjęs dirbti, norėjau prie mikrofono pasikviesti Vincą Mykolaitį-Putiną, išleidusį egzistencinį rinkinį „Langas“. Mano pasiūlymas buvo atmestas. Arba dar visiškas absurdas: vieno ar kito autoriaus (pvz., Leono Narbuto) korespondencijas mielai transliuodavome, bet pabandyk prakišti eterin pačius nekalčiausius jo eilėraščius… Nepaisant trukdžių Lietuvos radijo fonduose turėtų būti saugoma apie dvidešimt mano autorinių įrašų. Nepriklausomybės metais, Kauno televizijai užsakius, parašiau keletą videofilmų scenarijų apie iškilias asmenybes: Juozą Kojelį („Aukoti ir aukotis“), Ričardą Mikutavičių („Žmogaus kelio mąstymas“), B. Brazdžionį, Joną Aistį, kardinolą Vincentą Sladkevičių. Čia man labai pravertė ankstesnė patirtis – prieš gerus tris dešimtmečius Lietuvos kino studijoje su Vyteniu Imbrasu realizuotas scenarijus apie J. Grušą („Laimingasis – tai aš“).

Nuo jaunų dienų gyvenate Kaune, atsidėkodamas miestui sumanėte ir išleidote daug leidinių (miesto rašytojų antologiją „Kauno vainikai“, poezijos ir prozos dvitomį „Kauno jaunieji“, poezijos rinkinį „Poetų Kaunas“, DVD „Kauno balsai“ įvaizdinote ir įgarsinote kauniečius Poezijos pavasario laureatus, tebeleidžiate „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlę“. Nenustebčiau, jeigu pakeliui koks nors naujas projektas. Jaučiatės puikiai pritapęs Kaune?

Neskirstau žmonių į kauniečius, vilniečius ar panevėžiečius, neskirstau ir pagal rangus, profesijas. Kur gyvenu, ten mano vieta. Ilgai buvęs kitiems, dabar norėčiau būti sau. Geriausiai jaučiuosi su kultūros žmonėmis, kolegomis rašytojais, dailininkais, teatralais, literatūrinių vakaronių dalyviais. Palieku kitiems sukti galvas dėl Kauno įvaizdžio ar statuso. Kadaise Kaunas sėdėjo ant baltojo istorijos žirgo, dabar – Vilnius. Sėkmės jam. Naujieji Kauno priemiesčiai jau vejasi sostinę. Tikiuosi, ateis eilė centrui, pagaliau prisikeliančiam senamiesčiui. Tokio megapolio, kaip su žvaigždynais besivaržantis Los Andželas ar Niujorkas, Lietuvoje nėra ir niekados nebus. Ir kam jo reikia… Varžytuvės tarp miestų, menininkų, projektų, varžytuvės, skatinančios kūrybinės energijos apytaką – sveikintinas, amžinas dalykas. Kuo daugiau, tuo geriau. Juolab įsitvirtinant kapitalizmui.

Dėkui už interviu. Iki susitikimo jūsų jubiliejinėje „Kūrybos valandoje.“

Kalbino Vidmantas Kiaušas