2010 12 09

Jūratė Urbšienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Vitalijus Mazūras: „Manyje gyvena vaikas“

Režisierius Vitalijus Mazūras. Ingridos Žilėnaitės nuotrauka

VITALIJUS MAZŪRAS – režisierius, dailininkas ir aktorius, galintis sukurti teatrą iš skiaučių, manų košės ir vaikų šypsenų. Prie jo namų Vilniuje dar nuo praėjusių Kalėdų kieme juokiasi angelas, nes taip gyventi linksmiau.

Garsiausias Lietuvos lėlininkas teigia, kad negali nekurti. Bandė, bet nepavyko… Sako, kad čia tokia nepagydoma liga – kurti teatrą ir gyventi teatru. Režisierius jau dešimt metų nebedirba teatre, bet negali be vaikų ištverti. Liūdna. Jam didžiausia bausmė – nieko neveikti, todėl namuose įkūrė savo teatrą, kurį pavadino „Paršiukas Ikaras“ ir kartu su savo žmona aktore Nijole vaidina vaikams, o mums belieka stebėtis, kaip galima gyventi pasakoje kiekvieną dieną. Gal dėl to režisieriaus akyse visada šėlsta šelmiškos ugnelės ir spinduliuoja beribė meilė vaikams.

Pakalbinau režisierių V. Mazūrą Panevėžyje, nes čia jis kuria spektaklį „Katės namai“.

Tvirtinate, kad nekuriate spektaklių nei vaikams, nei suaugusiesiems, bet kodėl Jūsų spektakliai, o tiksliau teatras – magiškas visiems.

Tiesiog kuriu spektaklius, kurie man pačiam patinka. Dažniausiai statau spektaklius visai šeimai: nes juk visi turi širdis, kurios jaučia ir myli, kaip ir pasakų herojai, o aš galvoju, jog visi sveiko proto žmonės turi jausmus…

Tai tiesa, kad Jumyse gyvena vaikas?

Manyje gyvena vaikas ir aplinkiniai dažnai sako, kad kalbu kaip mažas vaikas ir elgiuosi kaip vaikas. O man patinka būti vaiku. Dabar to jau nesigėdiju, o anksčiau teko net ašarą nubraukti. Prisimenu, kai dar buvau jaunas, nuėjau su svarbiais reikalais į Kultūros ministeriją, kalbu apie rimtus dalykus, o jie man sako: „Tu kalbi kaip vaikas“… O aš taip tada norėjau būti suaugęs ir rimtas…

O gal dar koks kipšiukas manyje gyvena? Gal dėl jo be vaikų gyventi negaliu ir jiems kuriu teatrą – karpinių, šešėlių, kaukių.

O iš kur semiatės naujų idėjų?

Iš vaikystės. Aš viską gavau su bobulės pasakomis, tos pasakos ir yra mano mokslų akademija. Vaikystėje galėdavau valandų valandas laukti atbėgančio kumeliuko, atskrendančio gužučio… Semiuosi iš vaikystės, iš vaikystėje girdėtų pasakų ..

Šiandien vaikams siūlomi kitokie spektakliai ir filmukai, o Jūs režisuojate Samuelio Maršako pjesę „Katės namai“, kuriai 100 metų. Kodėl?

Manau, kad pats didžiausias nuodas vaikams – peršami svetimi pasauliai ir nerealūs personažai. Mane gąsdina „muilo operos“, kurias vaikams kiša televizija. Juk tie filmukai nieko nemoko. Kokie vaikai užaugs, jei mes jiems pateikiame nerealų robotų pasaulį?.. Tik nuoširdumas gali mus išgelbėti. Mes, suaugusieji, turime prisiimti atsakomybę už vaikus ir jiems siūlomą meną. Vaikų teatro tikslas – pažadinti imlią vaiko sielą. Nesuprantu butaforinių santykių, iškreipto pasaulio.

S. Maršakas kūrė pasakėlę „Katės namai“ sovietmečiu, bet pjesė labai aktuali ir šiandien, nes juk rašoma apie pasipūtimą, nenuoširdumą, apsimetimą. Pasakėlėje Katė – ne mūsiškė, o „užjūriškė“: elitinė, išrinktoji, nesugebanti užjausti benamių, našlaičių. Juk S. Maršako tekstas tiesiog kalba apie šių dienų atšalusius, nenuoširdžius santykius.

Nors „Katės namus“ statau gal jau penktą kartą, bet spektakliai visada kitokie, nes vaikai keičiasi. Kodėl vėl pasirinkau spektaklį apie išpuikėlę Katę? Man „užjūriškiai“ bendravimai nepriimtini, todėl ir kviečiu visus vaikus būti nuoširdžius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Žinau, kad kuriate įvairiuose teatruose, tad kaip gimsta Vitalijaus Mazūro spektaklis?

Man darbas kitame teatre – šventė. Aš visada pradedu nuo susitikimo su aktoriais, man rūpi išsiaiškinti, kokios ugnelės dega jų akyse. Tik pabendravęs galiu sukurti konkrečias dekoracijas, kaukes. Jei nematau aktorių akyse šėlstančių kibirkštėlių, žinau, kad negalėsiu dirbti. Tada visas išankstinis pasiruošimas nueina vėjais. Galiu kurti tik jausdamas konkretų teatrą ir realius aktorius. Kitaip tariant, susikuriu savo teatrą kitame teatre. Tada, kaip ta bobutė devyndarbė – režisuoju, gaminu dekoracijas, parenku muziką ir vaidinu.

Ne paslaptis, kad Jūsų kūrybos svarbiausi vertintojai yra vaikai. Ar keičiasi žiūrovai, jų reakcijos?

Reakcijos visada išlieka panašios, bet žiūrovas keičiasi. Pastebiu, kad šiandien susirenka vaikai iš skirtingų pasaulių: vieni labai drąsūs, o kiti tarsi auginti šiltnamio sąlygomis. Bet visada vaikai mokėjo ir moka atskirti tikrus dalykus.

Man labai svarbu, kad vaikai patys suprastų, kas vyksta teatre, nelauktų, kol tėvai jiems paaiškins. Tada ir emocijos bus tikros, ir istorijos neišgalvotos. Tai ir yra mano tikrasis teatras.