Laiškai iš kaimo. Apie Nerį ir jos krantus

Kaip vis dėlto gera, kad prisimename tą senovinį, tolimą mūsų krašto vaizdą, tuos žmones ir jų legendas. Taip knygos pradžioje ir apibūdintas svarbiausias autoriaus rūpestis: archeologija turi tarnauti dabar gyvenantiems žmonėms. Pasirodo, visai greta yra iškalbingas akmuo ir gaivi upės tėkmė. Ir medis. Ir žmogus, dar prisimenantis, kaip šitą darnią kaimynystę aiškino jo tėvai ir seneliai. Bet šiandien ne viskas taip gražu ir paprasta: kai naujieji tautų ir Gamtos užkariautojai iš esmės pakeičia kraštovaizdį, dingsta ne tiktai vietos sakralumas, bet neišvengiamai keičiasi pats žmogus – Neries aukštupio gyventojas.

Knygoje tai labai aiškiai parodyta: paupio gyventojas, jaunystėje kasdien gaudęs žuvis Neryje ir pats plaukiojęs kaip žuvis, nebeina prie savo upės. Todėl, kad gamyklos, karjerai, trąšos ir technika žuvis išnuodijo. Ir darosi aišku, kuo ypač svarbi yra šių dienų ekspedicija ir tos kelionės dienoraštis: visi turime pamatyti civilizacijos bėdas.

Pirmasis Neries ekspedicijos tomas – tik apie upės ištakas ir aukštupį iki Smurgainių. Kiek čia senovės ir koks mūsų kaimynų baltarusių nuoširdumas! Skaitydami apie meškos kultą, apie šventą medį, kuriam vis dar aukojama, apie magišką dilgėlių galią, rodos, nusikeliame į tą senovę, kurią kadaise aprašė A. Seržputovskis, K. Mošinskis ar S. Maksimovas. Betgi visą tą archaiką ekspedicijos dalyviai pamatė ir išgirdo dabar, 2007-aisiais metais, Neries aukštupyje… Surasti upės ištakas sunkiau nei žiotis, bet aukštupys tyrinėtoją visada labiau apdovanoja, nei žemupys. Palyginkime dabar tris tikrai vertingas, autentiškas knygas (Stepono Kolupailos „Nemunas“, Česlovo Kudabos „Kur Nemunas teka“ ir Vykinto Vaitkevičiaus „Neris“) – ir pamatysime bendrą bruožą: patys įdomiausi ir gražiausi yra aukštupio aprašymai.

Dabar tikrai gaila, kad kukli, prieš 60 metų Čikagoje išleista Stepono Kolupailos knygelė jau yra bibliografinė retenybė. Prisimenant šio geografo kelionę, darosi aišku, kad šiandien daug sunkiau organizuoti panašią ekspediciją. Rimtų tyrinėtojų pasiruošimas dabar yra kitas, bet šitokiame žygyje savo nišą randa ir smalsus turistaujantis jaunimas. O vadovas atsako už visus. Kitas ir visuomenės dėmesys – ką bepadarytum, neliksi nepastebėtas. Viso šito nėra Stepono Kolupailos knygoje. Bet kokios panašios tikrų atradimų aplinkybės! Netgi vietiniai vedliai panašūs.

Neries ekspedicijos dienoraštis prasideda Stepano akmens mitu. Netoli to įspūdingo, sakralaus riedulio – ir pelkė, ir šaltinis. Čia ir prasideda Vilija. ,,Nuostabios stulpo formos Stepano akmuo – tai orientyras, vietos ženklas, o mitologijoje – neišsenkančių vandens išteklių garantas, nes, kai akmuo stovi, tai vanduo teka.“ (p.35). Štai šis vienas sakinys gali sukelti daug įvairiausių asociacijų.

Karelų tautosakoje, pavyzdžiui, žinomas yra toks posakis: „Gulėk, gulėk, žemelę šildyk“. Taip valstietis kalbina didelį akmenį, nekliudydamas jo savo arklu. Karelijoje vasara trumpesnė, tamsus gneiso ar bazalto riedulys pavasarį įšyla greičiau nei žemė, ir nuo jo sklinda šiluma. Aišku, kad ir mūsų krašte akmuo dirvoje pradėjo žemdirbiui labiau trukdyti tada, kai atsirado nepaslanki technika. Bet čia yra svarbus dar vienas momentas: per sausrą nakties rasa telkiasi po akmeniu. Lygaus lauko armens sluoksnis kartais gali visai išdžiūti, o po akmeniu visada bus drėgna. Ir tas mitinis vaizdinys – kai akmuo stovi, vanduo teka – gali būti paaiškintas visai paprastai, nežinant konkrečios Stepano akmens situacijos: ir naktį susikaupusi rasa, ir lietaus vanduo nuteka akmeniu žemyn ir slepiasi po akmeniu. Sausros metu menkas lietus nuo lygaus dirvos paviršiaus vidudienį tuoj pat išgaruoja be jokios naudos, o nutekėjęs po akmeniu tas vanduo tvylo lyg slaptame sandėlyje. Atversk akmenį – ir pamatysi. Čia ne tiktai drėgmė, bet ir visokia gyvybė, kurios nėra arime ar pievoje.

Akmens sugebėjimas pritraukti drėgmę aiškėja ir tada, kai matome, kaip tas nejudinamas riedulys apauga samanomis bei kerpėmis. Gyvūnų globos dieną (spalio 4-ąją) kartu su Mindaugu Lapele, Gintautu Kibirkščiu ir Vincu Slavicku aplankėme Viedzmos akmenį, kuris yra pačiame pietvakariniame Dzūkijos nacionalinio parko pakraštyje, netoli Kreisos upelio, ir aiškiai pamatėme, kad žalia samanėlė ant to akmens vis labiau želia. Taip yra tikriausiai todėl, kad ir berželiai vis glaudžiau tą istorijos paminklą apsupa. Netoli Viedzmos akmens yra ir gili, stačiašlaitė Laumės loma, kur tos rudeniškos drėgmės net ir saulėtą dieną labai daug. Didžiuliai akmenys Laumės lomos dugne apaugę stora samanų velėna.

Kur akmuo, ten ir vanduo. O kur vanduo, ten ir žuvys. Labai gražios ir svarbios yra Neries aukštupio gyventojų poringės apie žūklę. Žuvis kadaise gaudė rankomis, krepšiais, tinklais, žeberklais. ( „Daug žuvų buvo, kol Vileikos marių nebuvo. Žvejojom ir krepšiais, ir tinklais, ir kojomis. Krepšį žolėse pastatai, o paskui kojom tap tap tap. Žuvis šast – greitai įplaukia į krepšį. Pakeli ir viskas. Iš po akmenų rankomis gaudėme.“ (p. 275). Gaudė visi – ir vaikai, ir suaugusieji. Bet ką galėtų reikšti štai toks čiabuvio pastebėjimas: „Žvejys buvo vertinamas kaip muzikantas, kaip elgeta, ne ūkininkas. Būti žveju – buvo gėdinga. Geriausi ūkininkai neturėjo laiko gaudyti žuvį.“ (p. 298).

Toks apibūdinimas – ne naujiena. Žemdirbių krašte žmonės tikrai šitaip kalba. Bet čia yra paviršutiniškas vertinimas, gal net pavydus. Jeigu geras ūkininkas, gyvenantis netoli upės ar ežero, visiškai neturi laiko žvejoti, tai paslapčia jis vis tiek pavydžiai žiūri į tą, kuris žvejoja, grybauja, uogauja, meistrauja ar sielius plukdo. Šitie amato ir verslo įgūdžiai negali neugdyti žmogaus mąstymo, prisitaikymo, užsigrūdinimo. Žinoma, tų įgūdžių gali nepaveldėti tavo vaikai, o žemę ūkininkas būtinai paliks savo įpėdiniams.

Todėl vertinimas čia iš tiesų yra komplikuotas, ir specialių tyrimų šioje srityje turbūt nėra. Iš vieno kito pasakymo negalima daryti kategoriškų išvadų. Rusų literatūroje teko rasti tokią hipotezę: ūkininkai yra linkę aptingti, tobulėja jie labai lėtai, ypač jeigu jo žemės geros. Gi amatininkus ir senųjų verslų puoselėtojus aplinkybės visada verčia konkuruoti ir tobulėti, o skeptiškas ūkininkų požiūris į jų įgūdžius gali būti tik neišmanymas ir pavydas.

Prisimenant šitą rusų etnologų hipotezę, galima dar atsiversti ir mūsiškio antropologo Antano Poškos raštus, kur įrodinėjama labai kategoriška mintis: visi klajokliai yra blogi, ir visos sėslios žemdirbiškos tautos yra taikingos bei geranoriškos. Elitinė klajoklinių gyvulių augintojų kultūra neateina iki paprasto žmogaus, o žemdirbiškas kalendorius visus vienodai kviečia dirbti ir linksmintis. Taip sako Antanas Poška, tyrinėjęs daugelio tautų senosios žemdirbystės reliktus ir kultūros paminklus. Ir juk labai aišku, kad tie mūsų aptariami žvejai, grybautojai, dailidės ir sielininkai, kurie gyvena kaime, atsiduria vis dėlto arčiau klajokliško gyvenimo būdo. Ir ūkininko skeptiškas žiūrėjimas į upės krantais besibastantį, žvejojantį kaimyną darosi dar labiau suprantamas. Bet tas vertinimas vis tiek yra paviršutiniškas ir tyrinėtojui to negalima pamiršti, jei jis nori sužinoti tikrą tiesą…

Toli veda Vykinto Vaitkevičiaus knyga, kurią norisi skaityti ramiai ir ilgai. Ir neužtenka perskaityti vieną kartą. Šitaip būna tiktai tada, kai knyga yra tikrai gera. Svarbu, kad ir iliustracijos gražiai papildo tekstą. Visi pasakoriai ir vedliai nuotraukose nėra sustingę, jie vis kažką daro, bet svarbu, kad matome jų veidus – toks dirbančio žmogaus natūralumas gal labiausiai pastebimas Mindaugo Černiausko (jaunesniojo) nuotraukose… Kol kas turime tik pirmąjį knygos tomą. Autorius abejoja, ar sutilps į antrąjį tomą likusioji Neries dalis, nes dienoraštis yra didžiulis. O paskui, žiūrėk, prasidės leidybos sunkumai.

Bet mes, skaitytojai, būsime kantrūs – lauksime…