Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Dolores Alexaindre RSCJ. Šalin, niekšai!

EPA nuotrauka

Priklausyti Bažnyčiai reiškia priimti niekšų, aršuolių, apsimetėlių, pederastų, žudikų, paleistuvių ir visokio plauko veidmainių draugiją. Tačiau, kita vertus, Bažnyčioje taip pat esi visą laiką lydimas šventųjų, ir Joje susitapatini su tauriausiais asmenimis: žmonėmis, kurie pilni didvyriškos dvasios ir kurių sielos yra tokios gražios ir unikalios. Bažnyčia pasirodo mums tokia pati, kaip ir savo pradžioje, per nukryžiavimą: Dievas, pakabintas tarp nusikaltėlių“ (R. Rolheiser, The Holy Longing).

Kadangi apie niekšiškąją dalį jau pakankamai prikalbėta, siūlau atkreipti dėmesį į antrąją pusę ir paskaityti šį vieno Jėzaus Brolio (C. De Foucauld kongregacijos narys) laiško fragmentą. Ilgai padirbėjęs vadovaujamą darbą (prieš tai buvo šlavėjas), jis vėl įsitraukia į profesinę veiklą: valo didžiulį prekybos centrą.

„Ūkiniais reikalais rūpinamės trys žmonės, pradedame labai anksti, kol dar neatėjo klientai. Darbe vyrauja gera atmosfera, greitai pasijutau priimtas, ir dabar jau esu bendro peizažo dalis. Stebiuosi savo šefo kantrybe: kaip jis stengiasi mane išmokyti darbo paslapčių, kad nesusižaločiau nugaros, kaip taikstosi su mano lėtumu ir perfekcionizmu darbe, kurį reikia atlikti kuo greičiau. Kaip gera vėl atrasti paprastų dalykų, darančių gyvenimą malonų: prisiminti vardą, pajuokauti, pasilabinti su naujai atėjusiuoju.

Su klientais susitinku retai, bet šie susitikimai pilni prasmės, kaip trumpos žinutės mano pašto dėžutėje. Štai keli pavyzdžiai: renku šiukšles mašinų stovėjimo aikštelėje, prie manęs prieina tokia ponia ir sako: „Drąsos, mano sūnus dirba tokį pat darbą kaip jūs, ir reikia daug drąsos, kad tai darytum.“ – „Ačiū, ‚petite mère‘, gal tu svajojai apie geresnį darbą sūnui, tačiau tavo motinos širdis mokėjo išsaugoti gebėjimą jį vertinti. Ir ačiū, kad moki įvertinti ir visus jo kolegas.“

Pamatęs, kaip keliu milžinišką šiukšlių konteinerio dangtį, prie manęs prieina vaikas: „Oho! Kaip tu tai padarei?“ Valio, vaikine, tavo vaikiškas žvilgsnis sugeba įžvelgti stebuklą, nors tai ir įprasta.

„Meldžiatės?“ – sako man šypsodamasi viena ponia, kai klupsčiomis valau laiptų kraštą. Gal ji man apie tai primena, o gal skatina tą daryti?

Netoli prekybos centro įėjimo paprastai sukinėjasi benamiai, kartais jie ten ir miega. Vieną iš jų visi pažįsta ir vadina Jėzumi, gal dėl to, kad jo gražus ir liūdnas žvilgsnis, akys ir barzda primena Jėzų. Dabar, kai mes jau pažįstami, kreipiuosi į jį vardu, kai praeinu pro šalį, visuomet persimetame žodžiu. Vieną popietę, man jau einant šalin, jis šūkteli pavymui: „Ei, klausyk, ačiū, kad gerbi…“ Jėzaus žodis.

„Svarbiausia, kas žmogiška“, – skaitau vienos politinės partijos rinkimų plakate. Kam bijoti šio pasakymo? Nieko nėra žmogiškiau nei Dievas po tokio Jėzaus Nazariečio atėjimo, ir niekas mums nebyloja geriau apie Dievą nuo tos akimirkos, kai viena tokia žmogiška būtybė Adomas-Ieva buvo sukurta pagal Jo atvaizdą…

„Kokia nauda iš to, ką darai? Su savo patirtimi galėtumei nuveikti daug naudingesnių dalykų“, – sako kai kurie mano draugai. Pirmiausia šauna į galvą atsakyti, jog man patinka, kad čia gerai jaučiuosi. Tą netikėtai suvokiau klausydamasi vieno pamokslo: Kanoje metrdotelis (salės vedėjas) nežinojo, iš kur tas geras vynas, tuo tarpu tarnai žinojo, nes patys pasėmė vandenį. Taip jau būna, kai esi išvirkščioje stebuklo pusėje, ten, kur Dievui reikalingas mano bendradarbiavimas ir mano apstulbimas.

„Jis nėra kurčias našlaičio verksmui ar našlės, kai ji lieja savo skundą. Argi neteka skruostais našlės ašaros?“ (Sir 35, 15). Kieno skruostais? Našlės, Dievo ar to, kuris prisiartina tuo pat metu prie našlės ir prie Dievo, kad pasidalytų jų skausmu?

Jau kelinta diena, kai išeinu į darbą dar prieš šeštą ryto, girdžiu giedant strazdą: jis nematomas, bet jis yra čia ir dabar. Gyvenimas pilnas dovanų.“

Kai Bažnyčioje yra tokių žmonių, argi nepasitrauks šalin perbalę iš pavydo ir paraudę iš gėdos visi tie aplink besisukinėjantys niekšai?

Parengė Jūratė Micevičiūtė

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu