2010 12 15

Dainius Žalimas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Dainius Žalimas. Ką Lietuvai primena Tarptautinė žmogaus teisių diena?

Kasmet gruodžio 10-ąją minėjome Tarptautinę žmogaus teisių dieną. Tądien, 1948 metais, Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė istorinį dokumentą, pradėjusį žmogaus teisių erą, – Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją. Deklaracija buvo priimta 48 balsais, 8 susilaikius. Tarp susilaikiusiųjų buvo SSRS su savo 3 balsais (dar Baltarusijos ir Ukrainos SSR), kelios kitos socialistinio lagerio valstybės (Čekoslovakija, Lenkija, Jugoslavija) ir Saudo Arabija su Pietų Afrika. Susilaikiusiųjų sąrašas nestebina, nes tos valstybės iš tikrųjų tuo metu su žmogaus teisėmis turėjo nedaug ką bendro.

Tačiau Lietuva tuomet balsavo už Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją. Tiesa, balsavo savotiškai, ne taip, kaip įprasta pagal procedūras JT Generalinėje Asamblėjoje. Tuo metu balsuoti JT Generalinėje Asamblėjoje Lietuva negalėjo, nes dėl okupacijos ir tarptautinės politinės konjunktūros, nepaisant užsienyje veikusios Lietuvos diplomatinės tarnybos pastangų, jos noras būti Jungtinių Tautų nare tada nebuvo išgirstas. Todėl prisiimti įsipareigojimus laikytis Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos ir Jungtinių Tautų principų teko karo su Sovietų Sąjunga sąlygomis, mokant už tai aukščiausią kainą – geriausių Lietuvos piliečių gyvybes.

Turiu omenyje 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaraciją, kuri deklaravo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės tęstinumą ir jos nepriklausomybės atkūrimo principus, tačiau kuri mažiau atsimenama Lietuvos valstybės tarptautinių įsipareigojimų bei užsienio ir saugumo politikos požiūriu. Paskutinis 22 Deklaracijos punktas išreiškė Lietuvos Tautos ir Valstybės valią prisidėti „prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, … paskelbtų Atlanto Chartijoje, … (Visuotinėje) Žmogaus Teisių Deklaracijoje“, taip pat buvo paprašyta viso demokratinio pasaulio pagalbos LLKS Tarybos Deklaracijoje paskelbtiems tikslams įgyvendinti.

Atkreipčiau dėmesį į tai, kad LLKS Tarybos Deklaraciją ir Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos priėmimą skiria neįtikėtinai trumpas laiko tarpas, turint omenyje Lietuvos valstybės pasipriešinimo okupacijai sąlygas, – kiek daugiau nei du mėnesiai (67 dienos). Žinant tai, verta didžiuotis Lietuvos valstybe ir LLKS Deklaracijos signatarais, kurie nebūdami teisininkais ir politikais, siaubingomis gyvenimo bunkeriuose ir po atviru dangumi bei karo veiksmų sąlygomis žinojo, prisiminė ir nepamiršo to, kas yra universalu, – žmogaus teisių bei ką tik jas įtvirtinusio ir kodifikavusio pirmojo universalaus dokumento – Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos. Tokiu būdu tada, kai Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga atsisakė paremti Jungtinėse Tautose Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos priėmimą, pati Lietuvos valstybė, atstovaujama LLKS Tarybos Deklaracijos signatarų, pasisakė už sovietų neigiamos ir kasdien paminamos Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos įgyvendinimą.

LLKS Tarybos Deklaracijos signatarai pasižymėjo tikrai stebėtina politine išmintimi ir įžvalga, nes padarė tai, ko negalėjo padaryti iki okupacijos Lietuvos Respublikos vadovybė, – prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus kurti demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms principais grindžiamą konstitucinę santvarką. Taip LLKS Tarybos Deklaracija aiškiai signalizavo, kad Lietuva priklauso kitai vertybinei erdvei, – demokratinių ir gerbiančių žmogaus teises valstybių bendrijai. Kartu Deklaracija paklojo pamatą tam, kas šiandien vadinama konstituciniu Lietuvos geopolitinės orientacijos principu, – įsipareigota laikytis ir vadovautis tomis pačiomis vertybėmis, kurios kiek vėliau tais pačiais 1949 metais įtvirtintos Šiaurės Atlanto sutartyje ir Europos Tarybos statute. Palyginimui 1949 m. balandžio 4 d. Šiaurės Atlanto sutarties preambulėje nurodytos šios Europos ir transatlantinės demokratinių valstybių bendrijos vertybės – tautų laisvė, bendras paveldas ir civilizacija, grindžiama demokratijos, asmens laisvės bei teisės viešpatavimo principais. Jos yra tokios pačios, kaip ir nurodytos LLKS Tarybos Deklaracijoje ir galiojančios 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, 1 ir 135 straipsniuose.

Žinoma, turėjo praeiti dar ilgi okupacijos dešimtmečiai, kol Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija Lietuvoje galėjo būti pradėta realiai įgyvendinti. Lietuvos valstybės įsipareigojimas gerbti žmogaus teises buvo pakartotas 1990 m. kovo 11 d. Akte dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atkūrimo, o įsipareigojimas laikytis Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos buvo atnaujintas praėjus metams po Kovo 11-osios, – 1991 m. kovo 12 d. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nutarimu dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės Žmogaus Teisių Chartijos. Tuo tarpu LLKS Tarybos Deklaracijoje išreikštas demokratinio pasaulio paramos prašymas buvo išgirstas dar vėliau, – iš esmės šis Deklaracijos siekis tokią veiksmingą paramą gauti buvo įgyvendintas tik 2004 metais Lietuvai tapus NATO ir ES nare.

Drįsčiau trumpai priminti, ką reiškė LLKS Tarybos Deklaracijoje išreikštas Lietuvos valstybės įsipareigojimas laikytis Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos. Šis įsipareigojimas reiškė, jog Lietuvos valstybė pripažįsta, kad, kaip teigiama Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje, „visiems žmonėms būdingo prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“, kad „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“, kad „jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai“, kad visi žmonės be jokios diskriminacijos gali naudotis Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis, įskaitant teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę, saviraiškos laisvę, taip pat teisę tiesiogiai ir per laisvai išrinktus atstovus dalyvauti valdant savo valstybę. Pastaroji teisė yra demokratinės valdymo formos pagrindas, išsamiau atskleistas Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 21 straipsnio 3 dalyje: „Žmonių valia yra valstybės valdžios pagrindas; ši valia išreiškiama periodiškuose ir teisinguose rinkimuose, rengiamuose remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise ir vykdomuose slaptu balsavimu arba lygiaverte laisvo balsavimo tvarka“. LLKS Tarybos Deklaracija taip pat skelbė „laisvų, demokratinių, visuotinių, lygių ir slaptų“ rinkimų principus, „lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams“.

Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje atsispindėjo būtinybės ginti demokratiją koncepcija: pagal jos 30 straipsnį jokia žmogaus teisė ar laisvė negali būti panaudota veiksmams, kurias siekiama panaikinti žmogaus teises ir laisves. Specifiškai ši būtinybė atspindėta LLKS Tarybos Deklaracijoje uždraudžiant okupacinio režimo totalitarinę ideologiją ir ją primetančią partiją: „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija.“

LLKS Tarybos Deklaracijoje išreikšta ištikimybė Visuotinei Žmogaus Teisių Deklaracijai taip pat reiškė pastarosios universalumo pripažinimą, nes Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija buvo paskelbta „kaip visuotinis idealas, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės“. Kartu tai reiškia bent jau moralinį imperatyvą Lietuvos valstybei palaikyti šio idealo įgyvendinimą visame pasaulyje, paremti kitų tautų laisvės siekius ir išsivadavimą iš užsienio okupacijos bei totalitarizmo.

Taigi prisimenant Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją taip pat derėtų prisiminti, kad ji buvo vienas iš LLKS Tarybos Deklaracijoje įtvirtintų Lietuvos valstybės kovos prieš okupaciją ramsčių, kad LLKS Tarybos Deklaracijos signatarai matė Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją kaip siektiną idealą, kad demokratinė ir žmogaus teises gerbianti Lietuvos valstybė buvo jų vizija, kurią paversti realybe susidarė galimybė tik 1990 m. kovo 11 d. Ištikimybė Visuotinei Žmogaus Teisių Deklaracijai tokiu būdu yra 1949 m. vasario 16 d. siekianti konstitucinė Lietuvos valstybės tradicija, kaip ir ištikimybė demokratinei valdymo formai (LLKS Tarybos Deklaracija nurodė būtinybę parengti naują, „žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus“ atitinkančią, Lietuvos valstybės Konstituciją, o iki tol vadovautis 1922 metų Konstitucijos dvasia). Neigdami Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje įtvirtintas žmogaus teises ir neigdami demokratiją, kaip Lietuvos valstybės konstitucinės santvarkos pagrindą ir universalią vertybę, mes kartu parodytume nepagarbą LLKS Tarybos Deklaracijai ir jos signatarams, paniekintume jų puoselėtus idealus, išduotume ir pačią laisvės idėją, atsistodami sovietų okupanto, jo totalitarinės ideologijos ir jos pasekėjų pusėn.

Svetainės lankytojų periodinė parama yra pagrindinis „Bernardinai.lt“ veiklos finansavimo šaltinis.

Šiandien ypač reikia Jūsų, mieli „Bernardinai.lt“ bičiuliai, pagalbos.

Taip, paremsiu