Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Paveldo komunikacija ir tinklaveikos visuomenė

Nacionalinė dailės galerija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Dr. Rimvydas Laužikas yra VU Komunikacijos fakulteto strateginės raidos prodekanas.

Praėjusio amžiaus paskutiniai dešimtmečiai ir naujojo amžiaus pradžia pasižymėjo gausiomis permainomis. Svarbiausia jų – į mūsų gyvenimą įsiveržė kompiuteriai. Kadaise buvusi kelių spintų dydžio ir vandeniu iš fontano aušinama mašina tapo tokia „mažutė“, kad net tilpo ant rašomojo stalo. Beje, ir kompiuterio kaina pasidarė „įkandama“ paprastam vartotojui. Tuo pat metu buvo suprasta, kad du bendradarbiaujantys kompiuteriai yra geriau nei vienas, o trys – geriau nei du. Taip atsirado kompiuterių tinklai. Štai tada viskas ir prasidėjo...

Šiame straipsnelyje pabandysime aptarti, kaip informacinis ir komunikacinis požiūriai keičia mūsų, tinklaveikos žmonių, ryšius su praeitimi ir materialiais bei nematerialiais praeities liudininkais – paveldo objektais.

Trumpas kelias į tinklaveikos visuomenę

Atsigręždami atgal, įvykusias permainas galėtume palyginti su europiečių išgyvenimais XVIII a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai fabrikuose rankų darbą išstūmė mašinos. Tada kaita užtruko per 150 metų, o kiek jai buvo priešintasi? Prisiminkim, ko vertas vien angliškasis luditų judėjimas. Mums šiuo požiūriu buvo kur kas sunkiau. Perėjimas nuo mechaninių mašinų prie skaitmeninių kompiuterių truko tik keliasdešimt metų, trumpiau nei žmogaus gyvenimas. Tai reiškia, kad dauguma mūsų, pradėję gyvenimą ir profesinę veiklą be kompiuterio, turėjome skubiai persiorientuoti. Be to, iš tiksliųjų mokslų atėjusios skaitmeninės technologijos ir jomis paremti metodai ne vienam humanitarui atrodė baisūs, pavojingi ir visiškai nereikalingi. Daugelis buvo nepatenkinti, pyko, tačiau naujojo skaitmeninių mašinų laužytojų judėjimo nesukūrėme.

XXI a. pradžioje mokslininkai pastebėjo, kad kompiuterių ir interneto plitimas paskatino pokyčius visuomenėje. Pokyčiams ir naujai visuomenei apibūdinti pradėta vartoti daug skirtingų ir sudėtingų sąvokų: „informacinė visuomenė“, „žinių visuomenė“, „tinklaveikos visuomenė“.  Pastaroji sąvoka, sukurta ispanų kilmės sociologo Manuelio Castellso, buvo labai taikli ir plačiai prigijo. Joje telpa viskas: ir kompiuteriai, ir kompiuterių tinklai, ir visuomenė, ir konkrečių tos visuomenės narių elgsena prie kompiuterio (ir ne vien).

Naujai besiformuojančioje kompiuterininkų ir internautų visuomenėje labai svarbu pasidarė mokėti tinkamai naudotis kompiuteriu ir tinklu. Net potencialiems XXI a. „luditams“ tapo negražu prisipažinti, kad nežinai, kuo skiriasi skleistuvas, skaitlys ir skaitytuvas ar ką reiškia santrumpa „MS“. Taigi visiems pasidarė labai reikalingi informaciniai ir komunikaciniai gebėjimai. Dėl to susiformavo net nauja mokslų kryptis – komunikacija ir informacija, Vilniaus universitete sukurtas Komunikacijos fakultetas, pradėtos komunikacijos ir informacijos studijos. Ilgainiui komunikacinis ir informacinis požiūriai į mus supantį pasaulį taip išplito, kad apėmė visas gyvenimo erdves, smelkiasi į kitus mokslus, keičia darbuotojams būtinų gebėjimų sąrašus ir įstaigų bei organizacijų veiklos pobūdį.

Paveldas kaip laikmena ir bendravimo priemonė

Rusų mokslininkas Arkadijus Sokolovas prieš keliolika metų sukūrė „informacinių akinių“ teoriją. Jis rašo, kad ši teorija yra panaši į pasaką apie Smaragdo miesto burtininką. Kiekvienas, įeinantis į Smaragdo miestą, gaudavo akinius, kurie visus miesto pastatus paversdavo žaliais. Lygiai taip ir su informaciniu bei komunikaciniu požiūriais – dėvėdami tokius akinius visą pasaulį galime pamatyti kaip ištisinę informaciją ir komunikaciją. Užsidėkime šiuos akinius ir pažvelkime į mūsų paveldą…

Kas yra paveldas Lietuvoje? Kaip rašoma įstatymuose, tai vertybė, kuri yra svarbi tautiniu, istoriniu, grožio ar moksliniu požiūriu. Informaciniai akiniai geriausiai mums išryškina mokslinį požiūrį. Juk būti svarbiam „moksliniu požiūriu“ reiškia, kad tame daikte yra mokslininkams svarbios informacijos. Taigi paveldo objektas tampa informacijos laikmena ir pernešikliu, tarsi koks USB raktas ar DVD diskas. Praeities kartos „įrašė“ tą informaciją, o šiuolaikinis mokslininkas, mokslo metodų ir techninių priemonių padedamas, turi šią informaciją perskaityti.

Taip užsimezga mūsų komunikacija su praeities visuomene, o mokslinis tyrimas virsta informacijos išskyrimu ir valdymu. Tada paveldo išsaugojimas tampa ne tik pačių senovės objektų ar papročių, bet ir juose esančios mokslinės informacijos išsaugojimu. O kiekvienas mokslininkas, kuriam pavyko perskaityti praeities žmonių įrašus, žinoma, norės apie tai papasakoti kitiems, savo kolegoms, draugams, studentams, gal parašys straipsnį, sukurs televizijos filmą ar laidą. Taigi čia turime paveldo komunikaciją, senovinis daiktas ir mokslininko išskirta informacija bendrauja su šiuolaikine visuomene, šių dienų žmonėmis. Paveldas vėl naudojamas kultūroje, bet ne pagal savo tiesioginę paskirtį, o kaip praeities ženklas.

Panašiai rašoma ir Europos paveldo tinklo – Herein – tezaure: „…paveldas – materialių ženklų rinkinys…“ Juk akmens amžiaus kirvuku muziejuje medžių nebekertame, bet, išvydę jį, iškart prisimename tuos vargšelius, kailiais apsidangsčiusius žmones, kurie neturėjo ne tik televizoriaus ar kompiuterio, bet net elektros ir automobilio!

Paveldo informacija ir komunikacija moksle

Jau sužinojome, kad informaciniai akiniai yra labai geras mokslininko tyrimų instrumentas. Dar svarbu, kad užsidėję šiuos akinius tampame komunikacijos ir informacijos mokslininkų bendruomenės dalimi,  susivienijame su kai kuriomis kitų mokslininkų idėjomis, teorijomis ir taip įgyjame dar daugiau labai įdomių instrumentų. Pavyzdžiui, estų semiotikas Jurijus Lotmanas yra sukūręs vadinamąją semiosferos teoriją.

Pagal ją kiekvienas pavienis pasaulio objektas (artefaktas, archeologinis radinys, buities daiktas ir pan.) yra ženklas, o sudėtiniai objektai (bažnyčia, dvaras, piliakalnis ir pan.) yra tekstai. Jie visi yra bendros prasmių erdvės – semiosferos dalis. Tik semiosfera suteikia paskiriems ženklams ir tekstams prasmę. Taigi kiekvieną sudėtinį paveldo objektą galime skaityti ir tyrinėti panašiai, kaip skaitome ir tyrinėjame knygos tekstą: pritaikyti turinio analizę, skirti semantinius vienetus, taikyti formules, koeficientus… Tiesa, ta knyga parašyta praeities žmonių, kurių mes visai nepažįstame. Bet nieko tokio, juk skaitome tam, kad susipažintume.

Dar viena įdomi teorija – Marshallo McLuhano medijų teorija. Šis Kanados mokslininkas teigė, kad kiekvienas aplinkos daiktas yra medija, t. y. informacijos saugotojas ir perdavėjas. Dar daugiau – medija yra žmogaus kūno tęsinys. Tai reiškia, kad kažkuria prasme žmogaus oda, žmogaus drabužiai, žmogaus namo siena ir net viso miesto gynybinė siena ar valstybės siena yra tapatūs ir gali būti tyrinėjami kaip tos pačios medijos tęsiniai. Taip kiekviename paveldo objekte mes galime atrasti žmogiškąjį (arba, kaip sakytų mokslininkai, antropologinį) matmenį ir bandyti interpretuoti praeitį antropologiniu požiūriu. Marshallas McLuhanas dar nustatė, kad kai kurie visuomenės požymiai yra priklausomi vienas nuo kito. Pavyzdžiui, visuomenės raštingumas ir gebėjimas naudotis pinigais.

Jei tokį požiūrį pritaikome paveldui, ar tai reiškia, kad monetų dėjimo į kapus paprotys išnyko didėjant visuomenės raštingumui? Arba, jei praeities visuomenė nepažino laikrodžio ir laiką matavo pagal Saulę, ar tai reiškia, kad jie buvo prastesni prekiautojai už mus, naudojančius chronometrą? Prisimintinos ir Iljos Prigožino sistemų teorijos. Šis termodinamiką tyręs Nobelio premijos laureatas pastebėjo, kad kai kurie gamtinių sistemų bruožai tinka ir visuomenei. Pritaikius jo požiūrį paveldui, išeitų, kad bažnyčia, piliakalnis ar kapinynas yra evoliucionuojanti sistema, sukūrimo momentu išauginta iš konkrečios kultūros, bet tapusi savarankiška ir nepriklausoma, turinti savo negrįžtamą gyvavimo ciklą. Paveldo komplekso, kaip sistemos, evoliucija vyksta skirtinga kryptimi ir skirtingu greičiu nei jį sukūrusios kultūrinės sistemos. Taigi mes galime apytiksliai matematiškai modeliuoti paveldo raidos procesus.

1948 metais Claude‘as Elwoodas Shannonas išspausdino straipsnį „Matematinė komunikacijos teorija“, kuris laikomas vienu pirmųjų, pamatiniu komunikacijos ir informacijos moksluose. Jei paveldo kompleksai yra tekstai, tai pagal Shannono teoriją išeitų, kad galime apskaičiuoti ir lyginti tarpusavyje šių tekstų perduodamos informacijos kiekį, entropiją, kad galime kiekybiškai įvertinti informacijos praradimą laikui bėgant, kad galime pritaikyti „triukšmo“ sąvoką kalbėdami apie paveldo objektų išlikimą ir pan.

Paveldo informacija ir komunikacija visuomenei

Sugrįžkime prie mokslininko, kuris nori papasakoti kitiems apie tai, ką „perskaitė“ tyrinėdamas paveldo objektus. Manau, kad kiekvienas mokslininkas lengviausiai papasakotų apie savo atradimus kolegoms, panašiems į jį patį (kartais tokie pasakojimai vadinami sudėtinga sąvoka – mokslinė komunikacija). Pasakojant kolegoms galima nesistengti vartoti paprastus žodžius – jie vis tiek supras, galima net suklysti (truputėlį) – kolegos pataisys. Mokslinė komunikacija yra lygaus bendravimas su lygiu. Šiuo atveju pranešėjas ir auditorija yra vienodai pasirengę analizuoti pateikiamus klausimus ir problemas.

Viskas apsiverčia aukštyn kojomis tada, kai reikia apie savo atradimus papasakoti paprastiems žmonėms, plačiajai auditorijai: statybininkams, ūkininkams, mokytojams, bankų tarnautojams, namų šeimininkėms, vaikams ir labai mažiems vaikams… Tokiame bendravime pranešėjas ir auditorija yra nevienodai pasirengę. Pranešėjas formuoja savo pranešimo turinį, o auditorija priima jį dažniausiai nekritiškai, kaip eksperto nuomonę.

Taigi pranešėjo atsakomybė tampa kur kas didesnė. Juk neteisingai parengtas pranešimas plačiajai visuomenei atlieka neigiamą ugdomąjį poveikį, tuo tarpu išplatintas neteisingas pranešimas specialistams gali susilaukti tik kolegų kritikos. Be to, labai ilgai buvo manoma, kad mokslininko kalbėjimas visuomenei – tai supaprastintas pačių didžiausių mokslo naujienų perpasakojimas. Tačiau šiuolaikiniai žmonės juk turi kompiuterį ir internetą. Kiekvienas, kuris bent kiek domisi mokslo naujienomis, net mažas vaikas, gali rasti begalę informacijos internete. Dėl ko jis tada turėtų atsikelti nuo kompiuterio kėdės, išeiti iš šiltų namų ir keliauti kur nors į muziejų ar Rotušę, kad paklausytų „nuobodžios“ mokslo naujienų paskaitos?

Šiuolaikinė mokslo komunikacija yra daugiau nei informacijos perdavimas. Tai kryptingas realiame gyvenime veikiančios ir asmeniui svarbios  pasaulėžiūros ugdymas. O mokslo komunikaciją vykdantis pranešėjas atlieka ypatingą misiją, ugdydamas geresnę visuomenę. Kiekvieną kartą komunikuodamas jis privalo matyti savo potencialią auditoriją ir numatyti galimą poveikį. Žinoma, vienam mokslininkui toks uždavinys gali būti per sunkus. Todėl šiuolaikinėje visuomenėje yra daug paveldo komunikacijos priemonių – muziejai, televizija, kinas, kompiuteriniai žaidimai, animacija…

Tačiau iššūkis ir atsakomybė – geresnės visuomenės ugdymas, pozityvus, teigiamas požiūris į praeitį bei mus supantį pasaulį ir tokio požiūrio perdavimas kitiems – lieka, nes neteisingi pranešimai grįžta su kaupu. Paveldo naikinimas primena pokalbius apie etiką su paaugliais – kiekvienas jų žino ir gali pasakyti, kad prasivardžiuoti, muštis ir t. t. yra negražu, bet išėję pro duris elgiasi būtent taip. Čia susiduria žinojimas ir tikras elgesys. Žinojimas nėra jų vidinė savastis. Toks ir daugelio mūsų santykis su paveldu – žinome, kad tai vertinga, bet niokojame toliau. Arba emigracija – nesididžiuojame savo kraštu, negerbiame jo, todėl keliaujame ten, kur sviesto storiau ant riekės užtepta…

Paveldo informacijos ir komunikacijos studijos

Jei jau turime komunikacijos ir informacijos mokslus ir visuomenei reikia paveldo komunikacijos, vadinasi, turime parengti specialistus tokiai veiklai. Todėl Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete nuo 2009 metų vykdomos paveldo informacijos ir komunikacijos magistrantūros studijos. Informacijos ir komunikacijos specialistas šiuolaikinėje visuomenėje tampa tarpininku, siejančiu paveldo objektus, paveldo objektuose glūdinčią informaciją bei paveldo tyrimų mokslinius rezultatus su visuomene ir taip užtikrinančiu paveldo išlikimą ir tolesnį panaudojimą kultūroje. Jis konstruoja pranešimus.

Juk kiekvienas Lietuvos piliakalnis gali būti vienas iš tūkstančio vienodų, bet gali tapti ir išskirtinis; kiekvieno Lietuvos krašto muziejaus ekspozicija gali būti viena iš keliasdešimties vienodų, bet gali tapti ir išskirtinė; bet kuris archyvas gali būti tik dokumentų saugykla, bet gali tapti ir atminties institucija. Viską lemia specialisto idėja ir pagal ją sukonstruotas pranešimas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.