Saulius Sužiedėlis: „Holokaustas – centrinis moderniosios Lietuvos istorijos įvykis“

Nuotrauka: eFoto.lt

Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Lietuvoje ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus iniciatyva praėjusią savaitę, gruodžio 16 dieną, Tolerancijos centre atvirą paskaitą skaitė Pensilvanijos valstijos Milersvilio universiteto istorijos garbės profesorius prof. Saulius Sužiedėlis. Paskaitos pavadinimas: „Holokaustas ir mes“.

„Pavadinimą „Holokaustas ir mes“ pasirinkau, kadangi noriu kalbėti ne tik apie Holokausto istoriją, jo ištakas, teoriją, apžvelgti Holokausto eigą Lietuvoje, bet ir aptarti „mūsų“, pirmiausia lietuvių, santykį su šiuo įvykiu“, – pradėdamas paskaitą apie šį patį kruviniausią Lietuvos istorijos puslapį sakė prof. S. Sužiedėlis.

Anot jo, aptarti genocido istoriją ir teoriją ypač svarbu, nes „genocidas yra toks procesas, kai žodis tampa kūnu“. Jis neįvyksta savaime, tai nėra vien neapykantos apsėstų žmonių veiksmas, kaip įprasta manyti, tai yra „šaltakraujiškas, apgalvotas, politinės valios inspiruotas žygis, kurio tikslas įgyvendinti kokią nors jo sumanytojų utopiją. Be pastarosios – genocidas neįsivaizduojamas:

Vytauto Juozėno nuotrauka.

 „Visi genocidai turi keturis lengvai identifikuojamus etapus. Pirmasis etapas, tai priešo apibrėžimas pagal tam tikrus, genocido vykdytojų sugalvotus kriterijus. (Vokietijoje tokie kriterijai buvo įtvirtinti 1935 metais vadinamuosiuose Niurnbergo įstatymuose, – Bernardinai.lt) Rasizmo atveju, – o antisemitizmas ir buvo rasizmo atmaina, – pagal „kraują“ arba „įsivaizduojamą genofondą“.

„Kai priešas apibrėžtas, reikia jį konfrontuoti. Prasideda pagrindinių žmogaus teisių ir turto ekspropriacija. Kadangi genocido organizatorių galvoje tie žmonės yra pavojingi, juos reikia atskirti nuo kitų. Žmonės atskiriami ir koncentruojami. Ketvirtasis etapas – naikinimas, kuris paprastai vyksta karo ar didelės krizės atmosferoje.“ Štai Einsatzgruppen, tie 3000 vyrų nuo Talino iki Odesos nužudžiusių pusantro milijono žmonių, pirmą kartą pasirodė 1939 metais, Vokietijai užpuolus Lenkiją.

Kaip ir dauguma šiuolaikinių Holokausto istorikų, prof. S. Sužiedėlis pritarė nuomonei, kad sprendimas naikinti žydus nacių galvose subrendo pamažu: „Vadinamasis „galutinis sprendimas“ buvo priimtas 1942 metų sausio 20 dieną, prie Berlyno vykusios vadinamosios Vanzė konferencijos metu, kai nacių buvo nutarta žydus žudyti naujais metodais“. Užuot patiems ėjus pas aukas ir jas šaudžius,– kas sukeldavo tam tikrų nepatogumų žudikams, – nutarta aukas surinkti į naikinimo centrus.“ Liūdna vienų metų statistika: 1942-ųjų pavasarį 4/5 Europos žydų dar buvo gyvi. 1943-ųjų rudenį 4/5 jau buvo nužudyti.

Lietuvos žydų sunakinimą istorikas siūlė matyti karo su Sovietų Sąjunga kontekste: „Karas su Sovietų Sąjunga buvo naikinimo karas, kuris iš esmės skyrėsi nuo anksčiau Vokietijos kariautų karų, kai buvo siekiama priešininką nugalėti. Pavyzdžiui, kalbant apie Prancūziją ar Didžiąją Britaniją. Rytuose priešą buvo siekiama sunaikinti.“ Ir atkreipė dėmesį į pastaruoju metu vis daugiau istorikų dėmesio susilaukiantį Generalinį planą Ost, pagal kurį Rytų Europa turėjo būti pertvarkyta iš esmės: gyventojai išvežti, asimiliuoti arba nužudyti.

Kyla klausimas: o kaip Lietuva? Kokia buvo jos gyventojų ir valdžios nusistatymas žydų atžvilgiu? Anot prof. S. Sužiedėlio, tarpukariu Lietuvoje vyko du vienas kitam prieštaraujantys procesai. Viena vertus – žydų lituanizacija, ypač miestuose, kurie darėsi vis labiau lietuviški. Tuo pat metu, ypač 4-ajame dešimtmetyje, šalyje stiprėjo antisemitizmas ir nacionalistinės nuotaikos. Nepaisant negatyvaus Vyriausybės ir elito požiūrio į antisemitizmą, visuomenės nuotaikos buvusios priešingos.

Tragiškų pasekmių abiejų tautų santykiams turėjo pirmoji sovietinė okupacija. Šiuo laikotarpiu susiformavo Lietuvą išdavusių žydų įvaizdis. Daugelis lietuvių manė (Faktiškai tai buvo klaidinga interpretacija.), kad žydai nuėję tarnauti bolševikams. Padėtį paaštrino Birželio trėmimai. Po jų atmosfera krašte, pasak vieno prof. S. Sužiedėlio cituoto žydų istoriko, buvo kaip ant parako statinės, reikėjo tik dagčio. Nacių pareigūnai netruko jį pasiūlyti.

Istorikas paminėjo 1941-ųjų birželio 17 dienos Vokietijos saugumo pajėgų vado Heidricho įsakymą SS, kurio kontekste turėtume matyti ir smurtą prieš žydus pirmosiomis karo prieš Sovietų Sąjungą savaitėmis:

Naujai užimamuose kraštuose negalima trukdyti prieš komunistus ir žydus nusiteikusių gyventojų pastangoms apsivalyti. Priešingai, jas reikia inicijuoti, tiesa, nepastebimai, ir skatinti, o prireikus nukreipti teisinga linkme. Bet taip, kad vietos „savisaugos būriai“ vėliau negalėtų remtis nurodymais arba paskelbtais politiniais tikslais. Iš pradžių reikia vengti sudarinėti nuolatinius, iš centro valdomus savisaugos būrius. Vietoj jų tikslinga skatinti vietinių gyventojų pogromus, kaip nurodyta anksčiau.

Pirmosios karo dienos sukelia nemažai kontroversijų: kiek žydų buvo nužudyta, kur jie buvo žudomi ir kas žudė? Ar iš tikrųjų lietuviai žudė žydus dar vokiečiams neužėjus? Profesoriaus nuomone, tvirtinimas, kad Lietuvoje iki vokiečiams užeinant būta plataus masto žydų puolimo, yra svarstytinas. Kad ir kaip būtų, iki rugpjūčio vidurio apie žydų genocidą – totalinį tautos sunaikinimą rasiniu pagrindu – Lietuvoje kalbėti negalima:

„Vermachto karo administracija pirmąjį Lietuvos istorijoje rasistinį potvarkį išleido 1941-ųjų liepos 1 dieną, kuris apibrėžė, kas yra žydas. To apibrėžimo pagrindas buvo jau minėti Niurnbergo įstatymai. Tačiau genocido pradžia Lietuvoje susijusi su vokiečių civilinės administracijos įvedimu. Tai buvo tikrojo genocido – totalinio žydų sunaikinimo Lietuvoje, o ne žudynių, pradžia“.

Prof. S. Sužiedėlis teigė, jog sąlygine genocido pradžia laikytina rugpjūčio 16 diena. Tądien Lietuvos policijos departamento viršininkas Vytautas Reivytis pasiuntė vietos policijos nuovadoms aplinkraštį, kuriame liepiama sulaikyti visus žydų tautybės vyrus ir moteris, pasižymėjusias bolševikinėje veikloje, ir pristatyti į susisiekimo punktus. Surinkus pranešti Policijos departamentui. Realiai tai buvo ženklas žudyti visus.

Pats kruviniausias laikotarpis Lietuvos istorijoje, – 1941-ųjų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiai. Tada buvo išžudyti dauguma Lietuvos provincijos žydų. Spalio 29-oji laikytina pačia kruviniausia diena visoje Lietuvos istorijoje. Tada vyko vadinamoji Kauno akcija. Iki gruodžio pirmosios, prof. S. Sužiedėlio duomenimis, buvo nužudyti 140 tūkst. žmonių, iš jų – 118 tūkst. Lietuvos piliečių.

Kalbėdamas apie Holokausto neigimo problematiką, prof. S. Sužiedėlis pažymėjo, kad Lietuvoje tokio Holokausto neigimo, koks pasitaiko Vakaruose, nėra. Štai JAV, Los Andžele, egzistuoja institutas apskritai neigiąs žudynių faktą. Tačiau Lietuvoje egzistuoja reikšmės menkinimas bei nutylėjimai apie akivaizdų dalies lietuvių bei lietuviškosios administracijos dalyvavimą žudynėse: „Šis menkinimas kyla iš savigynos. Tai yra žmogiška. Kartais Vakarų žurnalistai parašo tikrai nekompetentingai. Kartais pasirodo ir užsakytų straipsnių. Tačiau, mano nuomone, nereikėtų liguistai ar perdėtai reaguoti į kiekvieną vakariečių žurnalistų nesąmonę. Ir teisintis dvigubo genocido teorija.“

Profesorius taip pat paminėjo ir vieną iš „ligų“, kuria sirgo lietuvių išeivija. Tai dvejopų standartų taikymas vertinant archyvinę medžiagą: „Išeivijoje buvo įprasta teigti, kad žudant žydus dalyvavo tik saujelė padugnių. Buvo sakoma, esą kai atidarys archyvus Lietuvoje, sužinosim visą tiesą ir mes ją priimsim. Visiems labai patiko, kai archyvams atsivėrus paaiškėjo, kad sovietai baisesni, nei manyta. Tačiau paaiškėjus, jog kai kurie lietuviai dalyvavo Holokauste, meilė archyvams staiga išblėso. Buvo sakoma: „Ką tie archyvai, ką tie popierėliai, geriau žmonių paklauskim“.“

Prof. S. Sužiedėlis pabrėžė, jog teiginys, kad Holokaustas yra pats kruviniausias istorijos puslapis, lietuvius erzina. Tad kaip padaryti, kad Holokausto istorija taptų mūsų, o ne „jų“, žydų, istorija? „Žydų istorija turėtų būti integruota į Lietuvos istoriją kaip neatsiejama jos dalis. Mano manymu, Holokaustas turi būti centriniu moderniosios Lietuvos istorijos, ypač kalbant apie nacių okupaciją, įvykiu. Neturėtų būti taip, kad, pavyzdžiui, lietuvių gimnazijų uždarymui vadovėliuose skiriama tiek pat vietos, kiek ir žydų išžudymui“.

Tačiau pats svarbiausias ir sunkiausias dalykas, anot prof. S. Sužiedėlio, tai blaivus požiūris į lietuvių dalyvavimą genocide: „Tikiu, kad kiekvienas lietuvis, kuris bando blaiviai ir atvirai pažvelgti į šį klausimą, turi įveikti tam tikrus barjerus. Niekas nenori kalbėti apie nemalonią istoriją. Tai žmogiška prigimtis. Tačiau įveikus tą barjerą, – prisipažinsiu, turėjau įveikti jį ir pats,– žmogus tampa laisvesnis. Ir tai tikrai nėra savo lizdo teršimas ar lietuvių įžeidinėjimas. Reikia žiūrėti į istoriją atviromis akimis. Tai norėčiau pabrėžti. Deja, Lietuvoje šiandien vis dar yra daug žmonių, kuriems šio barjero peržengti nepavyksta“.

Atsakydamas į klausytojų klausimus, istorikas teigė pastebėjęs, jog Lietuvoje šiuo metu genocido sąvoka yra smarkiai devalvuota. Šiuo žodžiu dabar vadinama beveik kiekviena socialinė problema: „Esu senos empirinės mokyklos auklėtinis, noriu vadovautis tiksliais terminais, o ne juos plėtoti. Kaip mes vartojame žodžius, yra labai svarbu. Pavyzdžiui, neturiu supratimo, kas yra dvasinis genocidas. Kas tai yra juridine prasme? Arba štai sakoma „Lietuvos žydų tragedija“. Aš esu linkęs sakyti kitaip: tai Lietuvos žydų išžudymas. Nes tragedija gali būti ir stichinė nelaimė (…). Taip pat aš nemėgstu vartoti žodžio genocidas, kai kalbama apie masines represijas. Nes tai neatitinka to apibrėžimo, kuris buvo įrašytas į 1948-ųjų Deklaraciją. Kitas dalykas – moralinis klausimas. Nematau jokio skirtumo tarp masinių žudynių ir genocido moraline prasme. Ar tai būtų dirbtinai sukeltas badas Ukrainoje, ar Holokaustas, ar Katynės žudynės. O kaltė, – ne istorijos mokslo, o teologijos sritis“.

Zigmas Vitkus