A. Piontkovskis apie įvykių Rusijoje sąsajas

Man atrodo, kad per pastaruosius 9 metus, dalyvaudamas tiesioginėse televizijos laidose, Vladimiras Putinas nebuvo toks šiurkštus, žinoma, neskaitant tų, kuriuos jis laiko vidaus politikos priešais?

Taip, žinoma. Visiškai neįprastas agresyvumas. Ir, beje, triumfuojantis jo pasisakymo tonas. Aš nesutinku, kad jie su Dmitrijumi Medvedevu esą rungtyniauja dėl 100 milijonų rinkėjų daugumos. Jie stoja prieš labai nedidelę valdančiųjų oligarchų grupę: 10–15 žmonių. Iš pastarojo Putino pareiškimo buvo akivaizdu, kad jis ir tik jis pretenduoja tapti būsimuoju prezidentu. Tai net formaliai nuskambėjo viename iš jam atrinktų klausimų: „Ar ne laikas šalyje įvesti tvarką? Tai galite padaryti jūs!“ – su tuo Putinas labai maloningai sutiko.

Kaip Jūs manote, ar D. Medvedevas kaip nors reaguos į tą žinią? Ar ta žinia tokia aiški, kad atsakyti į ją neįmanoma? O gal formalus valstybės vadovas neturi tam jėgų?

Ne iš tokio molio žmogus Dmitrijus Medvedevas, kad atsakytų į tokią žinią ir konfrontuotų. Juk neatsitiktinai būtent jį pasirinko Putinas. Dėl kito žmogaus, nepriklausomai nuo jo politinės orientacijos, pavyzdžiui, Sergejaus Ivanovo, jam būtų kilę daugiau problemų.

Jūs gerai išmanote JAV vidaus politikos situaciją. V. Putinas išvedė tiesioginę paralelę tarp M. Chodorkovskio bylos ir JAV didelės finansinės piramidės, kuri formaliai pasitarnavo kaip ekonominės krizės pradžios signalas. Ten žmogus nuteistas 150 metų, matyt, Putinas tiek siūlo ir Chodorkovskiui. Ar toks palyginimas korektiškas?

Tiek pat korektiškas, kaip ir jo ankstesni palyginimai. Kažkodėl jis remiasi amerikietiškais analogais. Praėjusį kartą Chodorkovskį jis sulygino su Al Kapone. Ir ši Putino pasisakymo dalis buvo pati pažeidžiamiausia. Jurijus Šmidtas pabrėžė, kad Putinas apskritai padarė kriminalinį nusikaltimą: kaip aukščiausias pareigūnas jis padarė šiukščiausią spaudimą teismui, nelaimingam teisėjui Danilkinui, kuriam ir taip nelengva. Žinote, kai ištariama „Chodorkovskis“, – Putinas praranda racionalų protą ir pradeda kalbėti niekus, vis dėlto kaip profesionalus teisininkas jis turėtų susizgribti ir bandyti kaip nors sušvelninti situaciją jau po bendravimo su liaudimi. Bet viskas jau įrašyta, ir tai buvo spaudimas būtent šiam procesui.

Kodėl, Jūsų nuomone, 10 dienų buvo atidėtas nuosprendžio M. Chodorkovskiui ir P. Lebedevui paskelbimas? Tai dėl to, kad teisėjas Danilkinas atsižvelgtų į dar vieną V. Putino aiškų signalą?

Na, tai, kad signalas pirmiausia buvo skirtas Danilkinui, – neginčytina. Todėl sutikčiau su tokia versija. Be to, dar prisideda noras, kad nuosprendis būtų skaitomas per patį Naujųjų metų šventimo įkarštį.

Vadinasi, Vladislavas Surkovas ir Vladimiras Putinas šovė į liberalus iš karto dviem šūviais. Ar tai pavyko padaryti atsitiktinai?

Na, ne, žinoma, tai tik artilerinis pasirengimas. Mes kalbėjome apie prezidento tylėjimą, bet žinome, kas pas mus pirmasis asmuo, – ir tas pirmasis asmuo iki šios dienos tylėjo. Ir visą savo kaltinamąjį patosą jis išliejo ant kažkokių liberalių inteligentėlių, kuriems dar nereikia skustis barzdelių, ir nepasakė nė žodžio, kad pasmerktų tą piliečių siautėjimą, kuris vyko greta Kremliaus. Maža to, kas visiškai neįmanoma ir gėdinga, tai, kad kaip garbingas svečias beveik pirmose eilėse dalyvavo asmuo, pravarde „Chirurgas“, kurį matėme televizijos ekranuose marširuojantį su fašistais ir mergaitėmis Maniežo aikštėje kaip vieną iš tos minios ganytojų. Beje, jis su jais užmezgė, mano manymu, 10 minučių dialogą, kaip mums prisijungti Ukrainą. Tai yra Putinas pademonstravo, kieno pusėje yra jo simpatijos.

Ar iš tiesų kelia didelį pavojų masiniai neramumai, su kuriais Rusijos teisėtvarkos organai nepajėgia susitvarkyti?

Taip, mes klimpstame į tikrą pilietinį etninį karą. Dagtį uždegė valdžia iš dviejų pusių. Pirma, Kaukaze, likvidavę visus pakaltinamus žmones, su kuriais buvo galima vesti derybas, mes kapituliavome prieš kriminalines struktūras ir mokame kontribuciją. Ir ne tik Kadyrovui – būtent taip supranta visas kitų respublikų kriminalinis elitas. Ta kontribucija atitenka dvarams ir auksiniams pistoletams, o nuskurdinti, praradę darbą, įpykę, visiškai nepriimdami aukštosios rusų kultūros, jauni žmonės metasi į Rusijos miestų gatves. O čia kita parengta grupė – išaugo karta vaikų, kurių tėvai susipainiojo reformose, tai – nevykėlių vaikai, kuriuos puikiai parodė Germanikos serialas „Mokykla“. Mes šiomis dienomis gatvėse pamatėme visus tuos nelaimingus ir kupinus pykčio paauglius. O jiems buvo sakoma, kad dėl visko kalti nevietinės tautinės kilmės nusikaltėliai. Iki Rubliovkos jiems toli, tai juos ir metė ant tos bangos. Pas mus yra dvi banditų armijos, nukreiptos viena prieš kitą. Ir kas dabar tarp jų gali stoti – aš neįsivaizduoju.

Na, kol kas vienintelis receptas, kurį valdžia šalies prezidento Dmitrijaus Medvedevo lūpomis pranešė per televiziją, – sugriežtinti bausmes už tokio pobūdžio teisėtvarkos pažeidimus. Ar tai padės?

Šis receptas pavėluotas, kadangi valdžia labai ramiai stebėjo ir dešiniąsias fašistines grupuotes, ir nusikaltėlius iš diasporos, kuriems pavyko išsisukti nuo milicijos. Juk šiomis dienomis vyko siaubingi įvykiai. Pats baisiausias dalykas – tai susidorojimo su kaukaziečiais vaizdo medžiaga. Mes gyvename interneto amžiuje, ir tai dabar mato visi kaukaziečiai, tai žiūrima ir Šiaurės Kaukaze… Ačiū Dievui, kad ši problema neiškilo kartu su terorizmo problema, bet juk Medvedevas pateiks tokių pat receptų, sakys tokias pat frazes. Tai absoliučiai nekonstruktyvu!

Ką Jūs manote apie socialinių-politinių procesų vystymąsi Rusijoje? Rinkimų kampanija šalyje prasideda susiklosčius tokioms nelaimingoms aplinkybėms. Ko galima tikėtis toliau?

Sakyčiau, kad ji jau baigėsi. Pas mus – vienas rinkėjas, du kandidatai, ir, mano manymu, rinkėjas apsispręs: jis balsuos už save. Be to, aš puikiai žinau vadinamojo elito nuotaikas. Bendrauju su daugeliu žmonių, ir, jų nuomone, Medvedevas nėra rimta alternatyva, viskas pasibaigia fraze: na, šito negalima dar 12 metų palikti.

Pagal „Radio Svoboda“ parengė Michalina Bočiarova.