Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Mantas Adomėnas. Šventovė

Šv. Mykolo Katedra Fribourge (Šveicarija). XIII-XV amžius.

„Kada gi pradėsi rašyti apie dievus?“ – vis nerimauja žurnalo redaktorius, duodamas aliuziją į skilties užvadinimą, kurį įkvėpė dialogas Georges’o Bernanoso knygoje Kaimo klebono dienoraštis. Jame kaimo aristokratų sūnus, kadrinis kareivis kalbasi su kaimo kunigu. Be kita ko, karys ištaria tokius žodžius: „Senovės miestas mirė, jis mirė drauge su savo dievais. O kas yra šiuolaikinio miesto dievai gynėjai, mes žinome…“

Bernanoso karys, kurio prakalbai galima būtų paskirti visą filosofinį straipsnį, kalba apie Antikos miesto ir jo dievų mirtį. Mes vaikštome po kitos senovės – Europos tikėjimo amžiaus, Gotikos ir Baroko – mums paliktą miestą, jo šventovėse regėdami liudijimą apie mūsų protėvių tikėjimą į gyvąjį Dievą. Šventovės yra giliai įaugusios į miesto audinį, į mūsiškę miesto patirtį ir suvokimą, tačiau retai tesusimąstome apie tai, kas būdinga šventovei kaip pastatui, ką ir kaip šventovė mums kalba, kas iš statinio daro šventovę. Tas negebėjimas įsimąstyti – ne psichologinis nusiteikimas, bet veikiau epochos mentaliteto simptomas: nesunkiai šventovę pažįstame ją regėdami, tačiau esame visiškai nepajėgūs pastatyti bažnyčios, į kurią pažvelgę lygiai lengvai atpažintume šventovės bruožus.

Turbūt bent iš dalies šis negebėjimas susijęs su tuo, kad bažnyčios ir katedros nebeatlieka miesto tapatybėje to kertinio vaidmens, kurį turėjo tikėjimo amžiuje, iki Apšvietos ir industrinės revoliucijos. Miestas būdavo atpažįstamas pagal savo pagrindinę šventovę; jos bokštai, iškilę virš kitų pastatų, neretai tebėra pirmas išvystas artėjančio miesto ženklas. Jeigu miesto siena yra negatyvus tapatybės ženklas – ji skiria miestą, urbs, nuo to, kas nebėra miestas, suburbium, ir gina miesto bendruomenę nuo priešo – tai šventovė yra pozityvus miesto tapatybę sutelkiantis ir kuriantis centras. Nuo pagrindinės šventovės pobūdžio priklausydavo netgi miesto juridinis statusas: iki XIX a. pradžios Anglijos miestai, turintys katedrą ir vyskupo sostą, vadindavosi city – žodžiu, kuriame tebeskamba lotyniškojo civitas politinės didybės ataidas, – o kiti teturėjo teisę vadintis town. Pagrindinė šventovė stovi simboliniame miesto centre, ties ja susikryžiuoja ir į ją sueina į miestą ateinantys keliai, dažnai ji stovi ant kalvos, matomiausioje vietoje, neretai – pilyje, miesto politinės ir karinės galios centre (kaip Vilniuje, Prahoje, senovės Atėnuose). Katedros ir valdovo rūmų kaimynystė, simbiozės ir konkurencijos, artumo ir įtampos santykių laukas topografiškai įkūnija dvasinės ir pasaulietinės valdžios, popiežiaus ir imperatoriaus, Kristaus ir Cezario santykio peripetijas ir dialektiką. Šio santykio ving­rybės paprastesniu pavidalu regėti netgi tokiame miestelyje kaip Kruonis, kur Oginskių rūmų likučiai ir jų funduota renesansinė bažnyčia skersai upelio slėnį žvelgia vienas į kitą nuo dviejų miestelio kalvų; tiesa, bažnyčiai atitekusi aukštesnioji.­

Sostamiesčiuose politiniai ir sakraliniai santykiai sudėtingesni, nes katedra dažnai yra ir valdovo rūmų bei didikų bažnyčia, o miestiečiai turi savitą „mažąją katedrą“ arba pagrindinę miesto parapiją: Krokuvoje Wawelio katedrai antrina turgaus aikštėje stovintis Kościуł Mariacki, lygiai kaip Prahoje Šv. Vito katedra pilyje ant kalvos turi atitikmenį turgaus aikštėje Tэnskэ Chrбm, Švč. Mergelės priešais Tyną bažnyčioje. Vilniuje, kol nebuvo perduota Jėzuitų Akademijai, šį vaidmenį atliko Šv. Jono bažnyčia. Dar neseniai Londonas formaliai tebebuvo, o simboliškai ir dabar tebėra padalytas į du miestus, arba cities: Vestminsterį, kurio centras – Westminster Abbey, senųjų karaliaus rūmų bažnyčia, kur iki šiol karūnuojami Anglijos ir Šiaurės Airijos karaliai, bei tikrąjį City of London, besispiečiantį apie miestiečių Šv. Pauliaus katedrą. Jų ribą ir dabar nesunku aptikti Strande, kur Vestminsterio herbą pakeičia Londono Šv. Jurgio kryžius ir Šv. Pauliaus kalavijas.

Papildomą matmenį atveria santykis tarp katedros ir rotušės – miesto kaip savivaldžios bendruomenės, savarankiško politinio vieneto centro. Ir Vilniaus, ir Kauno rotušės savo architektūra duoda aiškią aliuziją į sakralius statinius, tačiau drauge subtiliai atsiskiria ir iki galo neprisiima šventovės pobūdžio. Tačiau apie politikos architektūrą dera svarstyti skyrium; šiuokart svarbu pabrėžti ir išryškinti politinį šventovės matmenį: sakralūs statiniai aprėpia įtampą tarp bendruomenės, politinio matmens, ir tarp sac­rum. Dievų kultas sukuria miestą, žmonių masę suburdamas ir suvienydamas į piliečių bendruomenę – civitas, polis, politeia. Miesto siena jį suskliaudžia ir atriboja iš išorės, tačiau viduje jam tapatumą ir vieningumą, hierarchiją ir struktūrą suteikia būtent miesto šventovės: iš čia kyla politinis šventumo (ir šventovės) matmuo.­

Tačiau ką galime pasakyti apie ant­rąjį, dar svarbesnį šventovės prasminį ašigalį – sacrum? Kodėl netgi žvelgdami į mums svetimos kultūros, nežinomos ir neišpažįstamos religijos statinius, galime neklystamai pasakyti: „Čia dievo namai“? Žmogaus atsako į šventybę formos turi pamatinių bendrybių, kurios susisiekia giliau, anapus atskirų kultūrų bei religijų ribų. Be abejo, lygia greta galima nurodyti ir aibę skirtybių, kai skirtingos religijos iškelia ir sustiprina paskirus šventybės patirties momentus. Nemėgindamas siekti religinio neutralumo ir taikytis į universaliąją žmonijos patirtį tepastebėsiu, kad daug šventybės bruožų, kuriuos atpažįstame krikščionybės, Įsikūnijusio Dievo šventovėse, ataidi ir kitų tikėjimų patirtyje, pagrįsdami dar Bažnyčios Tėvų išsakytą mintį, kad krikščionybė esanti žmonijos religinio lūkesčio kulminacija ir išsipildymas.

Kokius gi šventybės bruožus atpažįstame įsikūnijus mus supančių šventovių architektūroje? Pirmas momentas neabejotinai yra didybė, Rudolfo Otto tremendum. Didybę architektūroje ženklina pirmiausia skalė – kita negu pasaulietinių pastatų, sukurta, idant pažadintų nuolankumą didingo Kito akivaizdoje.

Čia dera įterpti pastabą apie tai, kuo šventovės didingumas skiriasi nuo dangoraižio masto. Juk šis irgi, atrodytų, savo masteliu turėtų iššaukti tremendum potyrį. Tačiau dangoraižius nuo šventovių skiria du požymiai. Pirma, neartikuliuotas, su žmogaus masteliu nieko bendra nebeturintis dangoraižių aukštis, užuot iššaukęs sakralią didybę, veikiau tenurodo į patirtį, ištinkančią kalnuose, buvimą ne-žmogiško dydžio akivaizdoje (bent jau tokia buvo mano pirmo apsilankymo Manhattane patirtis). Antras, dar svarbesnis skirtumas – šventovėse žmonės būva tik žemės lygyje, į didybę žvelgdami iš apačios į viršų. Priešpastatydama didybę, kuri žmogui neprieinama, šventovė ugdo nuolankumą. Dangoraižiai, iškeldami žmones šimtus metrų virš žemės, atvirkščiai, priverčia žmogų žvelgti iš viršaus žemyn, „iš aukšto“, iš Dievo perspektyvos, diegia ne nuolankumo, o veikiau puikybės jausmą. Chestertono apsakyme „Dievo kūjis“ nusikaltėlis – anglikonų kunigas, kuris, anot tėvo Brauno, „pradžioje garbino drauge su kitais prieš altorių, tačiau ilgainiui pamėgo aukštas ir vienišas vietas savo maldoms – kampus bei nišas varpinėje ar varpinės smailėje. Ir vienąsyk vienoje iš tų svaiginančių vietų, kur pasaulis, regis, sukosi jam po kojų tarsi ratas, jo smegenys irgi pradėjo suktis, ir jis pradėjo vaizduotis esąs Dievas. Todėl, nors ir buvo geras žmogus, jis atliko didį nusikaltimą… Jis manė, jog tai jam yra duota teisti pasaulį ir parblokšti nusidėjėlį. Ta mintis jam net nebūtų atėjusi į galvą, jeigu jis drauge su kitais žmonėmis būtų klūpojęs ant grindų“. Šventyklos didybė paradoksali tuo, kad visas jos veržimasis į dangų yra skirtas regėti iš vieno taško, nuo žemės paviršiaus, o geriausia – savanoriškai atsiklaupus.

Šventovių aukštis bei vertikalumas taip pat ženklina ir transcendenciją: jos peržengia horizontą, supančių pasaulietinių pastatų aukštingumą. Pavyzdžiui, karinio pobūdžio aukščio ribų reikalavimo, kad namai neišsikištų virš tvirtovės sienų, nepaisyti galėdavo tiktai bažnyčių bokštai; savaime suprantama, joms taip pat negaliodavo ir su prabanga kovojantys pastatų dydžio apribojimai.

Kitas transcendencijos pavaizdavimo ir įprasminimo būdas – ribos naudojimas architektūroje. Transcendencija kilusi iš transcendere, „peržengti“ – riba, kurios nevalia peržengti (presbiterijos tvorelė, ikonostaso vartai, Jeruzalės šventyklos Šventų Šventosios uždanga), it erdvinis tabu apofatiškai kalba apie šventosios tikrovės kitoniškumą, svetimumą šiapusybei. Šią ribą peržengia tik pašvęstieji, kunigai, tarpininkai tarp Dievo ir žmonių; anapusybė atsiveria tik garbinimo kontekste ir jo metu. Riba atskiria šventąją erdvę nuo profaninės, skirtingos ribos artikuliuoja skirtingus priartėjimo prie šventybės laipsnius: šventoriaus tvora, žyminti nedirbamą, konsekruotą „šventąją žemę“, išskiria bažnyčios erdvę miesto „ekonomijos“; bažnyčios durys, įleidžiančios į šventovės erdvę; presbiterijos tvorelė, žyminti intensyvesnį šventumo lauką aplink altorių; galiausiai, tabernakulio durelės, kurių negalima atidaryti niekam, išskyrus kunigą. Peržengus kiekvieną šių ribų, atsiveria kitokia šventybės tikrovė su savo santykiais ir reikalavimais. Keturias įvardytąsias ribas atitinka vis didesni reikalavimai norintiesiems jas peržengti: kepurės nusiėmimas, priklaupimas ir kryžiaus ženklas, patarnavimas Šv. Mišiose, kunigystės šventimai. Ribų seka erdvėje žymi šventėjimo processio, sielos kelią Dievop.

Ne mažiau svarbus architektūrinis momentas – paslaptingumas, viena vertus, nurodantis į slėpiningumo, mysteriosum, plotmę šventybės patirtyje (Rudolf Otto), kita vertus, apofatiškai kalbantis apie Dievo nepažinumą ir kitybę, žmogaus negalimybę Jį su-valdyti ir su-saistyti, manipuliuoti bei palenkti savo tikslams. Barokinės daugiaplanės, viena už kitos vedančios ir pradingstančios erdvės, į prieblandą panyrančios smailos gotikos arkos, kurių nepasiekia raibuliuojanti žvakių šviesa, nuspėjami, tačiau neregimi vienuolių chorai kitapus altoriaus, uždari ikonostaso vartai – tai tik kelios nuorodos į gerai pažįstamą, tačiau sunkiai apčiuopiamą ir iššifruojamą šventovės slėpiningumą.

Jeigu paslaptis ir riba kalba apie Dievą apofatiškai, tai bažnyčios grožis ir harmonija, jos medžiagos taurumas bei tvermė kalba apie Jį pagal analogiją, pozityviosios teologijos kalba. Tai nuoroda į Dievo grožį, į pasaulį sukūrusį ir gėryje bei tiesoje ją vienijančią Dermę, į Jo prakilnumą ir amžinat­vę. Tačiau šventovės medžiagų taurumas – ar kalbėtume apie tauresnį, iš svetur atplukdytą akmenį, kaip Šv. Kazimiero koplyčioje ir Šv. Teresės bažnyčioje, ar apie kupolų auksavimą, ar apie liturginių reikmenų bei šventųjų paveikslų aptaisų sidabrą ir auksą – atlieka ir kitą vaidmenį. Čia galioja aukos, konsekravimo ekonomija: visų brangiausius dalykus žmogus išima iš sekuliarios apyvartos, iš naudingumo, pravartumo ir produktyvumo logikos, ir pašvenčia didesnei Dievo šlovei. Šlovės svetimumas naudos pasauliui tarsi pro miglas mums primena apie kitokį amžių, kur veiksmo vertę apibrėžė visiškai kiti – garbės ir šlovės, šventumo ir tarnystės – imperatyvai, kur, kaip Edwino Muiro eilėraščio jauniesiems princams, „klausti apie to ar šio dalyko naudą, / jo kainą, paklausumą, pelną būtų buvę / jo atžvilgiu nemandagumas, gėda mums“.

Aptarus šiuos šventovės požymius, tampa aišku, kodėl šiuolaikinės bažnyčios primena bet ką – „Viešpaties autobusų stotį“, kaip kadaise vieną jų apibūdino Ksenija Jaroševaitė – tik ne šventovę. Didingumo reikalavimas nereiškia, kad bažnyčios turi pranokti dangoraižius. Tačiau statinys netaps šventove, jeigu pasitenkinama paviršutinišku elementų pakartojimu, vizualine citata, sakančia: „Čia kaip ir bažnyčia, nes turi simetrišką planą, jos iškilęs, smailėjantis priekinis fasadas, matyti varpinė, kelios iš betoninių vamzdžių pagamintos kolonos“. Didybės šiuolaikinės bažnyčios nesiekia ir todėl, kad artumas žmogui, approachability – daug kur vyraujantis pastoracinis lozungas. Manant, kad leng­viau atverti duris į žmogui įprastesnį pastatą, bažnyčios ima priminti konferencijų centrus ar biurų pastatus, kažin kodėl papuoštus varpinėmis.­

Paslapties neliko pakeitus liturgijos kryptį, atsisakant senovinių bažnyčios erdvės padalijimų. Be to, „skaidrumas“ ir „įsitraukimas“ šiuolaikinėje liturgijoje tapo bemaž didžiosiomis teologinėmis dorybėmis, užmirštant, kad net ir atnaujintame Šv. Mišių tekste yra nuoroda į jas kaip į sacra mysteria, „šventuosius slėpinius“ (lietuviškajame vertime, beje, to nebelikę). Riba savo ruožtu suprantama kaip antidemokratiška – kaip ir tabu, draudimai ar specifiniai ritualiniai reikalavimai, besikertantys su „viskas galima“ skelbiančia amžiaus dvasia. Kas mums uždraus vaikštinėti po presbiteriją arba lipti ant altoriaus laiptelių? (Tiesa, šiuolaikinėse bažnyčiose altoriai nebeturi laiptelių, o presbiterija neegzistuoja.) Maža to, nesuprantant ribos vaidmens, sekuliariai patogumo bei funkcionalumo logikai spaudžiant, perskyros laikomos tiesiog beprasmėmis ir trukdančiomis: pavyzdžiui, vieno miestelio bažnyčios klebonas man apgailestavo, kad vyskupas neleidžia nugriauti šventoriaus tvoros ir vietoj šventoriaus įrengti aikštelės į Mišias atvykstančių parapijiečių mašinoms.

Galiausiai taurumo reikalavimų atžvilgiu net ir Katalikų Bažnyčią yra užvaldęs savitas puritonizmas, besidangstantis nuolankumo ir geradarystės kauke: jeigu šventovei tiko našlės skatikai, tai ir liturginiams indams neturėtų reikėti brangiųjų metalų, o bažnyčia gali būti pastatyta iš to paties gelžbetonio ir gipso kartono, kaip ir daugiabučiai. Nesyk apeliuojama į karitatyvinius sumetimus ir socialinį teisingumą: kam leisti pinigus bažnyčios puošybai, ar ne geriau juos išdalyti vargšams? „Tokių priekaištų susilaukiam ir mes“, – kitados pastebėjo nedidukas žilas kunigas, aprodęs man ką tik baigtą, drožyba ir stiuko lipdiniais išpuoštą, sidabru tviskančią koplyčią, kuri atrodė tarsi užburtas, stebuklingas pasakos rūmas nykiame Šiaurės Londono rajone, „tačiau tai Judo argumentas“, – pridūrė primindamas Jono evangelijos pasakojimą apie Judą, besipiktinantį, kad brangus tepalas buvo panaudotas Viešpaties kojoms tepti, užuot jį pardavus ir atidavus pinigus vargšams (Jn 12, 3–8).

Čia nieku gyvu nenoriu sumenkinti karitatyvinės veiklos reikšmės ar jos sąsajų su Bažnyčia ir šventumo siekimu. Tačiau reikia suvokti, kad kai bažnyčių statymas remiasi visais kitais įmanomais sumetimais – demokratizmo ir prieinamumo, skaidrumo ir funkcionalumo, – tai jose nebelieka kreipinio į tą sielos dalį, kuriai reikia grožio, taurumo ir didybės. Ir kol taip bus, jos nebus šventovės, visa savo esme kalbančiomis apie Dievą kaip apie didingą, baugų ir kerintį šventybės Slėpinį.

2010 m. „Naujasis Židinys-Aidai“ Nr. 11