Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2010 12 26

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Aloyzas Sakalas. Vaikas šeimoje, jo teisės ir pareigos

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Nuo šv. Kalėdų iki Trijų Karalių neverta kalbėti apie politinius įvykius, partijas, jų programas ir barnius. O reikia pamąstyti apie tuos, kurie bus po mūsų, tuos, kuriems turime būti autoritetu nuo pat jų atsiradimo šiame pasaulyje. Kalbu apie mūsų vaikus. Verta pagalvoti ir apie tai, kaip išlikti tuo autoritetu vaiko akyse net tada, kai jam jau per dvidešimt metų. Drįstu tvirtinti, kad jau suaugusio vaiko požiūris į savo tėvus priklauso ne nuo vaiko, o tik nuo tėvų elgesio su juo vaikystės ir paauglystės metais. Nuo to, kaip tėvams pasisekė įskiepyti savo vaikams supratimą apie jų teises ir pareigas.

Kvalifikuotai kalbėti apie konkrečias  vaiko teises ir pareigas geriausiai gali vaikų psichologai ir tie, kurie nuolat dirba specializuotose vaikais besirūpinančiose organizacijose. Todėl aš galiu pateikti tik savo požiūrį į tėvų-vaikų santykių problemą ir tik savo pačius bendriausius samprotavimus, kurie atsirado auginant mano paties vaikus bei kurį laiką dirbant organizacijoje „Gelbėkite vaikus” .

Mano pirma tezė: mylėkime vaikus, jie turi teisę būti mylimi, jei juos išleidome į šį pasaulį, bet meilės turinys neturi būti pataikavimas vaikams ar mėginimas jiems įsiteikti įvairiomis dovanėlėmis. Meilė vaikams turi būti tokia, kad vaikas jaustų, jog jis yra lygiateisis šeimos narys, kad jo išklausoma, jo siūlymai vertinami ir motyvuotai priimami ar atmetami. Jei atmetami, tai motyvai turi būti išsakomi ne žodžiais „tu dar mažas ir nieko neišmanai“, o vaikui suprantamais argumentais.

Meilės turinyje turėtų būti ir toks tėvų elgesys ir jų priimami sprendimai, kurie vaiko akyse atrodytų teisingi. Tai jo teisė. Todėl tėvai turėtų vienodai traktuoti savo vaikus, neskirstant jų į daugiau ar mažiau mylimus. Išimtį čia gali sudaryti turintis kurią nors negalę vaikas, jam reikalingas papildomas dėmesys, kurį turėtų rodyti tiek tėvai, tiek ir kiti sveiki vaikai. Tėvai turėtų paaiškinti jiems, kodėl toks papildomas dėmesys neįgaliam vaikui būtinas. Kiekvienas vaikas turi matyti, kad tėvai elgiasi teisingai ir niekados nematyti tėvų barnių ir santykių aiškinimosi, dar įveliant į tai ir savo vaikus. Jei tokios atmosferos šeimoje nėra, tai vaikas jautriai reaguoja į tokią neteisybę, kurios jis nesupranta ir negali sau paaiškinti, kodėl nesutaria jo tėvai, kodėl ir kuo jis yra blogesnis nei  jo sesutė ar broliukas. Jei taip tęsiasi – vaikas užsidaro, būna nelaimingas ir ieško kelio, kaip išeiti iš tokios aklavietės. Dažniausiai jau paauglystės metais  jis susiranda draugų, kurie iš dalies kompensuoja vaiko patiriamą savo šeimoje skriaudą. Bet  nebūtinai tie draugai būna tokie, kokių mes norėtume. Ir nebūtinai jie patys yra gero elgesio etalonai. Greičiau priešingai.

Meilės turinyje būtina ir tokia komponentė, kaip nuolatinis tėvų bendravimas su vaiku. Tai taip pat vaiko teisė. Jaunesniems vaikams pakanka pasakų sekimo,  žaidimų ar knygučių skaitymo, o vyresniems reikia bendrų iškylų į gamtą, reikia diskusijų apie jiems suprantamas ir aktualias problemas. Apie problemas, kurios brandina vaiką ir ruošia jį savarankiškam gyvenimui. Čia neturėtų būti jokio tabu, nes, vengiant diskusijų apie jautrias problemas, paauglys ras atsakymus gatvėje.  Šiose diskusijose vaikas turi jaustis lygiaverčiu partneriu, o ne tik tėvų nuomonės klausytoju. Diskusijos pabaigoje turėtų būti rasta bendra nuomonė kartais nevengiant ir kompromisų (juk ne viską tėvai išmano šiame greitai besikeičiančiame pasaulyje. Kartais jų pažiūros gali būti ir perdėm archaiškos). Tokios diskusijos suformuoja vertybių sistemą vaiko sąmonėje, kuria jis vadovaujasi ir pradėjęs savarankišką gyvenimą. Jei vertybių sistemos nepadeda suformuoti jo tėvai, tai ją suformuoja visados paslaugi gatvė.

Meilė vaikams nereiškia, kad vaikų negalima bausti už jų prasižengimus, tačiau tos bausmės neturi būti fizinės, nes jos žemina vaiką. Bausmių tipas priklauso tiek nuo vaiko amžiaus, tiek ir nuo padarytos pražangos. Ir bausmės tikslas – ne pažeminti vaiką, o jam parodyti, kad jo neteisingas elgesys bus tinkamai vertinamas ir tada, kai vaikas suaugs. Parinkdami bausmę tėvai turi būti ypač atsargūs, nes bausmė neturi sukelti vaiko pasipiktinimo jos neteisingumu. Vaikas bausmę turi įvertinti kaip teisingą atpildą už jo padarytą prasižengimą.

Meilė vaikams reiškia ir tai, kad jie nuo pat mažų dienų privalo turėti tinkamas jo amžiui nuolatines pareigas. Tėvai turi nedaryti to, ką gali padaryti jų vaikai, pradedant savo lovos sutvarkymu, pagalba ir motinai, ir tėvui jų darbuose.

Ypatingą vietą  užima pareiga gerai mokytis. Gali taip būti, kad vaikas ko nors mokykloje nesuprato, tada tėvų šventa pareiga jam padėti suprasti. Kitaip – vaikui nesiseks mokslas, bendraklasiai iš jo tyčiosis, vaikas tik ir lauks, kaip greičiau baigti šią kankynę – mokyklą. Čia pravartu būtų paminėti „Gelbėkite vaikus“ iniciatyvą mokyklose įkurti pačių mokinių grupes kovai su smurtu, nes juk nepastatysi prie kiekvieno vaiko po mokytoją. Grupės nariai, kurie nešiojo prisisegę  ir specialius ženkliukus,  akylai stebėdavo, ar kuris vaikas nėra bendraamžių (ar net mokytojų) skriaudžiamas, ir patys sudrausmindavo mokinius skriaudikus, o apie tokius mokytojus pranešdavo mokyklos direkcijai. Nežinau, kiek plačiai paplito ši iniciatyva, bet didėjant smurto prieš vaikus apimtims,  vaikų, kovojančių su smurtu, grupės – vienintelė reali priemonė apsaugoti vaikus. Galų gale kova su vaikų skriaudėjais – tai taip pat kiekvieno vaiko pareiga, apie kurią galėtų kalbėti su vaikais ir jų tėvai.

Baigiant noriu pabrėžti, kad jokios dovanėlės, net ir brangiausios, nepadarys vaiko visaverčiu žmogumi, ir net geriausios buitinės sąlygos niekados jam neatstos tėvo ir motinos meilės. Greičiau priešingai, gyvenimo prabanga, brangios dovanos ir puošnūs drabužiai žaloja vaiko psichiką. Iš vaiko sąmonės tada dingsta humanistinės  vertybės, kurios daro žmogų žmogumi. Viena iš jų – tai nepraeiti abejingu veidu pro tą žmogų, kuriam reikalinga mūsų parama žodžiu ar veiksmu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.