Gediminas Jankauskas. Aistra ir beprotybė Wernerio Herzogo filmuose

Nuotraukos šaltinis www.channel4.com

Pirmą kartą didesnė Wernerio Herzogo filmų retrospektyva Vilniuje parodyta 2000-aisiais festivalio „Kino pavasaris“ metu. „Kino antropologu“ dažnai vadinamas vokiečių režisierius į Lietuvą buvo atvykęs ne tik pristatyti žiūrovams savo kūrybą. Tuo laiku jis mūsų šalyje filmavo daug medžiagos naujajai dramai „Nenugalimasis“.

Odisėjas neieško namų ramybės

W. Herzogo kolega Wimas Wendersas andai pastebėjo, kad visų jo filmų herojai turi tą patį prototipą – Odisėją, o filmo kūrimas jam, kaip ir kelionė, įgauna metafizinės prasmės, nes suteikia galimybę atsinaujinti ir atidžiau žvelgti į aplinkinį pasaulį. Pats W. Herzogas yra tikras Odisėjas, aplankęs tolimiausias šalis ir ne kartą buvęs pačioje „tamsos širdyje“ – Amazonės džiunglėse.

W. Herzogas – vienintelis režisierius pasaulyje, filmavęs visuose septyniuose žemynuose. Į tolimiausias ekspedicijas jį veja nuolatinis vidinis nerimas ir troškimas kuo toliau pabėgti nuo visų civilizacijos „malonumų“. W. Herzogas ieško harmoningo žmogaus ir gamtos santykio, bet dažniau atranda tik laukinę stichiją ir bauginančias „homo sapiens“ mutacijas. Tikriausiai todėl jo filmuose šitiek daug aistros ir pamišimo, fanatizmo ir mistikos, fizinio luošumo ir triumfuojančių dvasios pergalių, juodų nevilties bedugnių ir kančiose gimusios šviesos.

Tarp Kafkos ir Don Kichoto

W. Herzogo filmai – tai visuomet daugiasluoksnės antropologinės studijos, kuriose giliausių žmogaus sąmonės klodų tyrinėjimas glaudžiai susipynęs su filosofija ir literatūrinėmis asociacijomis. Ši menininko savybė ryški jau pirmajame pilnametražiame filme „Gyvenimo ženklai“ (1968 m.), kurio herojus – į galvą sužeistas vokiečių kariuomenės eilinis Strošekas (aktorius Peteris Brogle) – 1942 m. kartu su dviem tarnybos draugais Graikijos saloje Kretoje esančiame Kozo miestelyje saugo sandėliu paverstą šventyklą. Paralelės su Franzo Kafkos „Pilimi“ ir metafizinio absurdo metafora pamažu transformuojasi į ironiškas „Don Kichoto“ parafrazes: vieno budėjimo metu Strošekui net pasivaidena milžinų armija, kuri tėra paprasčiausi vėjo malūnai. Išsigandęs Strošekas ima šaudyti ne tik į juos, bet ir į laukus, kalnus, jūrą… Ramią antikinės Elados ramybę persmelkia siurrealistinis košmaras.

Šiuo keliu W. Herzogas žengia ir kitame savo filme „Ir liliputai pradėjo nuo mažmožių“ (1970 m.), kuris buvo kuriamas Meksikoje ir Peru. Tai metaforiška istorija apie vienoje liliputų kolonijoje kilusį stichišką maištą. Izoliuoti nuo išorinio pasaulio kaliniai pasipriešina prižiūrėtojams dėl itin brutalaus elgesio su ramaus būdo vyruku Pepe. Tačiau netrukus išlaisvinta anarchijos dvasia užgožia pradinį tikslą, ir sukilėliai ima naikinti viską aplinkui. Geri ketinimai virsta absurdu, kurį dar labiau paryškina liliputų sukeltam chaosui antrinantis „alternatyvus“ daiktų bei mechanizmų maištas. Riaumojantis traktorius, tarsi atgijusi mechaninė pabaisa, išmeta lauk vairuotoją ir ima sukti ratus kalėjimo kieme. O tikru šio maišto simboliu tampa scena su liliputu, kuris po varginančių pastangų pasibalnoja naujutėlaitį motociklą, bet niekur negali juo lėkti, nes trumpos kojytės nepasiekia pedalų.

Kritikai šį filmą tuoj pat ėmė interpretuoti kaip septintojo dešimtmečio pabaigoje Europą drebinusių realių maištų metaforą. Režisierius viešai nedeklaravo panašių ketinimų, nors ir be jų aišku, jog kiekvienas anarchistinės energijos proveržis griauna ne tik neigiamus gyvenimo faktorius. Ypač tai akivaizdu, kai sukilėliai visiškai nesivaržo – tada paaiškėja, kiek daug šie iš pažiūros gailesčio verti maži padarai turi pykčio ir žiaurumo. Jie sadistiškai tyčiojasi iš dviejų neūžaugų neregių, su pasimėgavimu daužo indus, sunaikina palmę ir apipylę benzinu sudegina direktoriaus mylimas gėles vazonuose, o visiškai įsišėlę nukryžiuoja beždžionėlę ir su šia šiurpą bei pasišlykštėjimą keliančia „vėliava“ žingsniuoja pergalės maršą.

Dėl pastarosios scenos Vokietijos religinės bendruomenės ir gyvūnų globėjų draugijos aktyvistai režisieriui surengė tikrą obstrukciją. Kilus nesveikam ažiotažui skandalingą filmą atsisakė rodyti oficialūs kino platintojai, ir W. Herzogas buvo priverstas nuomoti kino teatrus „Liliputų“ seansams.

Amazonės verpetuose

Du kartus W. Herzogo vaidybiniuose filmuose fanatiškas žmogaus užsispyrimas bando įveikti laukinių Amazonės džiunglių galią. Pirmoji titaniška kova baigiasi skaudžiu pralaimėjimu, antrąjį vainikuoja tik dvasinės pergalės iliuzija. Filme „Agirė – Dievo rūstybė“ (1972 m.) pasakojama apie maištingo ispanų karininko Lopė de Agirės (jį tiesiog fenomenaliai suvaidinęs aktorius Klausas Kinskis ilgam tapo galingu režisieriaus kūrybinių impulsų „transliuotoju“) kelionę ieškoti pasakiškų inkų turtų (šį siužetą gerokai vėliau filme „Eldoradas“ savaip interpretavo ispanų režisierius Carlosas Saura).

1560 m. ambicingas Gonzalo Pizarro ekspedicijos dalyvis Lope de Agirė, apsėstas pragaištingos minties tapti antruoju Cortezu, sukelia maištą ir su atsiskyrėlių būriu patraukia į Amazonės džiungles. Filmo turinį sudaro didvyriška, bet iš anksto pasmerkta žmonių kova su gerokai galingesnėmis gamtos jėgomis. Tačiau net ir finaliniuose kadruose neaptiksime pesimizmo. Greičiau jau tikrą himną žmogaus užsispyrimui, kuris ne visada būna su neigiamu ženklu.

Agirė maištauja net prieš sveiką protą. Todėl netenka jo anksčiau, nei praranda gyvybę. Anot vokiečių kritikės Annettes Meyhofer, „Agirė“ – tai užuomina į XIX a. puoselėtos didžiosios asmenybės mitą, į Napoleono legendą bei Friedricho Nietzsche’s antžmogio (vok. „Ubermensch“) idėją. Filmo herojaus manija „papuošiama“ herojišku beprasmybės gestu“.

Autobiografinėje K. Kinskio knygoje „Trokštu mylėti“ W. Herzogo „alter ego“ labai ryškiai ir emocingai pasakoja apie kartu kurtus filmus. „Vos perskaitęs scenarijų (…) puoliau aiškinti Herzogui, kad Agirės galia neturi būti susijusi su jo išore, todėl turiu ekrane atrodyti kaip luošys. Būsiu kuprotas. Dešinė ranka bus ilgesnė už kairę, ilga kaip beždžionės. Kairioji bus tiek trumpesnė už normalaus žmogaus ranką, tad kardą kabinsiu ne ant klubo, kaip įprasta, o ant krūtinės – dešinėje pusėje, nes Agirė bus kairiarankis. Kairę koją – trumpesnę už dešinę – jis vilks, o vaikščios šonu, kaip vėžys. Plaukai bus ilgi, kad kristų ant pečių. Dirbtinės kupros neprireiks, kaip ir ypatingų grimuotojo bei kostiumininko paslaugų. Būsiu luošys, nes taip noriu atrodyti… Nuo šiol viskas turi mano luošumą pabrėžti – kostiumai, amunicija, ginklai ir jų valdymo būdai, šalmas, batai.“

Dar kartą į Peru džiungles su kūrybine grupe W. Herzogas išsiruošė 1981 m. filmuoti garsiojo „Fickaraldo“. Tai istorija apie keistuolį amerikietį avantiūristą Ficdžeraldą (indėnai jį vadino Fickaraldu), apsėstą manijos džiunglėse statyti operos teatrą ir pakviesti jo scenoje dainuoti patį Enriką Caruzo. Pakeliui į šį tikslą Fickaraldui tenka įvykdyti Heraklio vertą žygdarbį – kartu su čiabuviais per kalnus pervilkti milžinišką laivą, kuriuo būtų galima pasiekti kaučiukmedžių plantacijas. Vargu ar pasauliniame kine rasime ryškesnę Sizifo darbo iliustraciją ir pavyzdį, kuriame su tokiu titanišku užsispyrimu būtų išreikšta mintis: „Tik svajotojai išjudina kalnus.“

Dvasios peizažai ir valios triumfas

Šį beprotišką projektą, maksimaliai atspindintį režisieriaus kūrybinį fanatizmą, lydėjo didelės negandos. Filmavimo darbus ne kartą teko nutraukti. Pirmą kartą prireikė daryti pertrauką po to, kai nežmoniškų sąlygų džiunglėse neištvėrė pirmieji pagrindinių vaidmenų atlikėjai – amerikietis Jasonas Robardsas ir kartais su „dešimtąja mūza“ flirtuojantis „rolingas“ Mickas Jaggeris (labai įspūdingai visus kryžiaus kelius iliustruoja režisieriaus Leso Blanko dokumentinis filmas „Svajonių našta“, 1982 m.). Galiausiai „pamišusiam bavarui“ neliko nieko kito, kaip vėl leistis į beprotystės liūną drauge su Klausu Kinskiu. „Ideali dviejų pamišėlių kombinacija“ (taip W. Herzogas apibūdino savo bendradarbiavimą su K. Kinskiu) dideliuose skausmuose pagimdė dar vieną šedevrą.

Filmai „Agirė – Dievo rūstybė“ ir „Fickaraldas“ maksimaliai įkūnijo W. Herzogo požiūrį į gamtą. Anot režisieriaus, „skaistūs miškai šiuose filmuose išreiškia žmogaus būseną – tai karštligiškas, beveik išgalvotas landšaftas. Peizažai gali būti interpretuojami taip giliai, kad sutampa su mūsų sielų savybėmis. Šis požiūris mane stipriai sieja su Casparo Davido Friedricho tapyba. Juk jo peizažuose žmonių figūros tokios mažos, kad gimsta jausmas, jog šioje erdvėje yra Dievas“.

W. Herzogo kamera, jautriai fiksuojanti gamtos pasaulį, pasak režisieriaus, sąmoningai ieško „ekstaziškosios tiesos“. Tačiau jo filmus vadinti vien ekologinėmis parabolėmis būtų ne visai tikslu. Greičiau tai visuomet įtemptus žmogaus ir gamtos tarpusavio santykius vaizduojančios istorijos, kurios atrodo labai organiškai klasikinės vokiečių dialektikos kontekste. Šioje dialektikoje visada egzistuoja ryškūs kontrastai. Vaidybiniuose filmuose jie pasireiškia bauginančios laukinės gamtos priešpriešinimu fanatiškam žmonių valios triumfui (arba titaniškam pralaimėjimui). Gausioje dokumentikoje taip pat beveik visada akiai malonūs vaizdai susiejami su harmonijos įspūdį griaunančiais kontrapunktais.

Vienas pirmųjų W. Herzogo pilnametražių dokumentinių filmų „Fata Morgana“ (1971 m.) buvo skirtas dykumos peizažams, kuriuos operatoriai iš malūnsparnių ir automobilių netikėčiausiais rakursais filmavo Kamerūne, Kenijoje, Tanzanijoje, Aukštutinėje Voltoje ir Malyje. Jau po šio filmo W. Herzogą imta vadinti „poetu su kino kamera“, mokančiu akivaizdžiuose dalykuose pamatyti naujas prasmes. Poetiškai filmuoti dykumą ne taip jau ir sunku. Kur kas sudėtingiau padaryti, kad gražūs vaizdai kartu keltų baimę.

Vienas naujausių režisieriaus dokumentinių filmų „Susitikimai pasaulio pakrašty“ (2007 m.) taip pat prasideda nuostabiomis povandeninės ir poledines erdvės vaizdais, nufilmuotais Antarktidoje, bet ir ši nepaprasta mėlynoji gelmė netrukus ima skleisti mirties dvelksmą. O dokumentiniame filme „Žmogus grizlis“ (2005 m.) taikus žmogaus ir gamtos bendrabūvis baigiasi tragedija: trylika metų Aliaskoje grizlių kompanijoje praleidusį gamtos tyrinėtoją Timotį Treadwellą galiausiai sudrasko, regis, jau seniai prisijaukintas lokys. Po tokių filmų praeina noras svaičioti, kad žmogus yra gamtos karalius.

Kasparo Hauzerio mįslė

K. Hauzerio fenomenas vokiečiams seniai neduoda ramybės. Kaip ir dar vieno bepročio – Bavarijos karaliaus Liudvigo II – likimas. Po mįslingos „mūzų meilužio“ Liudvigo mirties bent liko nuostabaus grožio pilys ir karaliaus globoto Richardo Wagnerio muzikiniai šedevrai (daugumą jų, beje, W. Herzogas inscenizavo garsiausiuose pasaulio operos teatruose). O ne mažiau paslaptingas pamestinuko K. Hauzerio gyvenimas kolektyvinę vokiečių sąmonę papildė dar vienu protu nesuvokiamu paradoksu.

1828 m. ankstyvą Sekminių rytą Niurnbergo gyventojai miesto aikštėje pamatė žmogų, kuris stovėjo lyg manekenas, vienoje rankoje laikydamas maldaknygę, o kitoje – laišką, iš kurio paaiškėjo, kad net septyniolika metų jis praleido uždarytas rūsyje. Kas ir kodėl jį ten buvo įkalinęs, neaišku. Kasparas Hauzeris nemoka kalbėti ir rašyti, neturi nė menkiausių bendravimo su žmonėmis įgūdžių. Bet būtent jis filme tampa mediumu, „įgarsinančiu“ gilios išminties perlus, kuriuose senoji gnosticizmo filosofija susipina su moderniu egzistencializmu.

„Atrodo, kad mano pasirodymas šiame pasaulyje buvo didelis nuopuolis“, – pasako kalbos pramokęs „laukinis“. Kodėl šis knyginės išminties neprislėgtas gamtos kūdikis cituoja Albertą Camus, nesunku suprasti. Juk K. Hauzeris taip pat „svetimas“ šiame pasaulyje. Net muzika jam tampa tik dar vienu būdu užpildyti tylėjimo tuštumą: „Argi jūs aplink save negirdite tų baisių riksmų, kuriuos vadinate tyla?..“

Pagrindiniam vaidmeniui režisierius pasirinko tikra kinematografinio pasaulio sensacija tapusį Bruną S. Tikrosios šio žmogaus pavardės tada niekas nežinojo. Buvo aišku tik tai, kad beveik 20 metų jis praleido šachtose, kalėjimuose ir psichiatrijos ligoninėse. Paradoksaliu būdu jo biografija susitapatina su K. Hauzerio gyvenimu. O filmą W. Herzogas pavadino itin iškalbingai – „Kiekvienas už save, o Dievas prieš visus“ (Kanų kino festivalyje jis pelnė didįjį žiuri prizą, FIPRESCI apdovanojimą ir Ekumeninio žiuri prizą).

Antrą kartą Bruno S. pasirodo W. Herzogo filme „Strošekas“ (1976 m.). Režisierius ir anksčiau galvojo apie F. Kafkos romano „Amerika“ ekranizaciją, o čia dar išgirdo savo naujojo draugo Bruno samprotavimus apie troškimą nuo visų bėdų pabėgti į pasakų šalį anapus Atlanto. Taip gimė „Strošeko“ scenarijus, kuriame herojų tolimoji Amerika sutinka visai nesvetingai. Jau muitinėje iš Strošeko atimama jo mylimoji papūgėlė. Vėliau driekiasi ilga praradimų virtinė, kai tenka atsisakyti visų iliuzijų ir palaidoti šviesias viltis. Net gamta (visuomet tokia svarbi W. Herzogo filmuose) čia nusiteikusi priešiškai. Todėl ir idealistinės odisėjos finalas bus tragiškas, bet absoliučiai logiškas.

„Mano mylimiausias priešas“

W. Herzogas retai filmuoja profesionalus, nes jam įdomesni autentiški tipažai, o ne aktorių persikūnijimo rezultatai. K. Kinskis – laiminga išimtis. Jis suvaidino daugiau nei pusantro šimto personažų įvairių šalių kino juostose (daugiausia VFR detektyvuose, itališkuose vesternuose ir erotiniuose niekaluose), bet kino istorijoje, be jokios abejonės, liks penki jo grandioziniai vaidmenys W. Herzogo filmuose. Didybės manijos apsėsto aktoriaus ir šioje srityje jam prilygstančio režisieriaus santykiai filmavimo aikštelėje buvo panašūs į dviejų bepročių susirėmimus su abipusiais netramdomos neapykantos proveržiais ir isteriškais poelgiais (įsikarščiavę abu ne kartą grasino vienas kitą nužudyti ir ne juokais bandė tai padaryti). K. Kinskis jau minėtoje autobiografijoje jį sukūrusį Pigmalioną apdovanoja labai nepatraukliais epitetais. Kai kurie knygos „Trokštu mylėti“ puslapiai tiesiog liepsnoja nuo pagiežingų žodelių. „Nekenčiu Herzogo. Rėkiu jam tiesiai į veidą, kad norėčiau matyti, kaip jis dvesia kaip tas gyvūnas, kurį jis pasmerkė žūčiai (aktorių labai papiktino, kai režisierius filmuojant „Agirę“ liepė asistentams gyvą lamą įstumti į galingą sūkurį, kuris akimirksniu gyvūną prarijo – G. J.). Linkiu Herzogui, kad jį prarytų krokodilai. Kad jį lėtai pasmaugtų anakonda. Ne, geriau tegu jam įgelia voras arba įkanda nuodingiausia gyvatė, kad ištikštų jo smegenys. Tegul jaguaro nagai sudrasko jo gerklę – ne, tai būtų labai švelni mirtis. Lai mažos raudonosios skruzdėlės suėda jo akis ir gyvam suryja jo kiaušius bei žarnas. Tegu jis užsikrečia maru. Sifiliu. Maliarija. Gelta. Raupsais. Kuo rafinuotesnės mirties aš jam linkiu, tuo sunkiau jo atsikratyti.“

Bet čia tik „apšilimas“. Toliau – tokia režisieriaus „charakteristika“: „Herzogas yra pasigailėtinas, vertas pasišlykštėjimo, nemalonus. Tai dvokiantis šykštuolis, pavyduolis, sadistas, šantažuotojas, bailys ir baisus melagis… Patologiškas noras daryti sensacijas verčia jį provokuoti beprasmiškas ir žiaurias situacijas tik tam, kad jis galėtų pasigirti atlikęs neįmanomus dalykus. Jis surenka į savo komandą diletantus ir pusgalvius, kad galėtų lengvai jais manipuliuoti (kartais juos net hipnotizuoja). Visi likusieji – tai visokiausio plauko išsigimėliai ir pabaisos, nes Herzogas privalo būti labai originalus. Iš tikrųjų jis neturi talento nė už skatiką. Neturi jis ir žalio supratimo, kaip reikia kurti filmus.“

Dievaži – kuo toliau skaitai tokius emocingus „perlus“, tuo labiau supranti, kad jie liudija tik labai savotiškai išreiškiamą begalinę meilę savo antagonistui.

Po K. Kinskio mirties W. Herzogas savo emocijas mylimiausiam aktoriui išreiškė dokumentiniame filme „Mano mylimiausias priešas“. Tai labai jaudinanti išpažintis kamerai, atlikta ten, kur buvo filmuojami jųdviejų šedevrai „Agirė – Dievo rūstybė“ ir „Fickaraldas“. Praėjus aštuoneriems metams po K. Kinskio mirties W. Herzogas dalijasi brangiais prisiminimais. „Negalėčiau pasakyti, kad mane persekioja Klauso šmėkla. Bet jis yra taip įaugęs manyje, kad kai pradedu kalbėti apie jį, tai kalbu esamuoju laiku. Faktas, kad jis yra fiziškai miręs, nėra toks svarbus. Kartais man labai jo trūksta…“