2011 01 07

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Asta Preidytė. Mano profesija yra žiauri, nes kiekvieną vakarą sudegi

Nuotraukos autorius Gediminas Savickis /BFL
© Baltijos fotografijos linija

„Bernardinai.lt“ siūlo paskaityti darbą, dalyvavusį Nacionalinės moksleivių akademijos rengtame interviu konkurse „Žmogaus kodas“. 

jaukiame grimo kambaryje ir šnekučiuodamasi su J. Miltinio dramos teatro aktore Asta Preidyte negalėjau nepastebėti jos degančių akių. Svarbiausią teatralų apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių – už Margaritos vaidmenį Albino Kelerio režisuotame spektaklyje ,,Margarita” pelniusi aktorė pasakojo apie atsidavimą publikai ir spektakliui.

Aktorystė – viena iš labiausiai pasiaukojančių ir dalį savęs reikalaujanti atiduoti profesija. Kodėl pasirinkote būtent ją?

Kaip dirbau, taip ir tebedirbu, tačiau dabar reikalavimai sau didesni. Esu girdėjusi, kad žmonės eidavo į ,,Margaritą”, kad suprastų, už ką gi duodami tie kryžiai. Reakcijos po spektaklio būdavo tokios, kokių ir norisi, kad būtų. Žmonės išeidavo neabejingi, mąstydami. Gerai, kai žmogaus atmintyje kažkas lieka, tuomet jis vėl ieškos, grįš…

Man Panevėžys – miestas, kuriame vienintelė šviesos Meka – teatras. Mano gyvenime viskas vyko kaip pagal Konstantino Stanislavskio mokymą: teatras prasideda nuo rūbinės. Su tėvais eidavome į teatrą žiūrėti premjerų, kitų spektaklių, vėliau su keliomis mergaitėmis dirbome rūbinėje, tad galėjome lankytis visuose spektakliuose. Jie traukė kaip magnetas, o galiausiai tai užvaldė visiškai. Kadangi prie teatro buvo J. Miltinio studija, tad buvo beveik natūralu, kad turėjau čia patekti ir likau iki dabar. Esu visiškai įsitikinusi, kad pataikiau ten, kur norėjau, ten, kur siekiau, kuo be galo tikėjau.

Aktoriumi netampama iš karto. Gabumai ir pašaukimas atsiranda tada, kai yra įdirbis. Norėti reiškia galėti. O aktoriaus profesija yra kaip narkotikas, nes turi gauti adrenalino kiekį kiekvieną vakarą. Tai liga: kas nors kiek padirbo teatre, tas visada nori sugrįžti.

Maros Zalytės ,,Margarita” – tai kitokia, nepriklausanti Fausto garbintojų grupei, interpretacija. Šioje pjesėje Margaritai suteikiama galimybė iškilti visu moteriškumu, aklos meilės Faustui protrūkiais, sugebėjimu atgailauti ir aukotis. Kaip vertinate tokį požiūrį?

J. V. Goethe’s beprotiškas minčių šuoliavimas per du ,,Fausto” tomus yra protui, išminčiai, paslaptingumui, šėtoniškumui – visoms jėgoms, kurios yra žmogaus sieloje, odė. Romane Margaritai praktiškai skirti tik keli puslapiai. Mara Zalytė atskleidė šitos moters kaip motinos, kaip mylimosios, išvis kaip moters pasaulį. Jį taip praplėtė, kad šiuo atveju man ,,Margarita” tampa aukštesnė už ,,Faustą”. Ji tapo ne tik kad lygi Faustui, bet savo pasiaukojimu, moteriškumu, išlikusia nepakitusia meile man tapo aukščiau pakilusi už patį Faustą, kuris tik pasinaudojo galimybėmis, suteiktomis kitų jėgų. Tas natūralus, tikras, švarus deimantinis žmogiukas pavirsta į fantastišką personažą. Plokščias personažas – neįdomus. Stovintis ežero vanduo yra tik atspindys, o kada matai siaučiančią jūrą, iki širdies sustojimo gali žiūrėti į bangas. Įdomu yra tai, kas dega, pulsuoja, siaučia, šviečia net ir nutilus, pasibaigus spektakliui, nusileidus uždangai.

Ką išgyvenate prieš kiekvieną pasirodymą?

Visada labai sunki diena. Namiškiai žino, kad spektaklio dieną geriau manęs netrukdyti. Bandau kažkuo užsiimti, tačiau rankos neklauso. Prieš pasirodymą turiu susikaupti, susitapatinti su personažu, palikti save ir savo rūpesčius už durų, nes dvi su puse valandos tu nesi tu. Mes esame apsirengę kitais rūbais, nugrimuoti, kartais su perukais, esame „prisimatavę“ kitą žmogų. Melas, dirbtinumas, neatsidavimas savo personažui matyti – lyg būtum nuogas. Man neįdomus drungnas bendravimas su žiūrovu. Reikia nusiteikti kaip atnašavimui, savo misijai, nes jeigu nesusikaupsi, tuomet kažkas bus apsirikęs, kad priėmė mane į teatrą.

Galiu labai išdidžiai pasakyti, kad mano mokytojas buvo Juozas Miltinis. Jis mano gyvenime buvo tik šešerius metus, tačiau tai buvo taip svaru, taip stipru, ką susitikau ir nuo ko niekada nepabėgau. Tai tarsi gairėmis nužymėjo visą mano gyvenimą. J. Miltinis buvo pasiutusiai reiklus ir sau, ir kitiems. Reiklumas sau, disciplina, įdirbis išliko iki dabar, nors Miltinio jau tiek metų nebėra. Jis man nužymėjo visą gyvenimą į priekį, ir tuo aš vadovaujuosi. Aš negaliu atsipalaiduoti dieną, dvi prieš spektaklį, nes atsakomybė ir disciplina mano darbe yra būtini. Žinau, kad negaliu nuvilti daugelio žmonių. Mano profesija yra žiauri, nes kiekvieną vakarą sudegi… Tikėkimės, kad kaip feniksas atgimsiu iš tų pelenų.

Jūs dirbate teatre, stebite žmones. Kokie jie būna prieš spektaklį ir po jo?

Papasakosiu tokį įvykį. Kažkada anksčiau spektakliai būdavo dubliuojami: didžiojoje salėje vykdavo komedija, o aš vaidindavau dramą ,,Margarita” mažojoje salėje. Moterys, kurios sutikdavo žiūrovą prie durų, rūbinėje, pasakodavo: ,,Eina žmonės iš didžiosios salės, kvatojasi, juokauja ir ateina kita grupė žmonių iš mažosios salės: tylūs, susikaupę, kaip maišu per galvą trenkti ir nesusigaudantys, kur jie yra.“ Man tai yra neakivaizdinis komplimentas, nes aš pasiekiau tikslą, kad žmogus pradėtų mąstyti. Nesakau, kad žiūrovas visą laiką turi patirti stresą, kuris supurtytų, bet kad žmogus nepraeitų pro šalį abejingas, yra svarbiausia. Mūsų, aktorių, misija yra sujudinti tą akmenėlį.

Jeigu vieną kartą atėjęs į teatrą žmogus vėl grįžta į jį antrą kartą, vadinasi, mūsų darbas ne perniek. Jau net nebežinau, kiek kartų viena ponia stebėjo ,,Margaritą“. Kai aš jos paklausiau, kodėl taip daro, ji man atsakė, jog eina to spektaklio žiūrėti tada, kai jai sunku, ir tuomet visos bėdos tampa nebesvarbios. Kaip įdomu: žmogus, pamatęs skausmą, gali apsivalyti. Kai salė tavęs klauso, tai yra toks ypatingas suokalbis su žiūrovu, nors jam dažnai atrodo, kad jis tamsoje, kad jo nemato. Iš tikrųjų tai aš kalbu su kiekvienu asmeniškai. Ta energija, kurią skleidžia aktoriai, bet kokiu atveju ir grįžta. Vertimas žaisti pagal mano taisykles ir yra mano užduotis. Žiūrovą reikia priversti pajusti tai, ką išgyvena personažas. Leisti svyruoti ant lyties ir paduoti šaką išsigelbėti.

O kaip pati jaučiatės po spektaklio?

Po spektaklio visada bijau nakties, nes tada penkis kartus viską vaidinu iš naujo ir galvoju, kad galėjau kažką padaryti kitaip.

Koks vaidmuo labiausiai įsiminė?

Visi vaidmenys buvo labai mylimi ir brangūs. Prie kiekvieno dirbta, kiekvienam atiduota dalelė savęs, daug paaukota. Buvo tikrai labai gražių vaidmenų, ir negaliu skųstis, kad turėjau mažai darbo – visada daug. Ir jeigu nors vienas spektaklis daugiau neberodomas, skauda dėl to, kad su kažkuo lyg su draugu nebesusitiksiu. Svarbu neprarasti įdirbio. Tai būtų taip pat sunku kaip gydytojui neoperuoti. Tad aš turėdama laisvo laiko (nors labai nekenčiu atostogų) skaitau poeziją, gilinuosi, užsiimu tuo, kas padėtų neprarasti įgūdžių.

Ar turite svajonių personažą?

Visuomet sakydavau, kad yra vaidmuo, kuris mane dar susiras, nes įvardyti net negalėčiau. Kažkur laukė Margarita, kažkur ji buvo pasislėpusi. Gal dar kas nors atsiras. Dabar ruošiamės premjerai, naujame spektaklyje vaidinsiu keistą vaidmenį, bet man jis patinka: aš ten maudausi, man ten gera. Kai įdedi savo darbo, pasirašai savo krauju, kelio atgal nėra. Privalai eiti į sceną, nes laukia šimtas, penki šimtai žiūrovų, prieš kuriuos kiekvieną kartą turiu laikyti egzaminą ir padaryti tai, žinoma, gerai. Nepasiteisinsi, kad skauda galvą ar turi temperatūros. Ne kartą tokiomis aplinkybėmis esu vaidinusi. Turi tikėti, jog esi geriausias čia ir dabar, kitaip gali net nebandyti. Negalima pasigirti, kad mano vaidmuo buvo geras prieš dešimt metų, reikia tai įrodyti sau ir pasauliui šiandien.

Ką patartumėte, palinkėtumėte jauniems žmonėms, kurie trokšta tapti aktoriais, režisieriais?

Kai nori, nėra jokių sienų, tačiau reikia būti įsitikinusiam, suprasti, kad reikės aukotis. Čia kaip eiti į kunigystę: arba tu tarnauji, arba tu – niekas. Žinoma, abejoti irgi yra žmogiška. Reikia bandyti, reikia skaityti poeziją, lankyti bent dramos būrelį, nes ten yra didysis minties koncentratas. Kokie nuostabūs yra japonų trieiliai! Trijose eilutėse telpa meilė, kančia, mirtis. Būtent taip aktorius turi viską perteikti. Taip ugdyti save. Labai svarbu išdrįsti, nes daugelis to nepadarė, neišmoko, trumpai pabuvo teatre.

Kalbino Danielė Lapinskaitė

Šis darbas dalyvavo Nacionalinės moksleivių akademijos rengtame interviu konkurse „Žmogaus kodas“.