2011 01 12

Laurynas Katkus

Literatūra ir menas

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Apie vadybą, leidybą ir dalybą: kas pasikeitė per penkerius metus? 

Unsplash.com nuotrauka

2006-aisiais išspausdinau ilgoką straips­nį apie Lietuvos kultūrinės žiniasklaidos situaciją. Straipsnis sulaukė tam tikro dėmesio: jo temomis aš kalbėjau per radiją, daviau interviu spaudai, dariau pranešimą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dešimtmečio konferencijoje. Tebūnie šito straipsnio mintys ir šiandienos svarstymų išeities taškas.

Pagrindinėmis kultūrinės žiniasklaidos krizinės būklės priežastimis įvardijau politinės klasės abejingumą šiai sričiai, skirstant paramą lygiavos principu. Tai lemia, kad leidiniai nėra skatinami konkuruoti tarpusavyje, finansinė parama išskaidoma, trūksta konkrečių kriterijų. Be to, prastai atliekama tiesioginė kultūrinės žiniasklaidos pareiga – aprėpti ir reflektuoti kultūros procesą.

Redakcinė politika nelanksti ir apatiška (daugelio leidinių apimtys ir periodiškumas neatitinka realių finansinių ir žmogiškų pajėgumų, jų aprėpiamos sritys vis siaurėja, taigi ir taip nelabai gausi kultūrinės žiniasklaidos auditorija dar labiau susiskaido, užsidarydama savotiškuose getuose). Nesename Kritikų klubo kreipimesi, kuris, regis, yra vienas iš šios diskusijos akstinų, paminėta dar viena labai svarbi problema –­ tai merdėjanti kritinė kultūra, kurios pirminė terpė yra kultūrinė žiniasklaida. Tai ne tik vertinimas ir recenzavimas, bet ir įvairių aktualių idėjų, meno kūrinių aptarimas, diskusijos ir polemikos. Visų šitų problemų fonas ir daugelio (nors ne visų) priežastis yra nepaprastai prasta žiniasklaidos finansinė būklė, kuri visus – ir leidėjus, ir bendradarbius paverčia gyvenančiais, švelniai tariant, palei skurdo ribą.

Spręskite patys, ar per ketverius penkerius metus situacija labai pasikeitė.

Šiame bėdų kamuolyje išskyriau tris lygmenis, kurie turi įtakos esamai situacijai ir gali lemti permainas. Tai pirma, teisinis-politinis lygmuo, antra – paramos teikimo, kitaip tariant, ministerijos ir fondo lygmuo, ir, trečia, pačių leidinių, jų redakcinės politikos ir vadybos lygmuo. Šiandien noriu kalbėti apie pirmuosius du lygmenis – ir dėl laiko stokos, ir dėl to, kad šiame bare per pas­kutinius metus buvo galima įžiūrėti tam tikrų kaitos ženklų ar bent jau bandymų ką nors daryti.

Kai kalbama apie valstybinį požiūrį į kultūrinę žiniasklaidą, beveik automatiškai prabylama apie nepakankamą jos finansavimą. Šitą klausimą sąmoningai noriu palikti paraštėje. Be abejo, rėmimas nepakankamas, tai faktas. Tačiau esu įsitikinęs, kad ir esama parama galėtų būti žymiai efektyvesnė, jei kaip reikiant veiktų jos skyrimo ir administravimo mechanizmai.

Taigi kokios yra didžiausios bėdos ir ką reikėtų keisti?

Teisinėje sferoje kuo skubiau reikėtų patobulinti valstybės paramą reguliuojančio Visuomenės informavimo įstatymo atitinkamus skirsnius. Įstatyme rašoma, kad parama skiriama pagal 6 punktus: 6.1. kultūros, meno leidinių; 6.2. šviečiamojo pobūdžio leidinių; 6.3. regioninės žiniasklaidos (regionų, vietinių laikraščių, žurnalų ar kitų specialių leidinių, radijo ir televizijos); 6.4. radijo ir televizijos; 6.5. internetinės žiniasklaidos (informacinės visuomenės informavimo priemonių); 6.6. vaikų ir jaunimo kultūrinio švietimo.

Mano nuomone, skirstymas yra nelogiškas, atsitiktinis, nesiremiantis vienu pagrindu. Apie tai yra kalbėję daugelis, tarp jų – ir Fondo atstovai. Vienur skirstyta pagal turinį, kitur – pagal žiniasklaidos priemonės pobūdį, dar kitur – pagal auditoriją ir sklaidos pobūdį. Skirstymas yra per smulkus, atskiros grafos akivaizdžiai tam tikrų interesų grupių „prastumtos“ (ir aš jau girdžiu jų protestuojančius balsus). Nesuprantama, kodėl manoma, kad kultūros leidinys, pasirodantis internetiniu pavidalu, yra kitokios prigimties nei spausdintas, kad radijo laida yra iš esmės kitokia nei internetinis puslapis? Visi jie atlieka tą patį kultūros sklaidos darbą. Nesuprantama, kodėl esant šviečiamojo pobūdžio leidiniams, dar reikia atskiro skirsnio vaikų ir jaunimo kultūriniam švietimui – ar pagal antrą punktą remiamas tik suaugusiųjų švietimas? Kas tai yra? Ir kokios čia sovietiniais laikais atsiduodančios skirtybės? Skirstymo atmestinumą geriausiai parodo įstabi biurokratinė abrakadabra – paaiškinimas, kas yra internetinė žiniasklaida: tai informacinės visuomenės informavimo priemonės.

Programų susmulkinimas turi konkrečių padarinių. Kadangi kiekviena programa gauna tam tikrą nustatytą bendrų lėšų procentą, numatyta suma vis tiek privalo būti paskirstyta ir tuomet, jei kokioje nors srityje paraiškų yra nedaug ir jos nelabai vertingos. Tačiau kartais neįmanoma paremti gero projekto net ir minimalia reikalinga suma, nes riboja tie patys procentai ir dalys. Ne kartą iš padėties sukamasi remiant tuos pačius leidinius pagal kelias programas, bet taip tik užprogramuojama didžiulė painiava.

Tiesą sakant, man neaiškus ir sąvokos „šviečiamojo pobūdžio leidiniai“ turinys. Čia turbūt sakau ereziją, nes tas terminas figūruoja ir įstatymo skirsnio preambulėje, bet dėl to aiškiau nepasidaro.

Ar tai pedagoginė, mokytojams skirta spauda? Bet ar pedagogika, kaip ir kiti mokslai, nėra kultūros dalis? Ir atvirkščiai – ar kultūros, meno, mokslo leidiniai neatlieka ir šviečiamosios funkcijos? Štai palyginti neseniai vienas įdomiausių rašytojų iš dabartinių trisdešimtmečių kartos – Donatas Petrošius yra kalbėjęs, kad jo kartos didžiausias autoritetas ir išsilavinimo šaltinis jaunystėje buvo „Šiaurės Atėnai“.

Kad ir fondas, ir leidėjai nelabai tiksliai žino, ką reiškia ši grafa, rodo, pavyzdžiui, tai, kad vienais metais tiems patiems „Šiaurės Atėnams“ parama skirta pagal šią programą, o kitais – jau kaip kultūros leidiniui.

Nušlifuoti įstatymo raidę nėra mano uždavinys. Tačiau būtina pasakyti, kad teisinio dokumento punktai turi atspindėti svarbiausius valstybės prioritetus ir realias skirtis. O svarbiausias prioritetas gali būti tik vienas – tai kūrybinga ir profesionali kultūros žiniasklaida. Kad ir kaip žiūrėtum, ji yra ta kūrybinė industrija, apimanti visas kitas sritis, kurias valstybė norėtų puoselėti ir remti, – vaikų ir jaunimo edukaciją, regioninės spaudos kultūros puslapius, televizijos laidas apie kultūrą ir panašiai. Jei geriausi Lietuvos kultūros leidiniai (ir kūrybingiausių menininkų ir intelektualų bendruomenės) toliau vegetuos kaip šiandien, akivaizdu, kad vegetuos ir visi kiti.

Be to, seniai laikas išryškinti natūralią skirtį tarp išimtinai kultūrai, menui, mokslui skirtų žiniasklaidos priemonių –­ kūrybinių industrijų – ir žiniasklaidos, kuri apie kultūrą informuoja tarp kitų temų, taigi skleidžia kultūrines žinias ir šviečia visuomenę. Jei šitaip suprastume „šviečiamąjį pobūdį“, ši sąvoka taptų kur kas turiningesnė. Be abejo, kultūros sklaida gali vykti ir per spaudą, ir per internetą, ir per radiją, ir per televiziją.

Antra vertus, įstatymas nusako tik bendras paramos gaires. Jas detalizuoti, nustatyti konkrečius vertinimo kriterijus, teisingai paskirstyti paramą yra Vyriausybės ir Fondo kompetencija. Čia pereinu prie praktinio – paramos skirstymo –­ lygmens.

Pirmiausia noriu pasakyti, kad neabejoju, jog esamas paramos mechanizmas (tai yra per visuomeninį fondą) yra iš esmės teisingas. Nemanau, kad rimtai svarstytini siūlymai, kurie kartkartėmis pasigirsta –­ prijungti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą prie Kultūros rėmimo fondo (kaip, regis, yra Latvijoje). Neabejoju ir tuo, kad bent jau artimiausioje ateityje valstybės parama bus svarbiausia, jei ne vienintelė kultūrinės žiniasklaidos išgyvenimo prielaida. Nors ir labai norėčiau klysti, nemanau, kad privačių mecenatų parama vaidins žymesnį vaidmenį. Gal nebent tada, kai bus sutvarkytas Mecenavimo įstatymas, ir tokia veikla užsiimti iš tiesų apsimokės… Kita vertus, prenumeratos ir skaitytojų indėlis į kultūrinės žiniasklaidos gyvavimą tikrai turėtų būti didesnis: dabartinė situacija, kai praktiškai visa leidinių informacija akimirksniu nemokamai esti prieinama internete ir dar ne vienoje vietoje, tikrai neskatina skaitytojų sąmoningumo ir grįžtamojo ryšio.

2007 ir 2008 metais su skirstymo baru turėjau progos susipažinti iš arčiau, mat Fondas pasiūlė man tapti nepriklausomu ekspertu. Pirmaisiais metais, laukdamas projektų ekspertizės, maniau, kad tai bus anketa, kurioje bus išdėstyti vertinimo parametrai, kur reikės rašyti balus, bus aiškiai apibrėžtas eksperto nuomonės vaidmuo, kiek galima eliminuotas subjektyvumas ir privatūs interesai ir t. t. – žodžiu, tikėjausi tokios ekspertizės, kuri įprasta valstybės institucijose, skirstant mokesčių mokėtojų pinigus. Tačiau gavau tik keturis bendrus klausimus apie projekto atitikimą Fondo programai, iš kurių du buvo iš esmės identiški. Antrais metais fondas apskritai nebepateikė jokių klausimų, tik pasiūlė išdėstyti savo „argumentuotą“ nuomonę apie projektą. Paklausęs, kaip panaudojami ekspertų vertinimai, gavau atsakymą, kad jie naudojami dažniausiai tada, kai reikia pagrįsti, kodėl parama neskirta. Žodžiu, taip ir likau abejojantis, ar tas mano parašymas, už kurį gavau ir honorarą, iš tikrųjų „prisigadijo“, ar ne…

Taigi čia apie skyrimo kriterijus sužinojau nedaug; pažvelgę į Fondo nuostatus, taip pat randame tik labai aptakius terminus. Be tokių formuluočių, kaip „svarba nacionalinei kultūrai, mokslui ir švietimui“ „visuomeninė reikšmė“, figūruoja bendri biurokratiniai „burtažodžiai“ –­ plėtra, efektyvumas ir taip toliau.

O konkretūs kriterijai, ir ne vienas, prašyte prašosi. Tai galėtų būti ir bendradarbių rato formavimas, žymių autorių kūrinių pirmosios publikacijos, jaunimo debiutai, pasaulio kultūros naujienų pristatymas ir analizė, tarptautinis bendradarbiavimas, leidinio populiarinimas, be abejo, ir kritinės kultūros puoselėjimas, recenzijų ir organizuotų diskusijų skaičius. Jau nekalbu apie tokį savaime suprantamą dalyką kaip prenumeratorių (internetiniams leidiniams – vartotojų) skaičiaus padidėjimas ar sumažėjimas. Gal tik keliais šimtais ar dešimtimis – vis dėlto tai geras redakcijos darbo rodiklis.

Panašius parametrus nesunkiai galima sugalvoti ir radijo ar televizijos laidoms.

Jei parama būtų sijojama šiuo sietu, tarp leidinių atsirastų sveika konkurencija, ir redakcijos iniciatyvumas, aktyvumas būtų pastebimi ir įvertinami.

Panašiomis priemonėmis reikėtų spręsti ir jau minėtą opią problemą – didelio periodiškumo ir apimties spaudinių perteklių. Kaip žinome, Lietuvoje leidžiami keturi vien kultūrai skirti savaitraščiai, ko nėra net kur kas didesnėse ir turtingesnėse šalyse. Apie tai jau daug kalbėta, todėl paminėsiu tik svarbiausius momentus. Pirma, Lietuvoje nėra tiek menų kritikų, kultūros žurnalistų, intelektualų, kad jie galėtų kas savaitę pateikti visiems tiems leidiniams tikrai kokybiškus tekstus. Todėl tam tikra publikacijų dalis yra tiesiog tuščios vietos „kamšalas“, kuris normaliomis sąlygomis save gerbiančiame leidinyje nepasirodytų, ir tai blogina kultūrinės spaudos reputaciją. Antra, savaitraščių darbuotojai ir bendradarbiai gauna pačius mizeriškiausius honorarus, net ir lyginant su kita kultūrine spauda, tarkime, mėnraščiais. Trečia, be didelės atrankos suimdami tekstus ir atsiriekdami tam tikrą paramos gabalą, savaitraščiai norom nenorom tampa kliūtimi naujoms grupėms, naujiems leidiniams atsirasti.

Kodėl Kultūros ministerija ir Fondas negali imtis iniciatyvos ir prioritetu paskelbti jungimosi ar periodiškumo retinimo (panašiai daro Švietimo ministerija, skatindama universitetus jungtis)? Ši idėja seniai sklando ore, bet iki šiol, matyt, nesulaukė veiksmingo palaikymo. Redaktoriai samprotauja maždaug taip: jeigu rezultatas bus tas, kad iki tol gauta parama bus aritmetiškai sumažinta, o likutis atiduotas konkurentui, tuomet kam visas tas vargas? – ir šiuo atveju yra teisūs.

Turbūt kasmet, paskelbus skirstymo rezultatus, užkulisiuose pasigirsta šnibždesiai, kad rezultatai nesąžiningi, neteisingi, kad Fondo taryba – tai draugų grupė, klanas ir panašiai. Be abejo, to nereikia traktuoti rimtai; vis dėlto jei skirstytojai vadovautųsi konkretesniais kriterijais, kuriuos minėjau, akivaizdu, kad šnibždesių būtų mažiau. Kita reikalinga priemonė yra interesų konflikto pašalinimas – tai yra kad Fondo dalininkės atstovas, tarkime, Mokslininkų sąjungos, nedalyvautų svarstant paramą Mokslininkų sąjungos leidiniui. Šitokio punkto Fondo nuostatuose aš neradau.

Beje, Mokslininkų sąjungos leidinio istorija yra pavyzdys, kuris gali sukelti abejonių dėl skirstymo skaidrumo. 2006 metais viešoje fondo užsakytoje ekspertizėje Almantas Samalavičius griežtai sukritikavo šį leidinį. Kitais metais neigiamai jį įvertinau ir aš. Esu tikras, kad taip pat jį įvertintų ir kiti nepriklausomi ekspertai, nes tai – labai žemos žurnalistinės kokybės leidinys. Nepaisant to, ir tais, ir kitais, ir 2010 metais jam skirta po keliasdešimt tūkstančių litų.

Pabaigai pasilikau turbūt aktualiausią ir kartu kebliausią klausimą – paramą regioninei žiniasklaidai. Turiu galvoje ne pašto išlaidų kompensavimą, bet kultūrinių programų rėmimą. Aktualiausią, nes apie tai paskutiniu metu nemažai kalbama – štai ir kultūros ministras, nusakydamas savo veiklos kryptis, kalbėjo apie „horizontaliuosius prioritetus“ – kultūros prieinamumą visos Lietuvos visuomenei. Beje, ir minėtas Kritikų klubo pareiškimas jau sulaukė kritikos* būtent dėl to, kad tai neva prieš regionus ir regioninę spaudą nukreiptas pareiškimas.

Negali būti abejonių, kad kultūrinė žiniasklaida turi egzistuoti ne tik Vilniuje, bet ir provincijose, ir kad ji turi būti remiama. Nė vienas žmogus, suvokiantis, kaip funkcionuoja moderni kultūra, pagaliau turintis teisingumo jausmą, dėl to net nepradės ginčytis. Kad Lietuvoje regioninė žiniasklaida gyvuoja, ir gyvuoja sėkmingai, rodo ne vienas pavyzdys –­ Klaipėdos kultūrinis priedas „Durys“, kai kurie regioniniai leidiniai („Žemaičių saulutė“ ir kiti). Nemanau, kad jie nusileidžia vilniškiams. Tai tikrai nacionalinio lygio kultūrinė žiniasklaida.

Kita vertus, pastaruoju metu „regioninė žiniasklaida“ yra tapusi fetišu, kuris užčiaupia bet kokią kritiką ir atveria visas duris. Pasakysiu dar daugiau – mano įsitikinimu, šiuo metu regioninė ar taip save vadinanti žiniasklaida yra remiama profesionalios kultūrinės žiniasklaidos sąskaita.

Trečiajai programai skiriama didžiausia paramos dalis, pagal naujausius potvarkius padidinta iki 37 procentų (tuo tarpu kultūriniai leidiniai gauna 23 proc.) Nemaža dalis programos paramos išskirstoma po kelis ar keliolika tūkstančių litų rajoniniams leidiniams, kartais viename rajone dviem ar net trims. Ne visuose, bet ir ne viename matome maždaug tokį vaizdą: keliasdešimt prenumeratorių turintis laikraštis kartkartėmis išspausdina kelis „pagūglintus“ tekstus, tarkime, apie rajono istoriją ir gal dar interviu su vietiniu Kaimo rašytojų sąjungos nariu. Su kai kuriais leidiniais (ar laidomis) nereikia ir susipažinti, apie juos viską pasako projektų pavadinimai: „Aš – jaunas“; „Tautos lobynai – iš širdies į širdį“; „Tos pačios akys verkia, tos pačios juokiasi“; „Aš širdimi Šiauliams rašau…“ Galite mane vadinti pasipūtusiu Vilniaus intelektualu ar panašiai, bet aš nesuprantu, kokia čia kultūros sklaida ir švietimas? Tai ne kas kita kaip kičo ir antikultūros sklaida, remiama valstybės.

Kita didžiulė problema – paramos sutelkimas vienoje institucijoje. Paradoksas –­ regionų savarankiškumą ir tapatybę skatinti turinti programa administruojama iš centro, iš Vilniaus. Vienas padarinių – vis girdimi priekaištai, kad Fondas paskiria paramą fiktyviems ar vienai politinei partijai priklausantiems, arba informavimo įstatymą pažeidusiems leidiniams. Ir nemanau, kad visą atsakomybę dėl to reikėtų versti Fondui – negaudamas jokių papildomų lėšų programos administravimui, jis paprasčiausiai neįstengia susigaudyti toje rajoninių leidinių gausybėje.

Dar kita bėda – šia programa pamėgę naudotis leidiniai, kurie, tiesą sakant, nepersistengia panaudodami gautus pinigus –­ ir čia kalbu nebe apie rajoninę žiniasklaidą. Palyginkime du tos pačios žiniasklaidos grupės leidinius – „Klaipėdą“ ir „Kauno dieną“. Pastaroji, 2010 metais gavusi 130 000 Lt už kultūros priedo „Santaka“ atkūrimą, išleidžia per mėnesį 8 p. dydžio priedą, be to, kelis kartus per savaitę skiltyje „Menai ir Pramogos“ išspausdina po vieną tekstą. Maždaug du trečdalius tekstų sukuria viena ir ta pati žurnalistė, pusė jų yra apie akivaizdžiai populiariajai kultūrai priklausančius reiškinius. Tekstai papras­tai apsiriboja elementaria informacija –­ kas, kur, kada, apie ką vyko ar vyks; neretai tiesiog perspausdinami pranešimai spaudai. Interviu su menininkais jau yra didelis pasiekimas. Tačiau žymesnių Kauno ar Lietuvos rašytojų, kritikų, menininkų straipsnių, kūrybos, kritikos, diskusijų ieškome veltui, išskyrus Kęstučio Navako knygų apžvalgėles (kurias tuo pat metu spausdina ir „Vilniaus diena“). Tai gal ir geriau nei nieko, bet vis dėlto –­ ar galime sakyti, kad parama atsiperka? Tuo tarpu „Klaipėda“, gaudama iš esmės tą pačią sumą, per mėnesį paruošia 16 p. priedą. Pagaliau ne puslapių skaičius svarbus –­ nors „Durys“ ir truputį priblėsusios, lyginant su ankstesniais metais, bet čia randame Klaipėdos ir Klaipėdos regiono menininkų tekstų, kultūrinio gyvenimo aptarimų, knygų ir spektaklių recenzijų, jaunimo kūrybos ir taip toliau. Ir plika akimi matyti, kad šitas kultūros priedas yra gyvas ir atlieka savo funkciją.

Taigi čia yra ką keisti. Bet pirmiausia reikėtų atsisakyti pseudodemokratinių argumentų a la kultūra priklauso liaudžiai, o regionai visada yra teisūs. Noriu pasakyti kelis paprastus dalykus: pirmiausia, kultūrinis šalies gyvenimas natūraliai telkiasi didžiuosiuose miestuose ir sostinėje. Taip yra visose Europos šalyse, ir Lietuva, ačiū Dievui, ne išimtis. Antra, Lietuvos, nedidelės šalies, privalumas yra tas, kad atstumai ne tik tiesiogine prasme tarp centrų ir periferijų yra nedideli. Jeigu pažiūrėtume, kiek ne Vilniuje gyvenančių rašytojų, menininkų, žurnalistų bendradarbiauja sostinės žiniasklaidoje, pamatytume, kad jų yra labai daug – beje, ir minėtas atsiliepimas į Kritikų klubo laišką pasirodė „centrinėje“ žiniasklaidoje. Šia prasme veiksmingas regionų kultūros rėmimas būtų svarbiausių leidinių užprenumeravimas miestelių ir kaimų bibliotekoms.

Trečia, reikėtų nepamiršti kertinių kultūros vadybos principų – decentralizacijos ir subsidiarumo. Grynai rajoninę žiniasklaidą, kaip tai įprasta daugelyje šalių, turėtų remti savivaldybės – jos, beje, ir geriau žinotų, kurie leidiniai tikri, o kurie – ne, ir ko rajono žmonėms labiausiai reikia. Pridursiu, kad jau dabar pažangiausios savivaldybės remia savo kultūros leidinius – šaunus pavyzdys čia yra Kaunas.

Tačiau valstybinė parama turėtų būti prieinama didesnių urbanistinių zonų ar bent kelis rajonus apimantiems leidiniams. Šiaip ar taip, jie turėtų įrodyti, kad už jų nestovi vienas žmogus, kad jie telkia pakankamą kultūrininkų būrį. Valstybė turi būti tikra, kad nesėja smėlyje.

Taigi svarbiausi regioninės žiniasklaidos paramos principai yra tie patys kaip ir nacionalinės – tai profesionalumas; paramos konsolidacija, o ne skaidymas; konkurencijos skatinimas. Šiems principams įgyvendinti nereikia papildomų milijonų ar visuotinių referendumų, visa tai kartu dirbdamos gali padaryti esamos institucijos.

Baigsiu Kritikų klubo kreipimosi citata: „Sukurti šiuolaikišką ir kultūringą Lietuvą, žiniomis ir kūrybingumu grįstą nacionalinę ekonomiką neįmanoma be kokybiškos kultūrinės žiniasklaidos, puoselėjančios menines, mokslines, intelektualines inovacijas, ugdančios moderniai visuomenei būtiną kritinę ir diskusijų kultūrą.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien