2016 01 13

Andrius Navickas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mes privalome to nepamiršti

Prieš dvidešimt penkerius metų, praėjus kelioms dienoms po kruvinų Sausio įvykių, paskambino bičiulis ir susijaudinusiu balsu pasakė: „Mes privalome to nepamiršti.“ Jis turėjo galvoje visa tai, ką išgyvenome per kelias dienas ir kas kiekvieną iš mūsų gerokai supurtė. Skambino per sovietinę televiziją transliuojant Kremliaus propagandisto Aleksandro Nevzorovo filmą „Mūsiškiai“ (Našy), kuriame buvo skelbiamas ciniškas melas apie tai, kaip specialiųjų pajėgų kariai tik gynėsi ir saugojo žmones, į kuriuos šaudė savi, apie tai, kad aukos tėra inscenizacija, apie šlovingus išvaduotojus ir kietakakčius nacionalistus.

Tai buvo tiek šlykštu, jog sukrėtė ne mažiau nei tankai, nei ta nežinomybė ar gyvybės trapumo jausmas, kuris anomis dienomis tiesiog tvyrojo ore. Tarsi dar kartą beginklę minią būtų pervažiavęs tankas. Šįsyk – informacinis. Bičiulio frazė, jog mes privalome to nepamiršti ir liudyti visiems tiesą apie kruvinus įvykius, anuomet buvo kaip įžadas: „Jei tik liksim gyvi, būsime kitokie.“ Deja, ne vienintelis įžadas, kurį kasdienybė gerokai aptirpdė. A. Nevzorovo tipo žiniasklaida lašas po lašo apsėmė viešą erdvę. Šiandien akiplėšiškas melas, panieka, pyktis, sklindantys iš televizoriaus ekrano, nebestebina, veikiau nustembame, pamatę solidarumo, jautrumo ir pagarbos blyksnių. Gal okupantai, užėmę televiziją, taip ir liko televizijos eteryje – apkalbų, pykčio, purvasklaidos viruso pavidalu?

A. Nevzorovo skleidžiamas purvas skaudino, tačiau tai buvo svetimkūnis, kuris galėjo naikinti fiziškai, bet ne dvasiškai. Jei man būtų anuomet kas nors pasakęs, kad kada nors išgirsiu klausimą: „Ar dėl tokios Lietuvos mes kovojome?“ – nebūčiau patikėjęs. Anos dienos buvo egzistencinio, o ne politinio apsisprendimo metas. Mums reikėjo apsispręsti, ar būsime žmonės, ar tik politinių eksperimentų žaliava.

Tikrai nesu joks didvyris. Anomis dienomis man buvo baisu, tačiau taip pat buvo stebėtinai aišku, kas svarbu, o kas tik nereikšmingos detalės, dekoracijos. Visam laikui pasiliko tas keisto skaidrumo jausmas, kuris apėmė, kai užėjau tomis dienomis į Arkikatedrą. Mačiau žmones, kurie atsisveikina su įprastu gyvenimu ir atsiduoda Dievo valiai. Tomis dienomis Lietuva ar bent Vilnius tikrai buvo Marijos žemė – žvilgsniai buvo nukreipti ne į parduotuvių vitrinas, bet į dangų.

Kiekvienas vakaras atrodė tarsi paskutinis – tai buvo kova ne už kokią nors politinę idėją, tai buvo dienos, kai visi galėjome suprasti, kad gyventi kaip orūs žmonės galime tik tada, kai esame pasiryžę aukotis už tai, kas brangu. Vis atsirasdavo, kas praneša, jog tikrai žino, kad šiąnakt kruvinieji įvykiai pasikartos ir bus šturmuojamas Seimas. Nepriklausomybė atrodė gležna kaip lauko gėlė, tačiau kartu būtent tada labiausiai didžiavomės savąja valdžia. Ano meto nuotraukose kiek nusigandę parlamentarų veidai, dujokaukės, apsauginės liemenės. Neabejoju, jog kiekvienas iš jų kovojo su pagunda viską mesti ir gelbėti savo kailį. Tačiau jie liko savo postuose. Galime visaip keikti valdžią, vardyti jos ydas, tačiau pripažinkime – ne kiekviena tauta gali pasigirti politikais, kurie liko su ja net fizinio susidorojimo grėsmės akivaizdoje.

Tikrai nesu didvyris, anuomet buvo labai baisu, todėl dėkoju visiems, kad buvome viena solidari tauta ir vienas kitam padėjome išlaikyti viltį, tikėjimą ir meilę. Neturime to užmiršti, nes tai brangiausia per pastaruosius du dešimtmečius patirtis, sunkiausiomis akimirkomis primenanti, jog tamsa tirščiausia prieš auštant.