2011 01 19

Dalius Stancikas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Dalius Stancikas. Liberali diktatūra

Parašyti atsakymą į kolegos Vladimiro Laučiaus straipsnį „Valdžia ir hierarchai – į taktą su Rusijos propaganda?” paskatino du dalykai: straipsnis aiškiai pritemptas, paremtas pavienėmis iš konteksto ištrauktomis ir esmės neatitinkančiomis citatomis (vien pavadinimas ko vertas), todėl ir išvados nesutampa su tikrove.

Antra, jis kelia nerimą, kad šiuolaikines liberalias demokratijos vertybes propaguojantys liberalai (kalbu ne apie partinę priklausomybę) mus stumia į santvarką, kurią pavadinčiau liberalia diktatūra.

„Kas per procesai vyksta kai kurių LKB hierarchų ir moralizuoti mėgstančių konservatorių-krikdemų lyderių galvose? Kaip galima buvo arkivyskupą piktinančią visuomenės dalį lengva ranka lyginti su žudikais-omonininkais, o Seimo pirmininkę piktinančias profsąjungas – su sovietinės „Jedinstvos“ politinėmis padugnėmis“, – straipsnio pabaigoje savo išvadą perša V. Laučius.

Bet ar tikrai taip buvo sulyginta? Ar tikrai profsąjungos prilygintos „Jedinstvai“, o dalis visuomenės – OMON-ui? 

Išties Seimo pirmininkė sakė matanti panašumų su 1991 metų sausiu, tiesa, visai ne kalbose Sausio 13-ąją, kaip teigia V. Laučius, o vieno radijo žurnalisto paprašyta įvertinti organizuojamą profsąjungų mitingą tokiomis dienomis. Bet ar tai reiškia, kad ji sulygino profsąjungas su „Jedinstvos padugnėmis“? Juk mitingo organizatoriai buvo ne vien profsąjungos, bet ir atvirai komunistuojančio ir sovietinei Rusijai simpatijas reiškiančio Algirdo Paleckio „Frontas“. To paties A. Paleckio, kurio senelis į Lietuvą 1940 m. atnešė sovietinės Rusijos saulę, o anūkas prieš Sausio 13-osios 20-mečio minėjimą pareiškė, kad tą baisią istorinę naktį lietuviai žudė lietuvius („kaip dabar aiškėja – savi šaudė į savus“). Kuo tokios vieno iš mitingo organizatorių kalbos skiriasi nuo „jedinstvininkų“ kalbų, kurie per savo „Kasperviziją“ 1991 metais kalė šią mintį triskart per dieną?

Sakysiu atvirai – minint Sausio 13-osios dvidešimtmetį organizuoti PROTESTO mitingą, kuriuo norima paminėti vykusių gėdingų ir nusikalstamų riaušių prie Seimo metines, man yra tiesiog šventvagiška. Todėl labai tikėjausi mūsų žiniasklaidoje perskaityti nors vieną komentarą, kuris pažvelgtų į šį mitingą būtent tokiu aspektu: kodėl mūsų profsąjungoms reikia minėti sausio 16-ąją, jei jos teisme visiškai atsiribojo nuo A. Paleckio „Fronto“ ir kitų chuliganų, puolusių Seimą ir policiją.

Kaip dabar aiškėja, tarp šio nepaprasto išpuolio pagrindinių veikėjų yra net trys įtariami žmogžudystėmis. Kiti – iš kalbų, elgesio ir išvaizdos, taip pat panašaus plauko.

Paprastai tokie piliečiai nesidomi politika, juos kažkas turėjo specialiai suorganizuoti ir atvežti prie Seimo bei tokiam puolimui paskatinti. Puolimui, kuris turi mažiausiai du panašumus su „Jedinstvos padugnių“ bandymu nuversti valdžią: pirma, parlamentas tokiu brutaliu būdu buvo puolamas tik tuos du kartus, antra, puolimas buvo specialiai organizuotas tokių jėgų, kaip A. Paleckio „Frontas“, kuris, pasak Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko, yra išlaikomas Rusijos ir kuris toliau tęsia „Jedinstvos“ skleistą šmeižtą prieš Lietuvą.

Todėl niekaip negaliu sutikti su V. Laučiumi, kad arkivyskupo ar Seimo pirmininkės pasakytos vienos ar kitos frazės apie negatyvius reiškinius yra „tikra dovana rusų propagandai“. Štai toks Seimo puolimas, t. y. bandymas nuversti teisėtai išrinktą valdžią, koks vyko prieš dvejus metus, tikrai yra dovana rusų propagandai – ne šiaip jie tą puolimą nuolat suko per savo televizijas su atitinkamais komentarais. Taip pat rusų propagandai didžiausia dovana būtų ir to puolimo metinių minėjimas – va, matot, lietuviai mini ne savo svarbiausios nakties dramą ir pergalę, bet bandymą nuversti valdžią. Štai taip jie vertina laisvę ir demokratiją.

Džiugu, kad po Seimo pirmininkės pasisakymo profsąjungos tą pagaliau suprato: dar kartą atsiribojo nuo vieno iš organizatoriaus – A. Paleckio „Fronto“, ir protesto mitingo atsisakė.

Tačiau liūdna, kad teisėsaugos institucijos iki galo neištyrė prieš metus vykusio bandymo nuversti teisėtai išrinktą valdžią: kas gi vis dėl to surinko tuos žmones iš kriminalinio pasaulio, kokiam tikslui ir kas visa tai finansavo?

Liūdna ir tai, kad liberalai, bet kur ir bet kada apeliuodami „į prioritetą žmogaus laisvėms“, taip slysta paviršiumi nematydami, jog patys galiausiai ir griauna europietiškas pamatines vertybes: kažin ar Vakarų liberalai gintų organizatorius mitingų, mininčių šiurkščiausią įstatymo laužymą, t. y. anarchiją.

V. Laučius, kritikuodamas tikrai brandžią arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kalbą „Lietuvai reikia meilės tiesoje“, teigia, kad dėl Vakarų liberalios demokratijos, o „ne dėl progos pasiklausyti dvasininkų pamokslų apie „supuvusius Vakarus“ iškovojome savo laisvę“. Tikrai keistas teiginys: argi į jo Vakarų liberalios demokratijos sampratą kunigų pamokslai nepatenka?

Kur tie šaunieji liberalai, kurie vadovavosi šūkiu: nepritariu tavo nuomonei, bet padarysiu viską, kad galėtum ją pareikšti? Kodėl vyskupams tik pareiškus nuomonę dėl alkoholyje skęstančios tautos, dėl abortų, dėl parlamentarų balsavimo viešinimo mūsų liberalai iškart pamiršta savo propaguojamą liberalią demokratiją (nuomonių įvairovę, žodžio laisvę, valdžios atvirumą) ir puola įžeidinėti: „į taktą su Rusija“ (suprask – su buvusiais okupantais, diktatoriais), „talibai“ (t. y. tie, kurie dėl savo tiesos žudo kitus, griauna kitas kultūras), „kryžiaus žygiai“ (žudynės, aukos), „inkvizicija“ (deginimas ant laužo).

Nepyk, Vladimirai, bet Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos redaktorių, ilgametį kovotoją už Lietuvos laisvę, žodžio laisvę, dėl tų vertybių ne vienus metus praleidusį kalėjime, nuolat ujamą bolševikinės diktatūros, kaltinti dabar kažkokiu „taktu“ su dabartine Rusija ar bandymu užgniaužti žmogaus teises – ir nerimta, ir neetiška (kažkas panašaus, jei pradėtume mokyti žmogaus teisių A. Sacharovą ar S. Kovaliovą).

Nežinau, dėl ko kiti kovojo už laisvę, bet aš tikrai laisvoje Lietuvoje noriu pasiklausyti tokių dvasininkų disidentų, kaip S. Tamkevičius ar J. Kauneckas, pamokslų. Pirmiausia todėl, kad prie žodžio laisvės jie prisidėjo kaip retas Lietuvos pilietis, todėl puikiai žino ir jo vertę, ir jo kainą. Be to, savo gyvenimu įrodė, kad jų darbai nuo žodžių nesiskiria, o tai pavyksta toli gražu ne kiekvienam liberalui. Antra, apie Lietuvos skandinimą alkoholyje jie drąsiai kalbėjo ir prieš 30 metų, tad kodėl jie to nebegali kalbėti laisvoje Lietuvoje? Kodėl liberalus tai siutina kaip anuomet bolševikus: neleisti (politikuoti kunigams), uždrausti (Bažnyčiai pažeidinėti Konstituciją – viešinti balsavusius už alkoholio akcizų didinimą), užtildyti…

Kodėl tiek daug laiko skiriama Bažnyčios ir kunigų kritikai – ar tai mūsų didžiausia problema, opiausias skaudulys?

Kiek toks puolimas (kito žodžio nerandu) susijęs su liberalizmu, su liberalia demokratija? O gal tai tiesiog liberali diktatūra: tik mes žinome, kas tikra demokratija ir galime nuspręsti, kas teisus.

Tokią liberalią diktatūrą, tokią iškreiptą demokratiją, kai lieka tik laisvės (ir tai ne visiems vienodos) ir nebelieka pareigų, ir kritikuoja arkivyskupas S. Tamkevičius. Nes gerai žino, kur visa tai veda – į anarchiją arba, kaip ne kartą istorijoje būta po nevaldomo libertarizmo apraiškų, – į totalitarinę sistemą. Į A. Paleckio fronto tikslą.

Tą supranta ir Vatikanas, nuolat viešai reikšdamas apgailestavimus, kad Europa pamiršta savo pamatines ją vienijusias vertybes – krikščioniškąsias vertybes. Ir čia jau arkivyskupo S. Tamkevičiaus nuostatos tikrai niekaip nesikerta nei su popiežių enciklikomis, nei su Vatikano politika (vau – Vatikano valstybė politikuoja!), kaip bandoma įteigti Vladimiro Laučiaus straipsnyje.

Ir pabaigoje – vienas pastebėjimas besipiktinantiems kunigų „politikavimu“.

Liberalai iki šiol kritikuoja Katalikų Bažnyčią, kad buvo per daug nuolanki ir pakanti nacių diktatūros įsigalėjimo metu, visu balsu nesipriešino tam blogiui, žodžiu, kad „nepolitikavo“. Sąjūdžio metais mes širdingai dėkojome Katalikų Bažnyčiai, kad ji okupacijos ir bolševikinės diktatūros metais „politikavo“ – buvo viena pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių gynėja, savo vertybių skelbėja.

Tad kodėl šiandien mūsų liberalai taip aršiai šoka prieš Bažnyčios „politikavimą“? Ar tai reiškia, kad liberalų suprantama „liberali demokratija“ taiko dvejopus standartus – pagal istorines aplinkybes, ar kad šiuolaikiniams liberalams krikščioniškos vertybės tiesiog kelia alergiją? 

P. S. Dėl visa ko mūsų liberalams pacituosiu LR Konstituciją:

25 str. „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.“ „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.“ (Kunigams – taip pat).

43 str. „Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus. (Taigi niekas negali drausti Bažnyčiai skelbti, kaip parlamentarai balsavo dėl alkoholio akcizų. Ypač turint omeny, kad Lietuva yra viena labiausiai prasigėrusių ir daugiausia savižudžių turinti valstybė Europos Sąjungoje.)

38 str. „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ (Čia atsakymas į kandžią V. Laučiaus repliką: „Gal ir normalu, kad lietuvių ir rusų dvasininkus bei konservatorių krikdemų vadovus vienija šeimos propagavimas.“)