Agnė Žagrakalytė. Paveldimi lobiai, Rachelė

Danai ir Juliui Žagrakaliams, auksinių vestuvių proga, dėkinga už tai, kad jie patys nežino, ką daro, sekdami man visokias istorijas

„Tada viena prie altoriaus stovėsiu, o tau bus sarmata prieš žmones“.

„Ir ištekėjo ji už lenktinio peiliuko, ir buvo mano žmona kaip iš pasakos“.

„Pasaka tu!“ – miltuotu delnu kepšteli mama tėvui per didelę ausį.

Jei jiedu kasmet būtų vis iš naujo tuokęsi, ši žiema jiems būtų jau penkiasdešimtoji.

Mama tą pirmąją žiemą baisiai jauna, devyniolikmetė žalios vilnos suknele, balti triušių kailinėliai, sniego žiežirbos, pusnys ant stogų, sniegas dangui ir žemėj, sniegas iš dangaus, rogelės ir garuojantis arklėkas apledijusia gūnia.

Gal buvo taip, o gal ir ne.

Jie yra mano lobis, dvivėrė bedugnė lobių skrynelė, kasmet gilėjanti.

Štai butelis, – iš jų jaunesnių nei šiandien dienų: butelyje įtaisytos miniatiūrinės triaukštės kapinaitės. Juodai lakuoti kryželiai, prie karsto raudantys spalvoti artimieji antrame aukšte. Žalų jautelių pora, liūdintys prie vienišojo šviesaus karsto – butelio dugne. Tai vienas mano žaislų, kurių rasdavau ir teberandu tėvo kambary, visą gyvenimą ten nardau ir neatsistebiu, negaliu atsidžiaugt. Molinė Betliejaus scena: visi veikėjai ilganosiai, tokie visai nebejauni, ėdžiose kūdikio nėr, turbūt per šventvagiška pasirodė jį tėvui lipinti. Vienan gabalan sulipdyti trys piemenys irgi kažkokie liūdni, bent man taip atrodo. Molis nedegtas, kad neskiltų, viskas dosniai nutepta tamsiai rudu laku, blizga visi kaip tirštai glazūruoti.

Toks mano žaislas buvo ir atminimo albumėlis, XX a. pradžia, nieko ypatingo, dailus gimnazistei privalomas niekutis. Piešiniai, graudūs ketureiliai, įmantriai užraizgyti parašai. Kiek vėliau teko vartyti kone tokių pat albumėlių – visuose tais metais madingiausia buvo piešti tušu (tapyti aliejumi, lieti akvarelę) trijulę laivelyje. Jis irkluoja, viena sėdi valtelės gale, kita persisvėrus ranka teliūskuoja bangeles. Viename albumėlyje tokių scenų rasime bent po trejetą. Labai smagus žaidimas – nardyti į praeitį. Tie lobiai visiems smalsiems atviri, tereikia bibliotekos kortelės. Taip žaisdama, keliaudama laiku, visai iš pradžių netyčia, – aš sutikau Rachelę.

Apie Rachelę iki šiandien visko turėjau tiek, kiek lengvai tilptų į eilėraštį, jei tokį staiga prireiktų parašyti. Smulkus snukutis, porceliano širdelė aukšta kakta. Sunkus kuodas ir neklusnių garbanų pasaitėliai abipus ausų. Senoj nuotraukoj nė pro lupą nematyti, ar yra auskarų skylutės žiedlapiškai priaugusiuose lezgeliuose.

Neklusniai iš kuodo sprūstančias sruogas, kad neklusniau atrodytų, tą rytą Rachelė pusvalandį raitė merkdama pirštus saldžios arbatos tinktūron, suklijuodama ir vėl viską išpešiodama iš naujo.

Akių kampučius vėliau nuotraukoje pakels fotografas, nubrėš rūsčiai išmintingus antakius, bet „neklusnių sruogų“ jis net paprašytas tobulai nenupieš, – čia reikalas kaip ir su nėriniais bei perlų segtukais – turi tai turėt iš tikrųjų.

Gracingos nugarkaulio S, kaip ir pro basmos žvilgesį blykštančių perlų pakalnučių nenusipieši.

Ką dar? Apie Rachelę?

Motyvacinį laišką gimnazijon jai rašo Šatrijos Ragana. Rachelė dėvi tokio pat sukirpimo suknelę, kokią vilkėdama Šatrijos Ragana žiūri į mus iš blunkančių rėmų ovalo literatūros vadovėly. Tamsiai žalia, plonytės vilnos Rachelės suknelė, susagstyta iki užsismaugimo, – taip ji save nusipiešus: valtelėje sėdi panaitė, persisvėrus ribantį ežerą teliūskuoja, supasi vandens lelijos, sidabro mėnuo siūbuodamas joms atitaria. Dažai atrodo nė kiek neišblukę, tik laiko dulkių migla, skystanti po vėsiom retų spaudinių skyriaus lempom. Mažas, dviejų panaitės letenėlių dydžio albumėlis, Mažvydo centrinėj, kai ieškot Rachelės, taip ir atneša: odos viršeliai, du trečdaliai visai tuščių puslapių, trapiais krašteliais, jau užlaižytas juosvų laiko liežuvių atminties stačiakampis. Kaip ir visų saugyklos dokumentų, albumėlio puslapiai atsargiai sunumeruoti pieštuku. Netgi tie, tušti. Numerio neturi suplota našlaitės šakelė, į ją bijau net kvėpuoti. Traiškyti po kopijuoklio dangčiu našlaitėlę, šimtą metų ramiai iki išblukimo išbuvusią?

Ten, kur adata lietė popierių siūdama puslapius – rūdžių žymės – krešulėliai, sakyčiau, užsigeidus sujaudinti auditoriją, bet vidiniai auditoriai to man tikiuosi neleis.

Rachelė Čeponaitė gimė silpnutė, neišnešiota, trapiais paukščio kauleliais.

Čeponienė prieš ją jau buvo palaidojus keturiolika vaikų. Visi mirdavo po kelių dienų, vos pakrikštyti. Kūmai tik parveždavo vaiką, tuoj ant stalo guldydavę ir ant pagalvių išrengdavę, o po kelių dienų vaikelis įsiserga ir užgęsta, nė vienas metų nesulaukia.

„Už ką man tokia Dievo bausmė“, – raudojo moteris jaunajai Aišparienei į alkūnės linkį, – sakau vyrui, – gal tu žmones skriaudi, gal per daug iš jų pinigo imi, mielaširdystės daugiau parodytum, – o jis ne, – vienas mat raštininkas toks, lupa kapeiką, kur gali, krauna kraitį dukteriai, – Dieve, dar jokios duktės nėr, o jis apie pasogą vis nesiliauja! Sakau, neimk pinigo, kuris tau nepriklauso, galus su galais suduriam – ir užtenka, o jis – ne. Vis pinigą spaudžia, laukia dukters, nori nupirkti jai jei ne dvariuką, tai nors gerą ūkį. Tegul, sako, tada ieškos šaunaus gaspadoraičio.

Moterys, Marijona Čeponienė ir Joana Aišparienė, viena kitai krito į akį per gėdingąją puotą. Puotą kėlė vargonininkas Aišparas, tad raštininkas Čeponis, labai aukštas valdininkas, teikėsi atvykti su žmona. Žmona Marijona, vardas mužikiškas, bet negi suaugusį žmogų perkrikštysi. O raštininkas – o, – seniūnai iš tolo kepures nusiimdavo, raštininką pamatę. Kam kokia bėda, reikalai teisme ar prašymą kokį reikia parašyti, mokesčiai, visokie neaiškumai – kur teisybės ieškosi, jei ne pas valsčiaus raštininką.

Valgius gamino samdyta šeimininkė, mat Mariusė nemokėjo fazano kepti, – negi leisi sugadinti tokį paukštį? Ilgai klausiausi, kaip šeimininkė valė vidurius, išrinko iš po melsvos odos kirmėles, paskui prikimšo kakliuką sutaisyto faršo, pritaisė sparnelius, išpūtė uodegėlę – kai paukštė atsitūpė ant lėkštės, visi svečiai gėrėjosi. Stalas – kaip geram ponui ir pridera. Iš pradžių atnešė farširuotą lydį drebučiuose išsirangiusį, tartum plauktų tarp kiaušinio baltymo lelijų ir svogūnlaiškių meldų. Visi atsistojo ir išgėrė po taurę benediktino. Ėmės žuvies. Vieni griebė karpį, kiti narstė lydeką, knebeno ungurį, – kiekvienam uodega pagal gomurį. Kai žuvys jau apkedentos, apgnaibytos, šeimininkė surinko lėkštes su išmėtytais papuošimų lapeliais, – laikas mėsiškiems. Vaistininko uoslė žadėjo kažką geresnio, todėl jis atsisakė veršienos ir šalto kumpio, tik šiek tiek paknebeno paršiuką ir apgraužė kelis šonkaulėlius. Ponia raštvedienė – priešingai, kimšo užgulus lėkštę, vienokios kitokios košelienos prisikrovus, – oi kaip ji apsigavo! Netrukus mat atkriuksėjo šernas, lydimas stirnos. Sukruto visi medžioklės mėgėjai: kas šovė, kiek šūvių? Prisiriję per daug, tik dūsavo ir sunkiai kilnojo pilvus, norėdami bent kiek suslėgti ten sukimštą mėsą. Prie žvėrienos ant stalo atsirado trejos devynerios ir bevardė baltakė. Niekas nedrįso paliesti gražuolio fazano, gal tam ir nutūpusio prieš plačią kanauninko krūtinę, kad niekas jo nepešiotų – turi būti kas nors visą vakarą giriamas ir nevalgomas, kitaip svečiai užmirš šeimininkės šaunumą. Kai svečiai ėmė skirstytis kas prie visto, kas prie preferanso, kai samdytoji gaspadinė ėmė dėlioti totorišką bifšteksą, o pati šeimininkė užpylus spiritu padegė cukraus gabaliukus šaukšteliuose skersai glintveino taurelių ir mėlynos liepsnelės nupleveno prie atskirų stalelių, įvyko kai kas, priklausantis kitai istorijai, bet suartinęs šias dvi moteris.

Kai mirė Čeponienės keturioliktas vaikas, ji neteko vilties. Nustojo tikėti raminamais kunigo žodžiais. Nuėjo pas rabiną. Nei maro, nei bado, o mano vaikai miršta.

Tas patarė kitąkart gimus kūdikiui paprašyti kūmuosna katalikų kunigą ir duoti vaikui žydišką vardą. Tada viename asmeny susijungs senasis mūsų žodis ir jūsų žodis. Tai duos vaikui stiprumo, jis užaugs sveikas ir linksmas, tokio pat linksmumo atneš ir savo tėvams.

Ir gimė anksčiau nei tikėtasi gražutė mergytė ir, visų nuostabai, išgyveno, gavus žydišką Rachelės vardą.

Žindyve stojos Aišparienė, ką tik pagimdžius ramų berniuką. Praėjus trejiems metams, Rachelei tėvas nupirko didelį gabalą žemės, parvežė raudonųjų ąžuoliukų iš paties Krymo, apsodino jais tris pakraščius, o ten, kur turėjo būti sodo vidurys, pasodino sidabrinę eglaitę kaip karalaitę – ji turėjo vaizduoti pačią Rachelę. Mergaitė augo kaip lėlė, jokio darbo jai motina nedavė, bijodama, kad kaulai jai neišsikraipytų, tokie laibučiai atrodė. Kaimynai kraipė galvas: kas išaugs iš tokio vaiko, kad jokio darbo nemokės, o motina nusprendė, jog užteks, jei duktė iš jaunumės nors pasižiūrės, kaip dirbami laukai ir auginami gyvuliai. Tad pasiėmė Rachelę ir išvažiavo į ūkį.

***

Štai čia Rachelės istorija ir baigiasi. Pati atsidūstu kaskart tai iš naujo supratus. Istorija, kuri baigiasi nė neprasidėjus. Eilėraščiui to, žinoma, užtektų. Būtų tai sunkus, vandeningas it pūslė eilėraštis, teliūskuojantis prasmėmis, jautriais nutylėjimais, pabertų raidelių padrebinimais. Kam gali reikėti bet kokio eilėraščio, jei Rachelės jau koks šimtas metų nebėr?

Atminties albumėlis – liko. Su numeruotais tuščiais puslapiais, galit juos atsišviesti, tik nesutrupinkite našlaitėlės. (Čia aš maivausi. Niekas jums patiems rankraščių neduos kopijuoti, turėsit rašyti krūvas prašymų ir motyvacinių pasiaiškinimų, labai smagu. Grafoje „kuriam tikslui geidaujate kopijos“ įrašiau „biografiniam detektyvui apie lietuvių literatūrą“.)

Paleidžiu baltą Rachelės ranką. Mergaitės, kuriai stiprybės davė susijungę senieji žodžiai.

Skrendu tėviškėn. Šliurpti mamos skrylių ir knistis po tėvo popierius. Plėšti kąsniais, godžiai gabalais prikimšt lagaminus žodžių.

Petys oro uoste nutirpęs, perpetė prikimšta tarpukario žurnalų moterims. Žaidžiu, kad esu žodnešė, kapų plėšikė. Prieš prisiplėšdama naujų žodžių, lenksiuos vienai iš bedugnių lobių skrynelių, – savo tėvams, kurių kantrybė dviese šitiek metų išbūt yra aukso vertesnė, nei mums nieko nereiškiančios Rachelės plaukų segtukas pilko šilko vokelyje – jums jį parodys, jei įnirtingai lankysitės bibliotekose ir klausysit tėvų ir senelių istorijų.

Į tą, anot jūsų, prasigėrusį kaimą važiuoju. Nešnekėkit niekų apie žemę, kur ne tik runkeliai, bet ir visų jūsų žodžių šaknys.