2011 01 21

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Profesorės M. Gimbutienės 90-mečiui – nepamirštamo susitikimo įspūdžiai

Poetė Marytė Kontrimaitė prieš dvidešimt metų „Dienovidyje“ paskelbė tekstą, skirtą Marijos Gimbutienės 70-osioms gimimo metinėms. Jame išdėstytos mintys ir prisiminimai ne mažiau svarbios ir šiandien, tad, norėdami pagerbti žymią mokslininkę, archeologę, pateikiame atnaujintą ir pakoreguotą straipsnį jūsų dėmesiui.

Vienintelis, nepamirštamas… Taip galiu įvardyti savo susitikimą ir pokalbį su profesore Marija Gimbutiene, kurios 90-metį minime šiomis dienomis.

Fotografas Antanas Sutkus. Marija Gimbutienė, 2004 m.

Archeologija domėjausi nuo vaikystės – prisiskaičiau knygų apie senovės graikus, pasakojimų apie archeologinius atradimus ir taip susižavėjau, kad vienuolikos metų patraukiau į žygį – ketinau nukeliauti į Graikiją, paskui – Egiptą ir Mesopotamiją, ten gal atkasti kokį miestą. Žygis baigėsi, kai milicija aptiko mane, nukeliavusią tik 25 km (pėsčiomis, žiemą, užpustytais keliais), ir pargabeno namo.

Tačiau domėjimasis senove nepranyko. Vienu metu rimtai svajojau studijuoti archeologiją, bet persigalvojau, suvokusi, kad man, Sibiro vaikui, jokie kasinėjimai už Sovietų imperijos ribų nebus įmanomi, o mane tada domino tik Pietų Europa, tiksliau – Viduržemio jūros arealas bei artimieji Rytai, seniausių civilizacijų centrai.

Todėl turbūt nebereikia daug aiškinti, kodėl tokie įdomūs ir artimi man pasirodė Marijos Gimbutienės darbai ir jos atradimai. Aš niekada netikėjau, kad mūsų seniausi protėviai buvo tik grubūs, žiaurūs laukiniai, ir tas Senosios Europos ne vieną tūkstantmetį iki indoeuropiečių atėjimo trukęs taikus gyvenimas, kurį taip nuodugniai, pasišventusi tyrė Profesorė, atsispindėjo daugybėje senųjų mitų apie aukso amžių ir liudija, kad visuomenė gali gyventi ne tik jėgos, baimės ar pinigo valdoma, bet visai kitais pagrindais – etiškai, taikiai.

1990 metų spalį pirmą kartą išvykau į užsienį, ir ne bet kur, o į JAV, į Kaliforniją, kur gyvena mane pakvietęs pasisvečiuoti pusbrolis Ričardas Kontrimas. Jų namuose radau keletą Profesorės veikalų apie Deivę anglų kalba. Užsidegiau noru susitikti jų autorę (kai lankėsi Lietuvoje, nė karto nepasisekė laiku sužinoti ir nueiti jos paklausyti), pretekstas – interviu ką tik įkurtam savaitraščiui „Dienovidis“, kuriame kaip tik ėmiau darbuotis prieš išvykdama. Pasirodo, mano pusbrolis ir jo žmona Raimonda neblogai pažįsta Profesorę (Los Andželo lietuvių bendruomenėje teko susitikti). Jie kaip tik rengėsi važiuoti į Las Vegasą, į savo draugų lietuvių dukters vestuves (kartu parodyti man garsųjį lošimų ir pramogų centrą) ir telefonu susitarė, kad grįždami užvažiuosime pas Profesorę į jos namus dykumoje.

Taip atsitiko, kad užtrukome – dar knietėjo pamatyti Didįjį kanjoną netoliese, o po to sulaikė greitkelio kamštis, nežmoniškai lėtai šliaužiančių mašinų srautas. Ėmė temti, ir Profesorė telefonu griežtai liepė jos namų nebeieškoti, nes – neaiškus, nežinomas kelias, paklysime dykumoje, ir nurodė pakelės kinų kavinukę, kur ji atvažiuosianti.

Ir tikrai sutartu laiku ji išlipo iš mašinos – nedidukė, trapi, su šviesia plaukų aureole. Negaliu sau atleisti, kad prapuldžiau didžiąją dalį mūsų pokalbio įrašo, – per klaidą į tą pačią kasetę buvo įrašytas kitas, visai nereikšmingas interviu, – išliko tik keliolika minučių, pokalbio pabaiga.

Bet paleidžiu ir pro traškesį, svetimų kalbų gaudesį vėl girdžiu truputį pakimusį, negarsų Profesorės balsą. Kalbamės apie tai, kad su indoeuropiečių atėjimu į Senąją Europą, su patriarchalinės kultūros įsiviešpatavimu prasidėjo moters nuvertinimas. „Prasidėjo vargai žmonijos ir priėjo iki to, kad psichopatai pradėjo valdyti pasaulį“, – karštai, su kartėliu sako ji. Iki tol visuose senųjų Europos kultūrų kloduose ginklų nebūta, tik įrankiai, tarp jų ir medžioklės įnagiai, bet jokių durklų, jokių kardų, skirtų tik žmonėms žudyti. Ir nuo tada iki šiol – smurto vis daugėja. „Televizoriuje nieko kito, tik šaudymasis. Prie ko mes priėjom… Karas, karas, karas, visur karas…“

Pašnekėjom ir apie teigiamus pasikeitimus, apie kintantį požiūrį į moterį, apie feminizmą. „Iš tiesų yra grynas atsitiktinumas, kad aš išspausdinau tas savo dvi knygas apie Deivę tuo metu, kai feministinis judėjimas buvo labai populiarus. Aš niekad laiko neturėjau nė domėtis, kas darosi tame feministiniame judėjime.(…) Bet kai tos knygos išėjo, tai pasidariau herojė tarp moterų“, – šypsosi Profesorė. „Jūs davėte mokslinį pagrindą tam, ką jos jautė emociškai“, – sako iki tol tylėjęs Ričardas. „Tas teisybė, nes labai daug buvo rašoma be pagrindų (…), o kai išėjo vienas ir kitas veikalas apie senus laikus, kaip yra buvę anksčiau, – iššifravimas tų deivių tipų, funkcijų, – viskas pasidarė be galo įdomu“, – pritaria Profesorė. Ji primena, kad matristinė kultūra gyvavo labai ilgai, nuo pat senojo akmens amžiaus pradžios, o apie 35 000–30 000 metų pr. Kr. jau klestėjo, nes randama daug meno: freskų uolose, skulptūrų, kitų dailių dirbinių, tokių, kurie atrodo turį ne tik praktinę, bet ir religinę paskirtį. Pirmoji indoeuropiečių banga atplūdo tik apie 4000 m. pr. Kr., ir tik į Centrinę Europą, o, pavyzdžiui, Kretoje senoji kultūra išliko nepakitusi iki maždaug 1500 m. pr. Kr., panašiai ir kitose Viduržemio jūros salose.

Dar kiek pašnekėję, pastebim, kad Profesorė pavargo. (Žinome, kad ji sunkiai serga ir atkakliai kovoja su liga.) Susitariam, kad dar kartą susitiksim, gal vis dėlto jos namuose. Deja, nebepavyko.

 Grįžau į Lietuvą prieš pat sunkiąsias 1991 metų sausio dienas. Tą baisiąją atakos naktį, sausio 13-ąją, budėjome prie Aukščiausiosios Tarybos kartu su Profesorės gera pažįstama Kornelija. Kalbėjomės apie ją – didžiosios Deivės atradėją, o pakui su visa minia giedojome kartu „Marija, Marija“ ir meldėmės Dievo Motinai Lietuvos Globėjai. Ir atrodė, kad štai taip taikiųjų žemdirbių civilizacijos žmonės kadaise dvasios galia, apeigomis ir maldomis bandė atremti agresorių atakas. Tik anuomet jiems nepavykdavo. O mes išsilaikėme. Ir tai patvirtina mūsų viltis, kad kažkas keičiasi į gera, kaip sutarėme aname neužmirštamame pokalbyje su Profesore.