Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Egidijus Vareikis. Po dvidešimties metų: ar šito tikėjomės?

Kristaus Katedra Oklande (Kanada). Nuotrauka: flickr.com

Sovietų režimas ne šiaip sau vadinamas totalitariniu. Jis monopolizavo valdžią visoms gyvenimo sritims. Kaip sakydavo vadovėliai, valstybė kontroliavo ir ekonomiką, ir švietimą, ir kultūrą, ir sportą, ir t. t. Vienintelė sritis, kurios Lietuvoje Maskva formaliai nekontroliavo, buvo Katalikų Bažnyčia. Galima diskutuoti, kiek savo agentų režimas turėjo tarp hierarchų ar kunigų, tačiau, šiaip ar taip, didžiausias „viršininkas“ buvo ne Maskvoje, o Vatikane.

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo ir svarbiausia popartizaninės rezistencijos jėga. Dauguma lietuvių žinojo apie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką ir kitą pogrindinę spaudą. Nedaug kas matė tikrąją Kroniką, dauginamą rašomąja mašinėle, tačiau žinojimas apie ją ir tikėjimas jos jėga buvo stiprus.­

Tad nieko nestebina, kad lietuviškasis atgimimas prasidėjo ir augo su katalikiška dvasia, o tokie įvykiai kaip Vilniaus Katedros grąžinimas tapo savitais kelio į Nepriklausomybę kelrodžiais. Minios žmonių traukė į bažnyčias, hierarchų autoritetas augo. Logiškai mąstant, Lietuva turėjo tapti katalikiška ar bent jau krikščioniška šalimi su visomis krikščioniško pasaulio vertybėmis, – ir gražiu pavyzdžiu kitiems.

Turėjo tapti, bet kodėl gi netapo, kodėl lietuviai po dvidešimties laisvės metų krikščionybei tampa visai abejingi?

Šiandien katalikams neretai tenka kovoti už teises reikšti savo pažiūras, ką ir kalbėti apie propagavimą. Krikščioniškos vertybės ženklinamos senamadiškumo, nemodernumo, netinkamumo šiandieniam gyvenimui etiketėmis. Krikščioniškoji šeima – atgyvena, dorovė – juodieji viduramžiai. Tikroji (suprask, geroji) Lietuva – tai pragmatiška (suprask, biznį daranti) valstybė, laisvų (suprask, liberalių) žmonių bendruomenė, kurioje tikėjimas yra tik asmeninis „namų užsiėmimas“, nederamas nei girtis, nei skleisti.

Net Lietuvos Tūkstantmečio minėjimas, galėjęs tapti krikščioniškosios tradicijos triumfo žygiu ir krikščioniškos Lietuvos manifestacija, praėjo skystokai, netgi pusiau pagoniškai, pirmiausia dėl stengimosi, kad tik nebūtų palaikytas pernelyg krikščionišku. Regis, vis norėta pasakyti, kad tik­rieji lietuviai – tai tie patys pagonys, kurie Brunoną nukankino; ir ne taip jau blogai ir pasielgė. Jei Brunonas būtų nepasirodęs, nedidelė bėda, esmė juk – formalus vardo paminėjimas.

Kalčių ir kaltininkų, kodėl Lietuvos (at)krikščionėjimas nepavyko, galima rasti ir pasauliniame, ir europietiškame, ir mūsų tautiniame lauke.

Pradėsiu nuo to, kad tikėjimo ir politikos atskyrimas yra Europos politinė tradicija. Gera ar bloga tradicija, dar reikia išsiaiškinti. Tai, ką darė Bažnyčia Lietuvoje, Lenkijoje, kaip politiką veikė kai kurie Bažnyčios hierarchai Čekijoje ar Veng­rijoje, buvo ne politikos taisyklė, o veikiau aplinkybių sąlygota išimtis. Vakaruose Bažnyčia nepolitikavo jau seniai. Pasikeitus situacijai, visai natūralu atrodė grįžti į normalybę, t. y. Bažnyčiai nuo politikos tvarkingai atsiskirti.

Politinis elitas, ypač laikantis save dešiniųjų elitu, tokio žingsnio nesveikino. Nemažas būrys politikų iš Bažnyčios ir toliau tikėjosi jei nebe kovos, tai bent politinio instrumento. Bažnyčia į politikų batalijas nesijungė, taigi ne vieną politiką atstūmė, įžeidė, liko nesuprasta. Kai kuriose politinėse partijose (pavyzdžiui, krikščionių demokratų) atsirado net vidinė takoskyra tarp manančiųjų, kad kunigai privalo būti partijos agitatoriais, ir siūlančiųjų sekti veikiau Vakaruose susiformavusių Bažnyčios ir politikos santykių.

Netruko atsirasti ir kitas kraštutinumas. Kai kurie politikai (dažniau socialistai ir liberalai) ėmė sprausti Bažnyčią į paprasčiausios nevyriausybinės organizacijos apibrėžimo rėmus. Bažnyčiai siekta primesti vykdyti tam tikrus socialinės rūpybos projektus, virti sriubą benamiams ir pasirūpinti beglobiais seneliais, tačiau nesikišti į visuomenės pažiūrų formavimą. Kitaip sakant, iš Bažnyčios pamėginta atimti jos tikrąją misiją, tuo pat metu nepaliaujamai diskredituojant ją visuomenės akyse. Daugelis šių politikų įsitikinę, kad vertybes, kurias plėtoja ir gina Bažnyčia, ramiai galima skiepyti ir per švietimą bei pasaulietinį auklėjimą. Ir tik gyvenimo praktika parodys, ar tai apskritai vertybės. Valstybės krikščioniškumas tokiu atveju iš viso nedeklaruotinas.

Dar kitus politikus paveikė ir liberalus požiūris į Bažnyčią kaip savitą pramogą, tradicinėmis pavadintas apeigas, neturinčias jokios reikšmės valstybės kūrimui ar funkcionavimui. Laimę, pasak jų, atneša žinios, technologijos ir geri darbai, o ne įsitikinimai, kurie veikiausiai yra emocinis žaidimas. Tad net ir klausti Bažnyčios nuomonės kuriuo nors visuomenės gyvenimo klausimu (pavyzdžiui, dėl prekybos alkoholiu) yra visiškai tuščias reikalas.

Galiausiai prisideda ir pastaraisiais metais platinamas liguistas politinis korektiškumas. Juo remiantis krikščioniškosios prigimties rodymas laikomas arba „davatkiškumu“, arba kokia nors viešųjų ryšių akcija. (Ne kartą girdėjau, kad, pavyzdžiui, Lietuvos Seime skaityti Šv. Raštą, o juo labiau melstis nedera, nes čia vieta tik labai rimtam įstatymų leidybos darbui.) Nenuostabu, kad ne vienas viešasis intelektualas ar pareigūnas nuoširdžiai skundžiasi, jog jo pasirodymas bažnyčioje interpretuojamas kaip politinis spektaklis būsimųjų rinkimų kontekste. Panašu, kad ir Lietuvoje greitai atsiras skubančių įsižeisti dėl kryžiaus ar rūpintojėlio. Kitų šalių patirtį šioje srityje jau žinome, tad nesunku nuspėti, kas laukia mūsų.

Savitai prasikaltę čia yra ir patys katalikai, šiandien neretai pernelyg garsiai deklaruojantys, kad krikščionybė ir siauresne prasme katalikybė tėra viso labo viena iš daugelio, niekuo neišsiskirianti religinės praktikos forma. Bažnyčios gyvenime katalikiškumas kaip visiems prieinamas ir visiems atviras tikėjimas keičiamas į katalikiškumą kaip atskirybę, kaip sakiau, vieną iš daugelio tikėjimo formų. Tad nieko čia nesą ypatingo. Kita vertus, iš katalikiškomis save laikančių bendruomenių elgesio neretai atrodo, kaip manifestuojama: „Suprask, mes, katalikai, esame išdidūs ir laimingi, nes tokie esame, o kiti teužsiima kita veikla“. Toks skirstymas „jie – mes“ neretai pastebimas tarp aktyvaus katalikiško jaunimo. Tai gana pavojingas reiškinys, katalikišką bendriją darantis tolygią sektai. Kol ji pakankamai didelė, t. y. savo svoriu visuotinė, tai grėsmė nejuntama, tačiau apskritai krikščioniška ji daro tik dalį visuomenės, kitus palikdama už krikščionijos ribų. Neatsitiktinai katalikiškos organizacijos tampa ne tiek pasaulietinės evangelizacijos struktūromis, kiek grupelėmis, kovojančiomis už vieną ar kitą visuomeninį reikalą. Pavyzdžiui, kova prieš gėjų paradus ar parduotuvių darbą šventadieniais. Nėra abejonės, kad ir viena, ir kita verta dėmesio, tačiau tai žiniasklaidoje ir pačioje viešojoje nuomonėje atsiejama nuo krikščioniškų idėjų ir politikos.

Mūsų tautos krikščioniškumas bu­vo jėga, kuri gerąja prasme išskyrė mus iš kitų. Bet dabar patys jo atsisakome tarsi dėl Europos, bet kur kas tikėtiniau, kad dėl politinio korektiškumo ir liberalumo. Dabar mūsų visuomenė, turinti mažiau krikščioniškos dvasios, yra silpnesnė, nesolidari, supykdyta, nebematanti kartais net ir prasmės dalyvauti valstybės kūrime. Suprantama, kad visuomenė, kurioje tikėjimas paliekamas „laisvalaikiui“, tikėjimo galiausiai netenka.

Ar šiandien įmanoma krikščioniška Europa ir krikščioniška Lietuva?

Ne vienas paklaus, o ar to reikia? Ir atsakys, kad nebereikia. O jeigu atsakytume teigiamai, tai kokią poziciją krikščioniškos Europos ir Lietuvos kūrime turi užimti politikai, kunigai ir Bažnyčios hierarchai?

Nėra ko slėpti, kad ir Bažnyčia, labai gerai žinojusi, kokia buvo jos politinė misija SSRS sąlygomis, dabartinės savos politinės misijos aiškiai neartikuliuoja, nors to reikia kaip niekada. Visuomenėje ryškus tikėjimo, vilties ir meilės stygius verčia žmones gręžtis į tikėjimo tiesas, kurias neretai jiems suprantama forma (tegul primityviai ir net iškreiptai) išaiškina ir sektų atstovai.

Žinodami Bažnyčios strateginį tikslą vis dėlto nežinome strateginių veik­los priemonių. Ar mums reikia naujų kryžiaus žygių (ypač atsakant į karingąjį islamą), ar mums reikia kantraus laukimo ir savo pozicijų gynimo ne efektingomis pergalėmis, o santūriu kasdieniu darbu? O gal mums apskritai nėra ko klausinėti? Ateis laikas ir ta pati Bažnyčia, reikšdama Dievo valią, viską pasakys.

Samuelis Huntingtonas (žinomas daugiausiai kaip civilizacijų karų pranašas) laikė labai teigiamu reiškiniu tai, kad Europos civilizacijoje tikėjimo ir administravimo autoritetai buvo atskirti. Civilizacijų susidūrimuose tai suteikė neabejotiną pranašumą, – administruoti žmoniją liberalios teisės, o ne tikėjimo tiesų pagrindu.

Nesiplečiant į tokio pranašumo apibūdinimus, vis dėlto galima klausti, ar šiandien Bažnyčios ir valstybės autoritetų atskyrimas yra naudingas? Stačiatikių pasaulyje šiandien stebime nuoseklų valstybės gyvenimo krikščioninimą. Nepaisant kai kurių valstybių (Serbijos ar Gruzijos) ekonominių ir politinių sunkumų, viena po kitos kyla šventyklos, pretenduojančios būti didžiausiomis pasaulyje, mirę hierarchai laidojami su pagarba, lygia valstybių vadovams. Prezidentai ir premjerai nesidrovėdami remiasi savo ideologijoje tikėjimo tiesomis.

Katalikų ir protestantų pasaulyje taip nėra. Žinodamas ir jau minėtą politikų norą Bažnyčią paversti politinės kovos įrankiu, ir Bažnyčios nenorą pasaulietinę karalystę bandyti versti Dievo karalyste, suprantu, kad ligšiolinė konkordatų politika lyg ir patenkina abi puses, tačiau, – ir tai svarbu – netenkina visuomenės. Gal jau pribrendo laikas pokyčiams, konstatuojant, kad nuėjome gal ne visai tuo keliu, kad norime rasti tikresnį kelią?

Suprantama, keisti reikės daug ką. Vieniems susitaikyti su tuo, kad pamokslas nėra rinkimų agitacijos kalba, kitiems suvokti, kad Bažnyčia nėra tik kalėdinės sriubos virtuvė, dar kitiems susivokti, kad tikėjimas – ne pramoga. Tačiau svarbiausias klausimas išlieka. Jei norime, kad Lietuva būtų šalis, bent jau vadinama krikščioniškų tradicijų kraštu, tai turime tas tradicijas atkurti arba sukurti, jei kas negrįžtamai parasta. Kitaip galėsime konstatuoti, kad išgyvename totalaus nukrikščionėjimo laikotarpį.