2011 01 26

Ieva Vaitkevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Sandra Bernotaitė: „Gaisre telpa tiek daug…“

Rašytoja Sandra Bernotaitė

Su 2010 metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ prozos konkurso laimėtoja Sandra Bernotaite „kalbėjomės” netiesiogiai – internetu. Bernardinų skaitytojams – autorės mintys apie debiutinį novelių rinkinį ,,Gaisras“, rašymą ir kūrybą su egzotiškosios Australijos prieskoniu ir šiek tiek saulės.

Rašote nuo šešiolikos metų. Kas lėmė, kad pasirinkote aktorystę, o ne literatūros studijas? Galbūt rašėte tik sau ir nė neketinote tapti rašytoja? Kaip aktorystės studijos paveikė Jūsų kūrybą?

Niekada į galvą nebuvo atėjusi mintis rinktis literatūros studijas. Man neatrodė, jog studijuodama literatūrą išmoksiu kūrybiškiau rašyti, kad man tai kuo nors padės. Be to, visada padarydavau bent kelias kalbos klaidas, ir niekada nesupratau rašinėlių prasmės, nors įsiteikti savo lietuvių kalbos mokytojai buvau išmokusi…

Stojau į aktorinį, nes norėjau „būti viskuo“ (čia kai sakoma, „noriu būti gaisrininku“ arba „noriu būti mokytoja“) ir norėjau „pakeisti save“ – taip ir pasakiau priėmimo komisijai. Man pasisekė, kad jiems patikau, ir pasisekė, jog teatre galėjau pabūti daug kuo (kitų žmonių kailyje – vaidmenyje) bei sužinojau daug apie save. O ir pasikeičiau – atskleidžiau savo tikrąjį temperamentą.

Baisu įsivaizduoti, kaip dabar atrodyčiau ir kaip jausčiausi, jei būčiau likusi intravertiškame dailininkų ar literatų pasaulyje. Aktorystė man davė daug bendravimo patirties, daug prisilietimų prie kito, daug audringų, kone ribinių situacijų. Kartu turėjau apsčiai laiko ir priežasčių skaityti, rašyti dienoraštį, poeziją. Vėliau suvokiau, kad iš esmės man buvo naudingiausia studijuoti patį kūrybos procesą, atskirti techniką nuo įkvėpimo, išmokti meistrystės (beje, daugiausia apie tai sužinojau iš knygų ir užsienio seminarų, o ne iš savo dėstytojų).

Savo tinklaraštyje www.grafomanija.com teigiate, kad rašyti gali kiekvienas. Žinoma, rašyti niekas nedraudžia. Bet ar tikrai galvojate, kad kiekvienas gali kurti meninę vertę turinčius tektus? Ar nemanote, kad egzistuoja literatūros perkrovos problema, kai kiekvienas, manantis, jog gali rašyti, publikuoja savo tekstus, iš kurių gausos darosi sunku išsirinkti tikrai gerą kūrinį?

Svarbiausia, kad niekas niekam neaiškintų, ar gali, ar negali kas rašyti. Čia paties rašančiojo reikalas. Ar tik meninė vertė kuriant tekstus yra svarbi? Ir kas ta meninė vertė? Kas ją nustato? O kas, jei žmogus išrašo pagalbos šauksmą? O gal jis nori pasidayti savo patirtimi su kitais, ir tai įmanoma rašant visai ne grožinius tekstus?

Nemanau, kad egzistuoja literatūros perkrovos problema. Tūlas individas gali nebent susidurti su skaitalo atsirinkimo problema. Tokiu atveju patarčiau tiesiog atsipalaiduoti ir leistis į skaitymo kelionę – rinktis knygas kaip buvęs abstinentas vyną – pagal etiketes, pagal viršelio apipavidalinimą, pagal autoriaus pavardės grožį ar pavadinimo sąskambį… Pasaulyje tiek daug nuostabių knygų, kad neišmintinga tikėti, jog tik Nobelio laureatai yra dėmesio verti autoriai.

Pastebėjau, kad Lietuvoje neretai publikuojami prasti vertimai, silpni kūrybiniai bandymai (o reklamuoja tokius, savaime aišku, irgi kaip šedevrus). Turbūt nėra konkurencijos ir trūksta literatūros kritikų, kurie garsiai pasakytų, ką mano apie kai kuriuos opusus. Trūksta tokių, kurie aštriai (ir suprantamai!) pasisakytų, nes susidarau nuomonę ne iš reklaminių pagyrų (tokiomis netikiu), o iš kritiškos kritikos.

Ar Jūs pati mokotės rašyti iš tų knygų apie rašymą, kurias nurodote Grafomanijoje? Ar tiesiog rašote nesivadovaudama jokiomis teorinėmis taisyklėmis, iš jausmo ir patirties?

Visas knygas, kurias paskelbiau Grafomanijoje, pati skaičiau, atidžiai perverčiau arba ketinu skaityti (tokių sąraše tik kokios trys iš dvidešimties). Taisyklės man atvėrė daug naujų galimybių, suteikė daug laisvės ir drąsos.

Paties rašymo procese – kai tai yra pirmasis eskizas – rašau labai intuityviai. Jei emocijos miega, rašau iškart techniškai ir, atrodytų, dirbtinai – keista, tačiau kai kurie sunkiai išstenėti tekstai netgi pralenkia tuos, kurie buvo tarsi padiktuoti į ausį. Žinoma, maloniau yra visiškai užsimiršti priešais kompiuterio ekraną, betgi būna visokių dienų. O dirbti, judėti pirmyn vis tiek reikia.

Rašymas kaip sportas: treniruojuosi darydama pratimus, studijuodama techninius dalykus, strategijas, o per patį veiksmą jau nėra kada galvoti – įgūdžiai jau taip gerai sėdi galvoje ar visame kūne, kad tik įkvepi ir darai.

Jūsų novelių knyga „Gaisras” išrinkta geriausia 2010 m. pirmąja knyga, taip pat gavote Augustino Griciaus premiją už geriausią metų debiutą. Kaip šie įvertinimai paveiks Jūsų kūrybą? Apskritai, ka jie Jums reiškia?

Jei nebūčiau laimėjusi Pirmosios knygos konkurso, tai mano debiutas vis dar nebūtų įvykęs, ir niekas iš manęs neimtų interviu… Konkurso terminai padėjo susikaupti ir užbaigti daugelį novelių, kurios iki tol pusgyvės gulėjo stalčiuje.

Šioks toks pripažinimas labai pamalonina ir kelia pasitikėjimą savo jėgomis. Bet tai ir didelė atsakomybė už ateities kūrinius. Ta atsakomybė man trukdo dirbti, nes labai jau norisi parašyti iškart puikiai. Visgi trikdį gan greit įveikiau: prirašiau daug šlamšto.

Neparašyčiau nė eilutės, jeigu galvočiau apie įvertinimą, jeigu neleisčiau sau daryti klaidų. Kai kuriu, esu visiškai viena ir pažadėjusi teksto niekam nerodyti. Atsakomybei duoklę atiduodu tuomet, kai taisau, ką parašiusi, kai perrašinėju, kai sprendžiu, kuriuos darbus rodyti skaitytojams, o kuriuos pasilikti atminimui segtuve „Šiukšliadėžė“…

Drąsiai ir savikritiškai prisistatote „Gaisro” ketvirtajame viršelyje. Kas tai – rinkodaros triukas ar nuoširdus savęs suvokimas?

Abu. Kitaip rašyti tuomet atrodė neteisinga.

Knygos pavadinimas sutampa su vienos novelės pavadinimu. Kodėl pasirinktas būtent „Gaisras“? Tai buvo Jūsų ar leidyklos pasiūlymas?

Toks buvo mano sprendimas. Gaisre telpa tiek daug: degimas, saulėtekis, vėlavimas, skubėjimas, nerimas, netektis, atsinaujinimas. Jis netgi susijęs su šalimi, kurioje šiuo metu gyvenu: Australijos gamtai gaisrai yra tokie pat būtini, kaip ir lietus. Aborigenų vėliava simbolizuoja saulę virš degančios dykumos.

Rimvydas Stankevičius Jūsų knygos recenzijoje teigia, kad novelės „Gaisras” herojei trūksta tik Dievo. Ar pati pritariate šiai minčiai? Vėlgi ketvirtajame viršelyje sakote, kad esate nereliginga, tačiau neatmetate galimybės, kad Dievo gali trūkti?

Stankevičiaus mintis man pasirodė labai įdomi ir pradžiugino, nes tai patvirtina, kad kūrinys gyvas ir veikia skaitytojų pasaulėjautą, tačiau pati nei rašydama, nei vėliau skaitydama, nepagalvojau, kad Bertai trūksta būtent Dievo. Man pasirodė, jog jai trūksta sveiko proto ir kad ji daugiau laimėtų, jei įsiklausytų į savo mylimo draugo Gabrieliaus žodžius: „Jeigu dabar neišdrįsi, tai kada sužinosi, kas ta Berta?“ – užuot vaikiusis Jėzaus Kristaus haliucinaciją – gaisrininką, kas finale pasirodo bene pražūtinga! Žinau, kad yra žmonių, kuriems reikia Dievo kaip realaus personažo. Nemanau, jog tai labai paprasta problema, ar kad iš šito reikia juoktis, tačiau kartais pravartu kritiškai pasižiūrėti į savo padėtį: ar tikrai kažkas iš šono turi ateiti ir išgelbėti mane? O gal aš pats esu tas, kurio taip ieškau ir laukiu?

Novelėse „Bailys”, „Nieko nebus”, „Lietaus” kalbate vyro lūpomis. Kodėl toks pasirinkimas? Ar moteriai nesudėtinga žvelgti iš vyriškos perspektyvos?

Aktoriai žino tokį žavingą paradoksą: kuo personažas tolimesnis tau, tuo labiau jį vaidindamas atsiskleidi pats. Bėgdamas nuo savęs, atrandi save. Save patį gerai suvaidinti sunkiausia (rašyme tai būtų autobiografinis kalbėjimas pirmuoju asmeniu).

Taip, aš esu moteris, bet kai kalbu kitos moters lūpomis, ji irgi nėra aš. Be to, negalėčiau pasakyti, kad moteris pažįstu geriau nei vyrus. Vyrai mane visuomet labai domino, su jais bendrauju daugiausia. Taigi rašyti vyro ar moters vardu man yra vienodai sunku arba vienodai lengva.

Pagaliau visi skaitydami supranta, kad tai tik žaidimas. Juk galima rašyti ir iš katės perspektyvos. Va, Orhanas Pamukas yra kalbėjęs monetos, nupiešto žirgo vardu…

Visose recenzijose atkreipiamas dėmesys į noveles „Žuvis”, „Gaisras” ir „Siūlės”. Jos įvardijamos kaip įdomiausios ir stipriausios. Kartu jos ir postmodernios. Kaip vertinate postmodernizmą kaip vyraujančią tradiciją šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Ar pati sutinkate su tokiu „Žuvies” ir „Siūlių” vertinimu, o gal turite kitą savo „favoritę”?

Žinote, nelabai mėgstu lietuvių literatūrą. Man atrodo, joje vyrauja pasąmonės srautai, o ne postmodernizmas. Keista, kai tie srautai pavadinami postmodernizmu, ir po to jau smerkiamas ir niekinamas pats postmodernizmas (kažkas iš garbių autorių pavadino jį pasturgalizmu!)… O pasaulio literatūros kontekste postmodernizmas yra jau toks senas (atsiradęs dar praėjusio šimtmečio viduryje), kad sekti juo taip pat originalu, kaip sekti romantikais ar baroko meistrais. (Kartu šiais laikais gali sau sekti ką tinkamas – geri laikai!)

Pati neketinau sekti nė viena srove. Mano tikslas – rašyti tai, ką pati norėčiau skaityti. Taigi galite pastebėti, jog mėgstu tradicinį pasakojimą ir mėgstu formos žaidimus. Pasirodo, ne taip lengva sukurti stiprią tradicinę istoriją su aiškia siužeto linija (ypač kai joje tiek daug personažų, kaip ,,Pavasario Godoje“). Antras lygis – rasti tai istorijai apipavidalinimą, vizualią išraišką.

Man patinka konkreti proza, kuri leidžia kūrinį ne tik įsivaizduoti, išjausti, bet ir patirti: laikydamas rankose knygą su tekstu, nepamiršti, kad esi šiame pasaulyje, nepamiršti, kad egzistuoji, kvėpuoji, matai, skaitai. Galbūt gėriesi ar stebiesi, lygiai kaip stovėdamas priešais kokį grafikos paveiksliuką (tokios man yra „Siūlės“). Nors dėl baigtos visumos ir žaidimo žuviškomis metaforomis man labiausiai patinka „Žuvis“.

2010 m. Antano Vaičiulaičio literatūrinės premijos laureatas Vidas Morkūnas sakė manantis, kad Lietuvoje novelių skaitomumas nusileidžia romanams ir poezijai, o mažiau už noveles žmonės tikriausiai skaito tik dramos kūrinius. Ką manote apie tokią mintį ir ar su ja sutinkate? Ar nebaugu, kad galbūt tik nedidelis skaitytojų skaičius, mėgstantis šį žanrą, taps Jūsų skaitytojais?

Labai stebiuosi, kai žmonės išvis skaito dramos kūrinius. Juk tai spektaklių medžiaga, kai pagalvoji. (Lažinuosi, kad rečiau už dramos kūrinius yra skaitomi kino scenarijai.)

Viena skaitytoja sakė taip: man nepatinka novelės, nes jas skaitydamas nespėji įsijausti, ir vos tik į kurią įsivažiuoji, kai ji baigiasi… Štai kaip. Bet tai, kas vienam yra trūkumas, kitam galbūt privalumas? Man patinka skaityti noveles ir todėl, kad galiu labai greitai susipažinti su daug autorių, pajusti jų kalbą, ,,išgirsti“ ir palyginti jų balsus (stilių). Tuo labai patogūs novelių rinkiniai, almanachai.

Ir gerai, kad mano noveles skaitys nedidelis skaitytojų skaičius. Man svarbiau susipažinti su tais, kurie skaito, kodėl skaito, kaip supranta. Debiutuojančiųjų ir šiaip nedidelio tiražo knygų nauda – bendravimas per jas. Knyga tai daiktas, kurį su kolegomis gali pasidėti ant stalo ir darinėti kaip žuvį. Nebus jos, nebus sėdėjimo prie to paties stalo, nebus apie ką ir kalbėti.

Kuriate nuo šešiolikos metų. Savo tinklaraštyje esate publikavusi ir eilėraščių, esė, o dabar rašote romaną. Gal šiek tiek išduotumėte, koks jis bus, sudomintumėte skaitytojus?

Taip, pernai baigiau antrąjį romano eskizą ir dabar ilsiuosi, bandau pamiršti – iki kito skaitymo, po kurio apsispręsiu, ar rašyti trečiąjį eskizą, ar tik pertaisyti antrąjį. O gal išvis mesti. Dabar jis vadinasi „Katė“, ir tai istorija apie „paprastą“ merginą, kuri per ilgai gyveno po savo motinos sparneliu. Mirus motinai, tenka atverti duris pasauliui ir atsiverti pačiai. Tai tragikomiška moters prabudimo istorija.

Na ir šiek tiek apie Lietuvos aktualijas. Kas Jus paskatino išvykti iš Lietuvos? Ką manote apie masinę jaunų talentingų žmonių emigraciją? Ar tikrai svetur taip jau gerai? O gal visgi yra ir kažkokių minusų?

Išvykau iš Lietuvos, nes turėjau pas ką vykti – Australijoje gyvena ir sėkmingai dirba mano mylimas žmogus. Niekur nepabėgau, ir niekas manęs neišvijo. Tiesą sakant, iki šiol taip ir dirbu ten, kur dirbusi – Lietuvoje. Tik fiziškai esu Melburne ir esu visaip kaip aprūpinta. Labiausiai vertinu čionykštę knygų gausą ir darbingą vienatvę.

Talentingi žmonės nebėga, juos tiesiog patraukia ten, kur gali įgyvendinti savo talentą. Ir tai yra teisingas pasirinkimas.

Žinoma, priklauso nuo profesijos. Kaip rašytojai man yra naudinga dirbti toli nuo Lietuvos. Iš toli viskas matosi ryškiau. Daug kas nebeatrodo „savaime suprantama“. Tik būtina dažnai grįžti ir pagyventi savojoje aplinkoje. Tikiuosi, honorarų ir premijų man pakaks pragyvenimui bent viešnagių metu…

Kas būtų, jei talentingi žmonės „aukotųsi“ Tėvynės labui ir niekur nevažiuotų? Tai būtų labdara, kurios jie negali sau leisti. Kaip sykį patarė vienas kolega: labdara gali užsiimti tik turtingi žmonės. Taigi kai tie jauni žmonės praturtės (turiu omenyje ne tik fizinius turtus), jie grįš ir dovanos. Tai laimė, kad mūsų šalies laisvė padovanojo ir laisvę išvažiuoti, tobulėti ten, kur geresnės sąlygos.

Svetur nėra „taip jau gerai“. Yra visaip. Jei atvyksti kaip svečias, visi tau šypsosi ir demonstratyviai didžiuojasi savo šalimi. Kai atvyksti kaip konkurentas – šypsosi kitaip. Kai esi gyventojas, imigrantas, matai daugiau ir gilesnių šalies pjūvių. Kiekviena tauta turi savo problemų, savo ne tik didingą, bet kartais ir gėdingą praeitį. Netgi besidžiaugiant nuostabiomis gamtos sąlygomis, tenka pastebėti, kad per daug saulės sukelia odos vėžį; jei mažai lyja, tai didelis gaisringumas; jei daug egzotiškų gyvūnų, tai būtinai keli yra pasiruošę tave nunuodyti ar sudraskyti; kur kalnai, ten ir žemės drebėjimai ir t. t. Visgi tokiam į depresiją linkusiam žmogui, kaip aš, saulė yra geriau nei lietus.

Parengė Ieva Vaitkevičiūtė

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu