2011 02 04

Liudvikas Jakimavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Liudvikas Jakimavičius. ES provincijos parapija.lt

Jau antrą savaitę sėdžiu prilipęs prie televizoriaus ekrano ir per CNN bei BBC stebiu įtemptą dramą su tragedijos elementais, kuri rutuliojasi Artimuosiuose Rytuose, Tunise, Egipte ir ritasi per jautriausią pasaulio regioną tolyn. Taikių milijoninių demonstracijų vaizdus Kaire, Tahriro aikštėje, Nacionalinio muziejaus pašonėje, keičia brutalūs gatvės mūšių vaizdai. Gyvai matomi riaušių ir smurto reginiai sukrečia ir skatina permąstyti senus įsivaizdavimus ir šablonus apie pasaulį, kuris balansuoja ties kraupia praraja, į kurią akimoju gali nusiristi. Artimųjų Rytų krizei diktatorių vyriausybės pasirodė visiškai nepasiruošusios, kaip ir didieji politikos žaidėjai – ES ir JAV, kurie per dešimt dienų nesugebėjo aiškiai artikuliuoti savo pozicijos, kas jiems svarbiau, ar demokratinės vertybės, ar iliuzorinis diktatūrų stabilumas.

Šiame naujame pasaulinių įvykių kontekste turėtume akylai pasižiūrėti į save, ar mes kaip nepriklausoma valstybė beturime kokį nors vaidmenį, nuostatą ir balsą šioje scenoje. Stebint mūsų valdžios, politikų bei žiniasklaidos reakciją, atrodo, kad vadovaujamės patarle – „ne mūsų kiaulės, ne mūsų pupos“. Arabų pasaulis toli, o mūsų rinkimai į savivaldybių tarybas – ant nosies. Atrodytų, tas pasaulis mums  tik tiek terūpėjo, kiek galėjome ilsėtis Hugrados ir Šarm el Šeicho paplūdimiuose, į kuriuos URM uždraudė skristi, kol nesibaigs neramumai.

Regis, prieš 20 metų buvom visai kitokie. Pamenu, Sausio 13 naktį NATO oro pajėgų pradėtą Kuveito vadavimo operaciją, o Vilniuje sovietų desantininkai pradėjo žudynes prie TV bokšto. Tada puikiausiai supratome, kad tie du įvykiai yra šėtonišku būdu sinchronizuoti ir susieti. Kuveitas mums pasidarė be galo arti, ir visi troškome, kad vadavimo operacija kuo greičiau būtų įvykdyta, o didžiosios politikos dalyviai atsigręžtų į Lietuvą. Pamenu ir visuotinį nusivylimą dėl rezervuotos Vakarų didžiųjų valstybių reakcijos, kartojant tą pačią veidmainišką idiomą, kad demokratijos ir nepriklausomybės siekiančią valstybėlę galima aukoti dėl stabilumo. Tik mažylė Islandija pasielgė garbingai ir oriai, atmetusi visus pragmatinius prietarus ir pirmoji pripažino mūsų Nepriklausomybę. Dabar gi prireikė dešimties dienų ir pralieto nekaltų žmonių kraujo Kairo gatvėse, kol penkios didžiosios ES šalys ir JAV paragino pasislėpusį Egipto prezidentą Mubaraką imtis neatidėliotinų demokratinių permainų. Reaguoti staigiai ir beatodairiškai vėl sukliudė pragmatiniai apskaičiavimai ir politikos degradavimas, kai iš jos į trečią planą išstumtos vertybės – garbė ir moralė.

Dar įdomesnis dalykas, o kas gi sutrukdė mūsų užsienio politikos vykdytojams – Prezidentei ir URM ministrui pareikšti paramą Egipto demokratinei opozicijai. Matyt, nebuvo gauta instrukcija iš Briuselio. Tad apie jokią suverenią valstybės užsienio politiką nėra ir kalbos. Atrofavosi.

Panašu į tai, kad mūsų užsienio politikos dėmesio zonoje bepaliko viena Baltarusija ir logiškai neartikuliuoti judesiai, susitikinėjant su diktatoriumi, esą su kaimynais reikia gyventi draugiškai, ir, tarytum atgailaujant, tuščiai postringauti apie bendradarbiavimą ir bevizį režimą. Galas su galu nelabai sueina. Pirma turėtume pareikalauti, kad ta opozicija būtų paleista iš KGB kalėjimų ir areštinių, priešingu atveju mes su ja bendrausime po dešimties ar penkiolikos metų, o laisvu sienos režimu naudosis ir plūstels į ES šalį Lietuvą KGB šnipeliai ir visokio plauko spekuliantai bei kontrabandininkai. Nežinia kodėl tie dalykai viešai neaptarinėjami. Nežinau, kiek tūkstančių bakalaurų yra išleidęs Tarptautinių santykių institutas, kiek žurnalistų tarptautininkų – Žurnalistikos katedra. Jie nuo ryto iki vakaro  turėtų sėdėti televizijų ir radijų studijose, rengti diskusijas, aiškinti tamsiai Lietuvai, į ką gali išvirsti Artimųjų Rytų krizė, kaip ji gali paveikti trapų jėgų balansą ne tik neramumų apimtame regione, bet ir pasaulyje. Jei bus uždarytas Sueco kanalas, kokios bus naftos barelio kainos pasaulio biržose ir kaip keisis Rusijos vaidmuo energetiškai priklausomų ES šalių atžvilgiu. Tūkstančiai neatsakytų klausimų.

Ir štai perbėgu vakar pulteliu lietuviškų žinių programas. Ir ką jūs manot – pirmoji žinia Lietuvai, kad pagaliau Rokas Žilinskas buvo nuteistas už keturių policininkų iškoneveikimą necenzūriniais žodžiais prieš 4 metus ir nubaustas 3900 Lt bauda. Siužetas tuo nesibaigia, žurnalistai jį atakuoja prie teismo salės durų, tasai įvykį atsisako komentuoti, po to neatsiliepia į žurnalistų mobiliuosius skambučius, po to įvykį komentuoja pats Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, kuris kalba, kad reikės pakartoti Konstitucinio Teismo epopėją, kaip ir su Linu Karalium bei Aleksandru Sacharuku. Tai smagu, visi turės gražų pusmetį darbo – ir Stasio Šedbaro vadovaujamas komitetas, Energetikos komitetas, ir Konstitucinis Teismas, ir Seimo frakcijos, o daugiausia – visos televizijos. Mizerijų mizerija, bet ko norėti iš ES provincijos parapijos, kai nėra jokių kitų įvykių, išskyrus beviltiškus rinkimus į savivaldą, kurie sukelia tik graudų šypsnį.