2011 02 04

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Mažoji Lietuva Vokietijos žemėse

Trys laimės ieškotojai tarp Vasario 16-osios gimnazijos sienų: Justinas Narvidas (su gitara), Saulius Vasiliauskas ir Ernestas Noreika.

Vieša (iš)pažintis

Daug keliaujame. Iš čia – į ten. Iš šiandien – į ryt. Iš savų namų – į svetimus. Pastarieji, kas nūdien tampa įprasta, ilgainiui taip pat virsta namais, nes didėja skaičius žmonių, kurie kaip ir tu nori to bendrystę ir vienumą perteikiančio ryšio. Šeimos ryšio. O tada net ir mažame plotelyje galima atrasti pilnatvę.

Laimės ieškojome trise: aš, Ernestas Noreika ir Justinas Narvidas. Mūsų kelias į ją slypėjo projekto pavadinimo „Lietuvių literatūra ir kultūra kuriančių studentų kontekste“ potekstėje. Pasakyti ir parodyti turėjome daug. Žinoma, kad norėjome ir patys atrasti, pažinti, įvertinti. Tris dešimtis valandų praleidę autobuse pasiekėme pirminį, geografinį, tikslą — Hiutenfeldo miestelį. Kalbant apie jo dydį, reikėtų vertinti dvejopai: vokiečiui – tai veikiau kaimas, lietuviui — miestelis, tad vadinkim — gyvenvietė. Jos vertikalėje iškyla dvi bažnyčios ir vienas pilies bokštas, kuriame, norėtųsi paminėti, suplazda lietuviška vėliava. Ją iškelti skuba žmogus, čia vadinamas ponu Tesnau. Dviejų kultūrų sandūroje yra šis žmogus: gimė Vokietijoje, vaikystę ir jaunystę leido Lietuvoje, dirbo ir lietuvių, ir vokiečių kalbų mokytoju. Bet apie jo patirtis reikia atskiro puslapio. Kaip ir apie Lietuvių trispalvę.

Atvykome čia ne šiaip sau. Bet iš pradžių, kaip būdinga naujakuriams, apsistojome. Įsikūrėme berniukų bendrabutyje, kuriame išmokome reguliaraus miego ir šiukšlių rūšiavimo mokslų. Vokietijoje netgi mineralinio butelius reikia saugoti, nes 25 euro centai, gaunami grąžinant ištuštintą prekę, beveik siekia lietuviškojo lito vertę, tautiškos vertybės vienetą. Kalbant apie maistą, jo gaudavome valgykloje, keturis kartus per dieną, tad skrandžiai išdidžiai trimituodavo ir jautėsi tikrais gurmanais. Kiti dalykai – buhalterija, ekonomika, ar sportas — didesnio įspūdžio nepaliko. Pinigų, netgi eurų, piniginėje buvo, vietiniai apie jokią krizę nepasakojo (na, juk šioje šalyje negali nieko neturėti, nes, jei jau jos pilietis esi, tau suteiks ir būstą, ir dujinę, ir skalbiamąją mašiną), krepšinį irgi pažaidėme. Vienu žodžiu — jautėmės gerai. Kodėl? Nes blogai jaustis čia neįprasta. Net jei esi mokytojas. Pradėjus visaip kaip stresuoti, tau išrašo nedarbingumo lapelį ir leidžia ramiai atsipūsti nuo pedagogo darbų.

Prisistatėme Vasario 16-osios gimnazijoje, kuri atstojo mums ne tik auklę, bet ir šansą realizuoti projektą. Mokinių veidai čia buvo kitokie. Jie tiesiog norėjo įkvėpti daugiau to oro, kurį Lietuvoje įkvėpėme mes. Jie nuo pat pradžių atvėrė akis ir ištiesė rankas kultūros ir kalbos fragmentams. Mažiausiųjų nuoširdumas ir vyresniųjų noras atrasti laiko kultūrai, nepaisant didelio užimtumo, išties jautėsi. Kartu apžvelgėme nekomercinę muziką, senąjį lietuviškąjį kiną, kultūrinės žiniasklaidos situaciją, skirtingų rašytojų kūrybos tendencijas ir neformalius jų gyvenimo ypatumus. Aštuonis projekto vakarus/popietes vainikavo paskutinis, atsisveikinimo re(n)ginys, kurio metu įvyko spektaklio „Žmogus, kuris mano esąs katinas“ premjera. Scenoje pabuvo visi: ir mokiniai, ir studentai, ir mokytojai. Išdalijome šešiolika diplomų Vasario 16-osios gimnazistams, kurie liko neabejingi kultūrai ir toliau išlaiko norą sugrįžti į didžiąją Lietuvą.

Nors projektui skyrėme didžiausią jėgų dalį, bet Hiutenfeldo miesteliu neapsiribojome, skleidėmės plačiau. Visų pirma reikėtų padėkoti religijos mokytojui Dariui, kuris atidavė mums labai daug neįkainojamo, nekilnojamojo laiko. Jo dėka aplankėme daugybę aplinkinių miestų, vietovių, patyrėme įvairiausių nutikimų. Gimnazijos direktorės paskatinti pasirodėme ir vokiškoje mokykloje, turėdami naujų savo kūrybos vertimų. Lietuvių bendruomenei prisistatėme ir apsemtame Frankfurto mieste: „Oficialiai jis Ernestas Noreika, bet jums jis — Ernis“, — taip jaunąjį poetą renginio Frankfurte metu pristatė mūsų naujoji sielos draugė, tautiniais drabužiais apsirengusi lietuvių kalbos mokytoja Birutė. Vėliau ji trumpai reziumavo jo biografiją ir kvietė pasiklausyti autentiškų eilučių. Prisistatymai viešint Vokietijoje tapo tradicine ir kartu kitokia renginių pradžia. Dažnai jie buvo integruoti, dažnai sugalvoti ekspromtu, bet visada (sprendžiant iš publikos reakcijos) savotiškai įtraukiantys. Autorinis vakaras Frankfurte — kūrybinis užmojis, kurį maloniai sutiko ir įvertino lietuvių bendruomenė.

Poetas, prozininkas, dainuojamosios poezijos atlikėjas — trys skirtingi, visi lituanistai. Čia nejučia įsiperša Smoriginas ir trijų brolių daina: „Du buvo protingi, o trečias — poetas“. Bet muzika tada grojo sava, pasižymėjo tekstais apie stebuklingą dieną ir garbanotus angelus. Trys broliai, susipažinę su Vokietijos žemėse esančiais lietuviais, man pasirodė vienodai protingi ir vienodai kvaili. Protingi, nes susipažino su žmonėmis, kurie žino ir supranta, kur jų tikrieji namai. Kvaili, nes išvažiuodami užsidėjo juodus akinius, kad paslėptų ašarą.

Vienas iš trijų – Saulius Vasiliauskas