2011 02 07

bernardinai.lt

Literatūra ir menas

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Agnė Macaitytė. „Žiemos ekranai“ Afrikos ritmu

Filmas „Benda Bilili!“

Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ (sausio 21–vasario 6 d.) surengtas jau šeštąjį kartą. Jo geografija prasiplėtė: anksčiau vykęs Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir Klaipėdoje, šiemet jis nukeliavo į Šiaulius ir Alytų, kuriame frankofoniška kultūra turi stiprias tradicijas. Džiugina tai, kad festivalis vis dar lieka kamerinis: atkaklus kino mėgėjas gali pamatyti beveik visus siūlomus filmus, pasigėrėti talentingos aktorės Sandrine Bonaire retrospektyva ar rinktis specialiąją programą „Afrikos aidai“, kurioje parodyti penki, bet gana charakteringai pristatantys „juodojo žemyno“ problematiką, filmai. Toks sprendimas neatsitiktinis – Afrikos žemės ilgą laiką buvo Prancūzijos kolonija, iš kurios save kildina nemaža dalis dabar Prancūzijoje kuriančių menininkų, tad atvykėlių santykiai ar to krašto vidaus problemos nuolat tampa dėmesio objektu.

Festivalio pažiba turėjo tapti režisierės Claire Denis filmas „Balta medžiaga“ („White Material“, 2009), kuris šią vasarą karaliavo ir Paryžiaus didžiuosiuose ekranuose. Populiarumą veikiausiai lėmė keletas vardų – prie scenarijaus kūrimo prisidėjo Marie NDiaye, kurią išgarsino 2009 m. už romaną „Trys stiprios moterys“ gauta Goncourt’ų premija, o pagrindinį vaidmenį atliko ir lietuviams puikiai žinoma aktorė Isabele Hupert. Istorijos fonas – Afrikos pilietinis karas (nei istorinis laikas, nei vieta nėra akcentuojami), ašis – kavos plantacijos savininkės Marijos Vial žūtbūtinės pastangos per savaitę nuimti derlių ir jį išsaugoti, nors likti namie tampa gyvybiškai pavojinga. Baltieji – tiesiog svetimkūniai, jie yra „baltoji medžiaga“, netgi ne priešai, kadaise kolonizavę svetimą teritoriją, o tai, kas netinka šiam žemynui – spalva, kuri savaime erzina, kelia grėsmę –instinktyviai norisi sunaikinti. Bent taip aiškina Marijai vienas iš filmo juodaodžių veikėjų. O ką matome ekrane?.. Nepaaiškinamą baltosios moters užsispyrimą, pavojaus ženklų nepaisymą, bet ne juodaodžio lūpomis išsakytą egzistencinę juoda–balta priešpriešą. Nėra ten tos priešpriešos. Juodaodžiai kovoja tarpusavy, o moteris stengiasi išlaikyti tariamą ramybę, rūpinasi sužeistu sukilėlių vadeiva Boksininku, nors galbūt tai jo sėbrai skaudžiai pažemino jos paauglį sūnų. Isabele Hupert nepriekaištingai atliko atkaklios ir galbūt neadekvačiai vertinančios situaciją moters vaidmenį, tačiau tie, kas matė alegorinį Ursulos Meyer filmą „Namai“ (sukurtą tais pačiais 2009-aisiais), kur pagrindinės veikėjos Martos užsispyrimas neišsikelti iš namų, šalia kurių tiesiama autostrada, transformuojasi į apsėstosios pamišimą, I. Hupert vaidmenį „Baltojoje medžiagoje“ įvertins kaip vidutinišką. Nepaisant nusiaubtos plantacijos, mirusių artimųjų – juk prarandama absoliučiai viskas – žiūrovas lieka emociškai nepaveiktas. Geriausiu atveju iš filmo išsinešamas pamąstymas: „Na taip, visa tai tiesa… ir?..“

Labiau sukrečia panašios tematikos Mahamato Saleho Harouno filmas „Šaukiantis žmogus“ („Un homme qui crie“, 2010), pernai Kanų kino festivalyje laimėjęs specialų žiuri prizą. Fone – vėlgi pilietinis karas Čade, šalyje siautėja sukilėliai. Tačiau veiksmas mezgasi prabangiame viešbutyje su baseinu poilsiautojams, kuris neramumų apimtame Čade regisi lyg tyki oazė. Bręsta tėvo ir sūnaus santykių drama: viešbučio administracijoje nusprendžiama, jog šešiasdešimtmečiui tėvui laikas perleisti baseino prižiūrėtojo vietą sūnui. Filme puikiai atskleista žmogaus, kurio gebėjimai dėl amžiaus slopsta, būsena – suvokimas, kad jis tampa nereikalingas visuomenei, kai tuo tarpu sūnui viskas dar yra prieš akis: ateina jo laikas dirbti, mylėti, kurti šeimą. Tokią natūralią kartų kaitą pažeidžia tėvo sprendimas: jis leidžia jaunuolį prievarta paimti į armiją, kuriam laikui vėl atgaudamas buvusias baseino prižiūrėtojo pareigas. Tačiau kaip gyventi žinant, kad veikiausiai pasiuntei sūnų į mirtį, o į pasaulį beldžiasi nauja gyvybė – į jaunuolio tėvų namus ateina nėščia septyniolikmetė jo draugė… Iš pradžių pasirodžiusi lengvabūdė (ryškiai apsirengusi, pigiais blizgučiais pasipuošusi, vadinanti save baro dainininke…), mergina – be galo nuoširdi, jos jausmai nesumeluoti. O daina, kurią ji įrašo į kasetę, tikėdamasi, kad kas nors perduos sužadėtiniui, norinčiam „išgirsti jos balsą“, skamba lyg himnas meilei ir yra bene kulminacinis momentas: merginos balsas pažadina kitą – tėvo sąžinės balsą. Žodžių filme nedaug, šaukia sąžinė – ir tai subtiliai perteikia juodaodžio aktoriaus Youssoufo Djaoro vaidyba. Galbūt tik pabaiga melodramatiška ir ne itin išradinga: tėvas brenda į upę, nešdamas mirusį sūnų ir paleidžia jo kūną plaukti pasroviui. Tačiau čia pat poeto Fernando Davido Césair eilėraščio eilute mums primenama skirtis tarp meno kūrinio ir gyvenimo: „Venk prisiimti sterilų žiūrovo žvilgsnį, nes gyvenimas – ne spektaklis, o šaukiantis žmogus – ne šokantis lokys…“ Ši ištarmė kartu ir kuria distanciją (kreipimasis signalizuoja, kad buvome filmo žiūrovai), ir tą distanciją naikina – venk vertinti kaip žiūrovas, nepastebėk schemų, klišių, neanalizuok aktorių vaidybos, nes buvo pasakojama apie gyvenimą.

Filmų, ir ypač tų, kuriuose per vieno ar kelių veikėjų gyvenimo istoriją gilinamasi į visuomenės problemas, raiška gali priartėti prie dokumentikos. Toks būtų belgų režisieriaus Olivier Masset Depasse’o filmas „Nelegalu“ („Illégal“, 2010). Centre – keli mėnesiai iš rusės Tanios, nelegaliai įsikūrusios Belgijoje, gyvenimo. Pirmieji epizodai, dar prieš pasirodant pavadinimui, filmuojami tarsi stebint ją pro plyšį tarp užuolaidų ar iš tarpdurio, – taip parodant, kad stebėtojo žvilgsnis į jos istoriją irgi yra tam tikras privatumo pažeidimas. Paskui pasirodo pavadinimas „Nelegalu“ ir asmeninė istorija „paviešinama“ žiūrovui: per keturioliktąjį sūnaus gimtadienį sulaikyta pareigūnų, Tania uždaroma į specialų centrą pabėgėliams ir nelegaliems emigrantams, kuriame sąlygos primena kalėjimą: laukdami kol bus nustatyta asmens tapatybė, žmonės laikomi kaip nusikaltėliai, drastiškais metodais, panaudojant tiek psichologinį spaudimą, tiek fizinį smurtą, verčiami pasisakyti, kas jie tokie ir iš kur. Nebėra „nekaltumo prezumpcijos“ – jei šalis neišdavė leidimo joje gyventi, vadinasi, esi nusikaltėlis, nesvarbu, dėl kokių priežasčių palikai tėvynę. Režisierius, parodydamas nežmonišką valdžios struktūrų ir nelegalus saugančių darbuotojų elgesį, atkakliai vengia bet kokios užuominos, dėl ko moteris išvyko iš Rusijos ir kodėl net mušama ji atsisako būti grąžinta į savo šalį. Santūrūs, nes kupini nepasitikėjimo, ir nelegalių imigrantų tarpusavio santykiai, drauge gyvenančios moterys viena kitai neišsipasakoja, nors atjaučia ir stengiasi padėti bent jau buityje. Ryškaus, tvirto charakterio Tanios kambario draugė juodaodė mergina savo istoriją nusineša į kapą: nelaukia, kol fizinis skausmas dėl patirto smurto galbūt privers išsiduoti, ir pasikaria duše. Gal ji buvo teroristė?.. Nežinia. Režisierius bando pasakyti, kad humaniškai elgiamasi turi būti su visais, kad ir kas būtum. O pati rusė Tania neatrodo nusikaltėlė – iš priešistorės žinome tik tiek, kad jos prašymas legaliai apsigyventi Belgijoje atmestas. Ji filme visų pirma rodoma kaip mylinti, dėl savo sūnaus pasiaukojanti motina. Veržimasis į laisvę iš pabėgėlių centro jai lygus veržimuisi pas sūnų, rūpesčio aptemdytas veidas, skausmingas žvilgsnis, drebantis ir kartu švelniomis intonacijomis skambantis balsas, kai prieina prie telefono automato pasikalbėti su sūnumi, – visa tai veikia žiūrovą emociškai, tad visos simpatijos yra moters pusėje. Nelieka nė mažiausios abejonės: ji nekalta, ji turi tiesiog žmogišką teisę gyventi šalyje, kurią pati pasirinko, ir pats deportavimas atrodo kaip tos teisės paniekinimas. Beje, šitiek emocijų išgyvenęs žiūrovas taip pat turi teisę į laimingą (ar bent jau suteikiančią palengvėjimą) atomazgą. Kaip satisfakcija jam – pabėgusios iš nelegalų centro motinos susitikimas su sūnumi, jų apsikabinimas.

Tačiau tokio tipo filmai žiūrovo sąmonę veikia daugmaž vienodai: juose aiškiai suformuluotas moralinis imperatyvas, matuojamas teise į laisvę, į darbą, normalius žmogiškus santykius. O ar turi žmogus teisę į mirtį? Apie tai – iš visų „Žiemos ekranų“ festivalio filmų išsiskyrusi kontroversiškai vertinama režisieriaus Olias Barco juodoji komedija „Nužudyk mane, prašau“ („Kill Me, Please“, 2010). O. Barco gimė Prancūzijoje, bet pasitraukė į Belgiją, nes „gimtinėje jautėsi nesuprastas“. Pažiūrėjus filmą, visai nenuostabu. Jo sarkazmas gali sužeisti ne tik giliausius žmogaus, bet ir piliečio jausmus. Filme metamas iššūkis valstybei, jog savanoriškos mirties, eutanazijos problema tarsi paliekama užribyje, kurį simbolizuoja nuošali daktaro Kriugerio klinika, gaunanti vyriausybinę paramą, tačiau realiai yra atskirta nuo visuomenės: įvykus nelaimei, nei policija, nei ugniagesiai (o juk tai – valstybinės struktūros!) nėra įpareigoti šiai klinikai padėti. Režisierius puikiai jaučia juodosios komedijos žanro specifiką, bet ir gerai išmano simbolinę meninę kalbą: jo žvilgsnis į problemą nėra vienpusis. Nespalvota juosta tarsi simbolizuoja, jog filmo veikėjams gyvenimas yra praradęs spalvas. Visi veikėjai (ne tik pacientai, bet ir personalas) – šaržuojami, tai tiesiog vaikščiojantys stereotipai: leopardo raštais išmargintus darbužius vilkinti buvusi operos dainininkė, lošėjas, kazino pralošęs ne tik pinigus, bet ir žmoną, į melancholišką depresiją nugrimzdusi mergina, slaugė, besigraudinanti dėl savo pacientų ir nuolat šniurkščiojanti į nosinę, pats daktaras Kriugeris, vedantis palaikomosios psichoterapijos seansus ne tik pacientams, bet ir darbuotojams… Žiūrint į juos, darosi mirtinai juokinga. Tačiau yra ir kita medalio pusė – priežastys, dėl kurių pacientai nusprendė baigti gyvenimą. Visi jie rimtai serga. Dainininkei – plaučių vėžys, melancholiškajai merginai – reta kraujo liga, dėl kurios deguonis be medikamentų nesukimba su jį išnešiojančiais kraujo kūneliais, tad mergina priversta visą laiką leistis į venas vaistus, kad neimtų dusti, ir taip toliau. Iš šių ligų nesišaipoma, vaizduojant žmogaus kančią, ironijos nelieka, pateikiamas faktas – situacija ne iš lengvųjų. Lengva gali būti tik mirtis, jeigu jai pasirengiama (smagiai nuteikia, pavyzdžiui, vieno iš pacientų pageidavimo išpildymas – prieš pat mirtį pasimylėti su „studente“ prostitute). Paskutinė taurė išgerta – eutanazija atlikta tinkamai. Tačiau filme mirštama įvairiai: visi veikėjai – pacientai, personalas, miestelio gyventojai galiausiai nužudomi arba išsižudo (išskyrus operos dainininkę, kuri paskutiniame epizode tampa gyvu priekaištu valstybei – vos laikydamasi ant kojų, plaučių vėžio pažeistu balsu sudainuoja „Marselietę“ – Prancūzijos himną). Brutali, smurtinė mirtis nepateisinama: režisieriaus ironija čia perauga į šaltakraujišką santykį su mirtimi, atskleidžiama gyvuliškoji žmogaus prigimties pusė, jis – žudikas, prievartautojas, nuvertinantis kito gyvybę. Kokios priežastys verčia miestelio gyventojus pakilti į kovą su daktaro Kriugerio klinika? Juk ne noras išgelbėti savižudiškų ketinimų turinčius pacientus? Tai veikiau neapykanta tiems, kurie drįso pareikšti, kad turi teisę ne tik į gyvybę, bet ir į mirtį. Teisę išeiti iš gyvenimo lengvai. Miestelio gyventojų pozicija kitokia: „Jei pasirinkai mirtį, vadinasi, mes galime tave nužudyti brutaliai.“ Tai ne kas kita, kaip savo agresijos pripažinimas, pasidavimas žemų instinktų valdžiai. Savaime suprantama, kad tokį filmą žiūrėti nemalonu – todėl daugelis po seanso traukė pečiais: ar ne be reikalo eita?..

Tai, kad Lietuvoje žmonės nori matyti sėkmės istorijas, liudija „Žiemos ekranuose“ žiūrovų išrinktas labiausiai jiems patikęs filmas. Juo tapo optimizmu trykštantis dokumentinis muzikinis filmas „Benda Bilili!“ (2010). „Staff Benda Bilili“ grupės muzikantai – ne profesionalai. Tai Kinšasos miesto gatvėse gyvenantys benamiai ir luošiai, vaikystėje poliomelito išsukinėtomis galūnėmis. Jie elgetauja, užsidirba muzikuodami šiukšlynuose rastais aplūžusiais arba savadarbiais instrumentais ir veikiausiai iš pradžių net nesvajoja apie sceną. Juos atranda ir išgarsina šio filmo režisieriai R. Barretas ir Florent’as de la Tullaye’s. Filmo pradžioje kirbėjo klausimas – kaip bus pateikiamas toks šių luošių, gyvenančių apgailėtinomis, mūsų akimis, sąlygomis, kelias į šlovę? Ar tai – ne eilinis „žvaigždžių fabriko“ triukas, kai bandoma pasipelnyti iš neįprasto reginio, žadinant nesveiką smalsumą? Tačiau profesionalus režisierių požiūris į savo veiklą sužavėjo: jie tik suteikė galimybę muzikantams parodyti, ką sugeba. Tad, matydamas finalinį grupės koncertą Prancūzijoje, mąstai ne apie tai, kad štai čia yra žmonės, peržengę savo negalią, bet mėgaujiesi talentingu jų pasirodymu –­ emocingomis dainomis, lydimomis perkusinių instrumentų, sudėtingais šokio judesiais. Tai – akivaizdus įrodymas, kad talentui nuolaidos (nei dėl socialinės padėties, nei dėl neįgalumo) negali būti taikomos. Meno esmė viena, tik formos skiriasi.