2011 02 11

Liudvikas Jakimavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Liudvikas Jakimavičius. Dehumanizacija

Vieną rytą klausausi per radiją diskusijų laidos tema, ar neturtingai valstybei sunkmečio sąlygomis ne per didelė prabanga kūdikius auginančioms motinoms mokėti  išmokas ištisus dvejus metus. Ginčas įsiplieskė rimtas, ir vienas aukštas Soc. ministerijos pareigūnas, aiškindamas būtinybę atsisakyti ar karpyti motinystės išmokas, nenustygo kartoti „galingą“ argumentą, kad tos išmokos valstybės biudžetui kasmet kainuoja milijardą litų. Nupurtė šiurpas. Ir visai ne todėl, kad būtų išgąsdinęs skaičius, o pats faktas, kad humanistinę priedermę vykdančios institucijos tarnautojas gali taip šnekėti, ciniškai redukuoti visuomenę  į skaičius, formules ir proporcijas.

Visi dar nepamiršome Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinio pranešimo  kuriame ji perspėjo A. Kubiliaus Vyriausybę, kad toji nenusiristų į ekonomizmą, kuris nėra jokia panacėja. Užmiršusiems ar neišgirdusiems priminsiu imperatyvų Prezidentės raginimą: PAMIRŠOME ŽMOGŲ.
Šią pirmapradę vertybę užgožė kraštutinis ekonomizmas, įsivyravęs visais lygmenimis.
Visos problemos kildinamos tik iš pinigų stygiaus.
Žinau, koks buvo globaliosios finansų suirutės mastas ir koks jo poveikis realiajai ekonomikai. Tačiau kategoriškai nesutinku su besąlygine ekonomikos viršenybe. Tai – iš esmės klaidingas požiūris, lemiantis ydingą pasaulio matymą, neadekvačius veiksmus ir, deja, labai skausmingus praregėjimus.
Vakarykščius ekonominius burbulus išpūtė nežabotas ekonominis egoizmas. Šiandieninius jų sprogimus ir socialines pasekmes sukėlė ekonominių prioritetų aukštinimo ideologija.
Ne pinigų stygius pykdo žmones, o teisingumo ir solidarumo trūkumas. Nepritariau ir nepritarsiu chaotiškam mokesčių kėlimui. Pareikalavau, kad už sumažintas pensijas būtų numatytas aiškus kompensacijos mechanizmas. Siekiu, kad pagarba žmogui atsispindėtų sąžiningoje ir protingoje socialinės apsaugos sistemos reformoje, kuri vis niekaip neprasideda.
Išmokime šias pamokas. Atlikime vertybių peržiūrą ir pakilkime vertybiniam atgimimui. 

Jei tikrai siekiame realių permainų valstybėje, turime atsigręžti į aukščiausią vertybę – į žmogų. Šis vertybinis orientyras taikytinas visuotinai – aukščiausiems pareigūnams ir žemiausių grandžių valstybės tarnautojams, o kartu – ir kiekvienam piliečiui. Kiekviename veiklos etape – ruošiant projektus, svarstant pasiūlymus, balsuojant ir – įgyvendinant sprendimus.
Žmogus turi tapti pirmuoju prioritetù ir vieninteliu darbų vertinimo kriterijumi visoms šalies politikos sritims.“

 Metinio pranešimo kritikai galėtų kritikuoti ir kritikavo Prezidentės retoriką. Iš tikro tezės abstrakčios, mitinginės, būdingos visų prezidentų, demokratų ir diktatorių kalboms. Nieko nestebina, kad panašias oracijos girdime tiek iš Baracko Obamos, tiek iš Aleksandro Lukašenkos lūpų. Nelygu, koks turinys ir veikimas po ta retorika pakišamas, nuoširdus, ar veidmainiškas – populistinis. Tarp visų šioje pastraipoje Prezidentės išsakytų raginimų kurti jautresnę socialinę tvarką vienas sakinys, kuris A.Kubiliaus taip ir liko neišgirstas, man atrodo svarbiausias: „Atlikime vertybių peržiūrą ir pakilkime vertybiniam atgimimui.“ Galima tik nujausti, ką Prezidentė turėjo galvoje, prabilusi apie vertybes ir jų peržiūrėjimą, greičiausiai – jautrumo, teisingumo ir solidarumo stygių, apie ką kalbėjo aukščiau. Suprantama, tai yra visuomenę telkianti substancija, bet ji savaime neatsiranda. Pačia plačiausia prasme vertybių buveinė ar pamatas, ant kurio turi būti statoma civilizuota valstybė, yra kultūra. Religija yra tos plačiausiai suvoktos kultūros dalis. Net ir visiškai sekuliarioje valstybėje ji neišnyksta kaip dūmas. Net ir netikintis Dievą žmogus, kažkuo tiki, viliasi ir myli. Kitaip jis negalėtų tarp žmonių gyventi. Bet grįžkime prie siauresnio kultūros supratimo.

Artėjant rinkimams vis daugiau ir daugiau mūsų žiniasklaidoje šmėžuoja politikų, A. Kubilius kalba kas dieną po kelis kartus, bet nei iš politikų, nei iš premjero aš nesu girdėjęs, kad jis būtų prabilęs apie kultūrą. Jo dehumanizuotose įsivaizdavimų schemose kultūros buveinė tikriausiai yra Kultūros ministerija, kuri surašys tezes popieriuje, įsegs į bendrą Vyriausybės programą, po to  į segtuvą „Lietuva 2030“, ir mes ramūs daugeliui metų turėsime valstybės kultūros viziją.

Aš suprantu, kad prieš rinkimus kalbėti apie kultūrą, jos sklaidą ir reikmes politikui yra tiesiog savižudiška, ypač po didžiųjų VEKS-o ir Valdovų rūmų projektų,  kurių slaptose peripetijose brangiai, ilgai ir nuobodžiai knaisiosis Valstybės kontrolė ir Prokuratūra. Abu projektai padarė meškos paslaugą ir groteskiškai iškreipė visuomenės požiūrį į dvasinį kultūros turinį ir prasmę.  Per dvidešimt nepriklausomybės metų  įsivyravo kultūros formalizavimo tendencija remti ne gyvą kūrybą, o projektus, kitaip tariant, – popierius. Atsirado ir kasta kultūros vadybininkų, išmokusių nepriekaištingai ir tobulai tuos popierius parašyti, popierius, iš kurių jokia kultūra negimsta  Ministerijų klerkams prioritetu tapo infrastruktūra, o ne gyvas kūrybos procesas. Tokioje dehumanizuotoje aplinkoje ėmė trūkinėti kultūros saitai, ji eižėjo ir fragmentizavosi, o meno kūrėjas, kultūrininkas, bibliotekininkas, mokytojas ėmė dusti. 

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, Vyriausybei ir Kultūros ministerijai, regis, tai visai nerūpėjo, ir būtų nerūpėję situaciją keisti, kol neapsikentusi ėmėsi iniciatyvos Prezidentė ir pradėjo su visuomene ir atsakingais už kultūrą klerkais svarstyti naujas kultūros politikos kaitos gaires. Visa laimė, kad Vyriausybė ir Seimas Prezidentės prisibijo, nenoriai, dantis sukandę, bet klauso. Prieš pusmetį gairės buvo priimtos Seime, ir užrūdijusi kultūros tekinio ašis sugirgždėjo. Atsirado ženklų, kad diskusija prasideda, o jai prasidėjus pasirodė, jog kultūra nebuvo joks mūsų valstybės prioritetas, ir kad dabar reikia pradėti tą nuostatą įtvirtinti, jog reikia kurti naują kultūros įstatymą, susidėlioti pačios kultūros prioritetus, o tai gali užtrukti metų metus. Turint galiojantį įstatymą, bus galima pradėti ir kultūros reformą. Už devynių kalnų, devynių jūrų…

Ar ne paprasčiau būtų imti ir nusiplagijuoti Estijos kultūros kapitalo fondo modelį, kuris veikia kaip laikrodis, ir jų visuomenėj kultūra yra orioj ir deramoj vietoj, o kad sekasi kultūros lauke, tai ir Estija gyvena, švelniai tariant, kitaip nei mes.

Estijoje absurdiškai nuskambėtų klausimas, ar milijardas ne per daug motinoms, gimdančioms ir auginančioms vaikus?