Kas meldžiasi šv. Valentinui?

Į šv. Valentiną kreipiamės kasmet vasario 14-ają, jo šventės dieną, prisimenamą širdelėmis ir gėlėmis, meilės balandžiais ir deivės Veneros mažuoju berniuku Kupidonu ar Amūru. Valentino dieną siuntinėjame sentimentalias žinutes savo mylimiesiems: sutuoktiniui, vaikui, tėvams ar kitiems svarbiems žmonėms. Įvairiausi prekiautojai: atvirukų leidyklos, gėlininkai, juvelyrai, konditeriai, balionų tiekėjai ir kiti – mus primygtinai ragina šio mielo šventojo dieną išreikšti savo amžiną atsidavimą.

Nesuskaičiuojama daugybė širdelių šv. Valentino dieną perveriamos Amūro strėlėmis ar kitaip paženklinamos, kad sudužo. Dar prieš įvedant šio šventojo šventę, romėnai vaikinai ant lapelių rašydavo merginų vardus ir dėdavo juos į dėžutę. Kurios merginos vardą ištraukdavo – toji ir tapdavo partnere per prabangias iškilmes. Tačiau apie penktą amžių krikščionybė jau buvo įsitvirtinusi, ir hierarchija nepritarė tokiam nežabotam lėbavimui. Ji stengėsi panaikinti šią pagonišką Pano šventę, pakeisdama ją III amžiuje gyvenusio Valentino švente. Tačiau kai kurie papročiai ilgai neišnyksta. Taip nutiko ir tada, kai į minėtą dėžutę imta dėti lapelius su kankinių vardais.

Tačiau ką pasakytume apie šį meilės šventąjį? Valentinas gyveno Romoje Klaudijaus II laikais. Šiam imperatoriui nepatiko, kad per daug jaunuolių tuokiasi, ir jis uždraudė santuokas, mat buvo įsitikinęs, jog viengungiai vyrai, būdami laisvi nuo įsipareigojimų šeimai, yra narsesni kariai kovose plečiant imperiją.

Valentinas nepakluso šiam draudimui ir slapta laimindavo santuokas. Tada buvo suimtas. Kai atsisakė išsižadėti savo tikėjimo nukryžiuotuoju Jėzumi, buvo mirtinai sumuštas, o vėliau 269 metais jam nukirsta galva. Praėjus dviem amžiams popiežius Gelazijus I vasario 14 d. paskyrė šv. Valentino atminimui.

Prieš tai romiečiai vasario 15-ąją švęsdavo Luperkalijos šventę, kuria pagerbdavo piemenų dievą vardu Luperkas (lot. Lupercus (kitas Pano vardas). Jis buvo linksmas, šelmiškas dievas, sparnuotakulnio Hermio sūnus. Turėjo ragus ir ožio kojas, o galva, krūtinė ir rankos buvo kaip žmogaus. Nedidelė akmeninė jo statula, apaugusi mirtomis, stovi mano sodelyje už namo. Vasarą ji slepiasi tarp mano įsivaizduojamų raudonųjų Marso gėlių. Minėta pagoniška iškilme buvo švenčiamas vaisingumas nuo legendinių Romos įkūrėjų Romulo ir Romo laikų, kuriuos žindė vilkė oloje (Palatino kalvos papėdėje), pavadintoje Luperkale. Tai buvo pamatas aukoti ožius ir šunis.

Grįžkime prie Valentino. Kalėjime laukdamas bausmės įvykdymo, persisvėręs per savo kameros langą, jis galėjo nusiskinti šalia augančių žibuoklių lapų. Ant jų užrašydavo drąsinančias žinutes nuliūdusiems savo sekėjams, o balti balandžiai jas jiems nunešdavo. Todėl sekėjai ir balandžiai visai teisėtai gali puošti mūsų šiuolaikines meilės skrajutes. Manoma, kad paukščiai pradeda savo poravimosi apeigas kaip tik per šią šventinę dieną, bučiuodamiesi snapais ir energingai burkuodami. Deja, ši šventė tapo apgailėtinai komercializuota, nes niekas nenori praleisti progos uždirbti.

Man patinka posmas, kurį užrašė Johnas Donne.

Būk pasveikintas, vyskupe Valentinai, savo dieną. Tavo vyskupija – visas oras, o visi čiulbantys choristai ir kiti paukščiai – tavo parapijiečiai.

Taigi kas meldžiasi šv. Valentinui? Jam meldžiasi tikriausiai daugiau žmonių, nei mes manome: Hallmark atvirukų leidėjai, įvairūs mados guru, aprengiantys mus nuo galvos iki kojų, įskaitant apatinius, papuoštus amūriukais, širdelėmis ir gėlytėmis, taip pat sentimentalių dovanėlių tiekėjai. Tikriausiai jie visi meldžiasi šv. Valentinui ar prekybos dievams, kuriuos galbūt priima į savo bendriją.

Aš taip pat kartą meldžiausi šv. Valentinui. Būdama devyniolikos pradėjau draugauti su „svajonių vaikinu“, kuris, deja, nė negalvojo apie rimtesnę draugystę. Taigi įtariau, kad jis lengvabūdiškai žiūrės į artėjančią mūsų romantinę kelionę. Mano būsimasis net ir didžiosios ekonominės krizės metais (JAV 1929–1930 m.) turėjo gerai apmokamą darbą meno agentūroje. Tuo tarpu daugelis mano bendraamžių tuo metu neturėjo jokio darbo. Jis važinėjo prabangiu Ford roadster automobiliu, o gaudamas didžiulį 60 dolerių savaitinį atlyginimą šeštadienių vakarais puikiuose namuose galėdavo sau leisti dvigubai daugiau nei kiti.

Artėjant vasario 14-ajai aš neryžtingai paprašiau šv. Valentiną prisiminti mane ir jį. Tais laikais nederėdavo merginai imtis iniciatyvos. Tą didžią dieną virpančiomis rankomis atidariau pašto dėžutę ir išėmiau nedidelį dailų voką. Tai buvo pats pirmasis mano gyvenimo meilės Valentinas, dar vis saugomas pastarąjį pusšimtį išsipildymo metų. Žinutė buvo kukli, bet aš ją branginau: „Šis paprastas Valentinas sako, kad aš daug galvoju apie žmogų, su kuriuo labai norėčiau susipažinti.“ O apačioje buvo parašyta: „Su meile, Robertas.“

Žiūrėkite savęs, šiandienos jaunieji įsimylėjėliai, ir atleiskite už prisiminimus man, dar vis dainuojančiai kartu su Anna iš miuziklo „Karalius ir aš“: „Aš žinau, ką reiškia lėkti ant sparnų… Aš pati mylėjau, kaip ir tu. Aš pati mylėjau.“ Tą palaimą turėtumėte patirti ir jūs.

Iš anglų kalbos išvertė Vidmantas Šimkūnas SJ.