Rasa Drazdauskienė. Po keturiasdešimties metų

Kai pirmasis romanas debiutuoja taip sėkmingai, kaip nutiko 2009 m. išleistam Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, antrojo – „Silva rerum II“ – pasirodymas tampa dar reikšmingesniu įvykiu. Dabar jau įdomu ne tik sužinoti, kaip autorė susidoroja su nelengvu istorinio romano žanru, kaip kuria baroko Lietuvos aplinką: knieti patikrinti, ar ir antras romanas bus toks patrauklus, ar neapvils, kuo jis panašus į „Silva rerum“ ir kuo nuo jo skiriasi (beje, neabejotinai tiksliau abi „Silvas“ būtų vadinti to paties romano dviem tomais, juolab kad tai pavadinimu sufleruoja autorė).

Akivaizdu, kad šį kartą vadinamasis antrosios knygos sindromas nesuveikė, ir antroji „Silva“ nė kiek nenusileidžia pirmajai. Viename interviu autorė sakė, kad sumanymas parašyti „Silva rerum II“ – papasakoti apie Šiaurės karo ir maro nualintą, apiplėštą, sugriautą Vilnių, apie miesto didžiojo nuosmukio pradžią dramatiškais 1707 – 1710 metais – yra sena jos svajonė, ir kad antrosios „Silvos“ siužetinės linijos užsimezgė anksčiau negu pirmosios. Šia prasme pirmasis tomas yra tarsi įžanga į tolesnius įvykius, supažindinimas su herojais ir veiksmo aplinka, įvesdinimas į ryškią istorinę epochą: lietuviškąjį Baroką, iš pradžių pristatant ištaigingiausią, dekadanso ir pertekliaus kupiną jo laikotarpį. Kitaip tariant, savotiškas prequel, kaip kokioje nors George’o Lucaso „Žvaigždžių karų“ epopėjoje.

Pakalbėkime apie abiejų „Silvų“ panašumus. Pirmiausias ir ryškiausias iš jų yra tas pats iškart atpažįstamas, individualus K. Sabaliauskaitės stilius – takaus, daugialypio, sumaniai pinamo šecherezadiško pasakojimo kerai, ilgi, bangomis plaukiantys sakiniai, kartais net ištįstantys į pastraipas, apkibę palyginimų, epitetų, pastebėjimų kekėmis, blykstelintys archajiškais, žargoniniais ar kitakalbiais žodžiais, nenutraukiami tiesioginės kalbos intarpų, sklandžiai apsakantys ir herojų mintis, ir veiksmus, ir viską, kas juos supa, kai ką elegantiškai nutylintys, kai ką – pabrėžtinai pakartojantys. Atpažįstamas romano laikas ir vieta – viskas vyksta ten pat, kaip „Silvoje rerum“, taigi daugiausia Vilniuje ir Žemaitijoje, Milkantų dvarelyje, ir nors gerokai vėliau, po keturiasdešimties metų, bet vis dar tais pačiais Baroko laikais. Ano romano veikėjai, dvyniai Uršulė ir Kazimieras Norvaišos, kuriuos palikome jiems įžengus į suaugusiųjų gyvenimą – pirmajai ištekėjus už aistringo Jono Kirdėjaus Bironto, antrajam ne šiaip sau išvykus į svetimus kraštus (santuoka ir tolima kelionė – dvilypė tobula romano pabaiga, tinkama herojinėms istorijoms vainikuoti) – vienaip ar kitaip pasirodys ir šiame romane.

Romanus sieja dar vienas, sunkiau nusakomas ypatumas. Prireikus apibūdinti abi „Silvas“ vienu žodžiu, iš daugelio galvon ateinančių epitetų, skaudama širdimi atmetusi kitus, išrinkčiau tokį: tai protingi romanai. Protingo, išsilavinusio, gerai aprašomus dalykus išmanančio ir dėl to laisvai bei elegantiškai kalbančio autoriaus kūriniai. Maža to, jie savotiškai daugiasluoksniai: galima visai lengvai perskaityti šias knygas dėl įdomaus siužeto, veikėjų, istorinių detalių, pagaliau dėl gryniausios pasakojimo magijos; bet norintiesiems pasigilinti autorė suteikia progų pažaisti – atpažinti aprašomojo laikotarpio meno, muzikos, filosofijos detales, įžvelgti paraleles ar motyvus iš kitų kultūros faktų, kaip antai pirmojoje „Silvoje“ sodo Milkantuose veisimas mena žemiškosios Arkadijos kūrimo siekius ir to meto sodininkystės principus. Ne mažiau įdomūs ir pasivaikščiojimai po dabarties Vilnių su romanu rankoje, ieškant išlikusių ir pradingusių paminklų. Žaidžiama ir literatūrinėmis aliuzijomis – viename iš herojų, kurio istorija smulkiau papasakojama antroje knygos pusėje, skaitytojai ne tik iš vardo atpažins bene romantiškiausią Evelyno Waugh romano „Sugrįžimas į Braidshedą“ pražuvėlį.

Bet tai ne viskas. Vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos galima atpažinti gerą knygą, yra ją skaitant atsirandantis pojūtis, kad autorius savo sukurtame pasaulyje  yra šeimininkas ir valdovas, kad apie savo veikėjus ir jų gyvenimus žino viską, nors nebūtinai viską mums sako. Autorė sukuria sodrią barokinę atmosferą, bet tam nepakanka tik „įsodinti“ herojus į konkretų istorijos laikotarpį ir juos apginkluoti tam laikui būdingais atributais; ši atmosfera – laiko dvasia? – persmelkia veikėjų charakterius, jų veiksmų motyvus, jos vidinė logika kreipia siužeto raidą, lemia rašymo stilių. Ir tai daroma taip užtikrintai, kad visai nesinori knebinėtis, knygoje ieškant faktinių ar stilistinių netikslumų: pernelyg stiprus įsitikinimas, kad net radus jų nesinorėtų nei pastebėti, nei taisyti, nes jie patys jau būtų virtę sukurtojo pasaulio dalimi ir romane atskleidžiamai tikrovei tapę svarbesni už „tikslumus“. Skaitant K. Sabaliauskaitės romanus apie XVII ir XVIII a. Vilnių, jos išmone dažnai knieti tikėti nė kiek ne mažiau negu istorikų įrodytais ir patikrintais faktais.

Šis autoriaus kaip patikimo vedlio jo sukurtame pasaulyje jausmas skaitant antrąjį „Silva rerum“ yra dar stipresnis. Jei pirmajame romane ir pasitaikė palaidžiau supintų siužeto gijų (pavyzdžiui, galima buvo labiau išryškinti tiek slėpto mįslingojo Radvilų dokumento svarbą, geriau paaiškinti, kodėl jis galėjo pridaryti tiek bėdų), tai antrajame jau visos gijos gula standžiu, iškiliu ornamentu, kurio visuma atskleidžia iš pirmo žvilgsnio nesuprantamus pavienius įvykius, paaiškina paslaptingus veikėjų poelgius ir net užbaigia istorijas, atsivejančias iš pirmojo romano.

Jau pirmuose „Silva rerum II“ puslapiuose skaitytojui pateikiamas romano raktas: kuosa, tupinti Vilniuje ant Šv. Kazimiero bažnyčios atbrailos, dairosi po išvargusį, apgriautą, tačiau kaip visad pastoliais pasišiaušusį miestą ir abejinga akimi gal pastebi, o gal ne, kaip į miestą įslenka pasiligojusi žiurkė. Jos niekas nepagaus: tuometinis miesto vaitas įsakęs griežčiausiai naikinti valkataujančius katinus, tad stropus kiemsargis su maišu jau tyko benamio kniauklio, susitaisiusio pulti žiurkę ir pamiršusio sergėtis pavojaus. Per plauką išgelbėta žiurkė pranyksta tamsiuose miesto rūsiuose, nešdama pragaištingą maro užkratą.

Tiesą sakant, raktai čia net du. Pirmasis – sąžiningas įspėjimas, kad „Silva rerum“ aprašytosios puotos, linksmybės, namų įrengimo rūpesčiai, sodų veisimas, gyvenimo planų kūrimas, studentiškas universitetinis gyvenimas, kovos, intrigos ir audringi meilės nuotykiai baigėsi: vietoje aukso, sidabro ir smilkalų (ar ambros, kurios kvapas nuolat lydi Birontą) pirmon vietoj iškyla Šiaurės karas, badas ir maras. Mums veriasi visai kitas Baroko epochos veidas – neatsitiktinai viršelyje žavius apsikabinusius Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios angeliukus keičia giltinė, o rafinuotas juslių puotas – rūstus memento mori, neatsitiktinai pirmame tome rašytojos pasirinktos temos yra taikiame gyvenime klestinti teisė ir retorika, o antrajame – paskutine paguoda galintis tapti menas bei muzika. Pirmajame tome aprašyti herojai arba mirę  arba pasenę. Nauji herojai – ypač Uršulės sūnėnas Jonas Izidorius ir jo žmona Ona Kotryna Norvaišos – nelaimingi, kenčiantys, gyvenantys atšiauriais ir pragaištingais laikais. Ir naujieji, ir jau pažįstami herojai panašūs vienu dalyku – nė vienas iš jų nėra tik teigiamas, tai žmonės, skaitytojui keliantys ir simpatiją, ir apmaudą, užtat įdomūs ir gyvi. Vienintelis personažas, visai neturintis ydų, yra žydas gydytojas Aaronas Gordonas; dėl to – taip pat ir dėl to, kad gyvena gete, stebi savo ligonius iš šalies ir tylėdamas klauso jų išpažinčių, – romane atrodo įtaigiai svetimas.

Kaip per tuos keturis dešimtmečius pasikeitė laikai, aiškiai rodo kad ir Onos Kotrynos atvykimas į uošviją – senųjų Norvaišų mylėtus ir puoselėtus Milkantus, kurių įrengimo darbai su tokiu išmanymu ir meile aprašyti pirmajame tome: „Viskas čia buvo nyku, pavargę, ilgai nenaudota, atšiauru, nejauku; ir nors moterys priskynė jai vėlyvų rudens gėlių – jurginų, astrų, truputėlį sunkių, jau šalnos pakąstų rožių iš sodo ir miško žolynų, – tačiau mėlynai išpaišyta sena vaza buvo skilusi, bandyta lipdyti, bet negrabiai, ir dabar pro šoną ant staltiesės, vietomis nudilusios iki ataudų, jau pamažėliais sunkė vandenį; didžiulis akmens židinys, virš kurio buvo iškaltas jų herbas, Ašaka, matyti, krėstas ir valytas, bet angos viršus ir atbraila užleisti ir aprūkę suodžiais, ir ji suvirpėjo, vien pagalvojusi, kiek malkų žiemą suris tie besočiai, menkai šildantys akmeniniai nasrai; sunkūs baldai, kitados brangūs, mušti spausta oda, dabar buvo nušiurę, išduobti svetimų seniai mirusių sėdynių, kelių konsolių paauksinimai apsiblausę, ties ilgai nejudintų baldų kojom – matyti neišvalyti, dulkini lopiniai, veidrodžiai – nutamsėję ir apmūsoję nuo senumo, o vieno – kampas įskilęs, sieninių žvakidžių kaušeliai – išklypę, su kreivai, tarsi senatvės išsukioti pirštai, styrančiomis žvakėmis, persiško kilimo kraštas – atspuręs, vos už jo neužkliuvo kildama, ir jai regėjos, kad tie namai, ilgus metus buvę be tikrų šeimininkų, pilni kažkokių tolimų, mirusių atodūsių ir seniokiško tolimo kosulio aido“ (p. 33). Toks – apleistas, sunaudotas, varganas – pasaulis atitenka antrame tome pasirodantiems jaunesniems veikėjams, kurių dar, be to, nuolat tyko sunkūs, dažnai netikėti ir vargiai suprantami išbandymai.  

Tai ir yra antrasis romano raktas – stipriai, net pabrėžtinai išryškintas lemties, fatumo, motyvas. Jei 1707 m. Vilniaus vaitui mažiau būtų rūpėję naikinti katinus, jei kiemsargis būtų ėjęs kitu keliu, pagaliau jei pats katinas, užuot nutaręs prasitęsti medžioklės malonumą, būtų iškart griebęs žiurkę, viskas galėjo būti kitaip. Žmogaus gyvenimas staiga apnuoginamas iki atsitiktinumų virtinės, ir tai pasakojime bus kartojama labai daug kartų. Biržuose apsistojusio rusų pulko vadas Aksentijus Fominas šoka sulaikyti į Joną Izidorių Norvaišą nusitaikiusios šauti moters ir nukreipia šonan pistoleto vamzdį, bet kulka, kuri Norvaišos šiaip nebūtų kliudžiusi, atšoka nuo sienos ir pataiko į jį; per klaidą savo namuose kvarantanos uždaromas Vilniaus gydytojas Aaronas Gordonas maro apsiaustyje bene tik dėl to išlieka gyvas; vienas nuo kito maru užsikrečia atsitiktinai susidūrę vilniečiai, sudarydami ilgiausią mirčių grandinę; du kartus pakeliui pražūva gyvybiškai svarbūs laiškai, galėję pakeisti dviejų porų gyvenimus, ir lygiai taip pat atsitiktinai nubaudžiami šių laiškų pražuvimo kaltininkai. Maro ar svetimų kareivių (rusų, švedų) siautėjimo aukos krinta be skaičiaus ir be prasmės.

Romano herojams iš esmės lieka pasirinkti, kaip priimti jiems skirtus išbandymus. Dvasios pergalę pasiekia tie, kurie, kaip Uršulė Birontienė, suvokia esą savos lemties įkaitai: „…kaip tu, Jonai, gimei savo luome, taip mes savajam – ir niekas mūsų irgi neklausė; mūsų kilmė – tai ne tik privilegijos, bet ir sunki pareigos našta; tokia tad pasaulio tvarka, galbūt mes teturim tam planui paklusti, ir tiek, galbūt mūsų pareiga tėra saugoti garbę ; o galbūt mūsų vienintelė paskirtis ir yra, kad tokie kaip tu mūsų nekęstų“ (p. 287).