2011 02 23

Liudvikas Jakimavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Gediminas Pranckūnas. Tylos skliautas

Gediminas Pranckūnas. Tylos skliautas

Fotografijų parodos „Tylos skliautai“ autorių Gediminą Pranckūną kalbina Liudvikas Jakimavičius.

Kai prieš gerą pusmetį atnešei man keletą fotografijų iš būsimos savo parodos, mane jos iškart „užkabino“ ir kilo mintis, kaip nors tas fotografijas „prichvatizuoti“ savo reikmėms. Kaip tik mes su Juliumi Sasnausku ketiname rašyti tokią pasikalbėjimų knygą apie kasdienybės smulkmenų šviesą, ir pagalvojau, kad tavo fotografijos labai tiktų tai knygai iliustruoti. Mano sumanymu, tai galėtų tapti keliais punktyriniais pasakojimais – žodiniu ir vizualiu. Pasiėmiau tas fotografijas, nuėjau į rytines pamaldas Bernardinuose (po pamaldų mes geriame vienuolijoje arbatą), ir aš tas fotografijas „Bernardinų arbatos klubui“ parodžiau. Buvo labai įdomu, ką apie jas pasakys „arbatos klubas“. Jame – intelektualūs žmonės, vienaip ar kitaip su menu nesusipykę. Julius pervertė fotografijas ir sako: „Čia yra per gražu. Mes taip gražiai tikrai nepakalbėsime.“ Aš suklusau, mano galva, tai tyliai ir švariai kalbančios fotografijos apie švęsto vandens indus ir klausyklų groteles, dalykus, kurie turi savo energetinę įkrovą, ir suvokiau jo mintį, kad žodžiu, ko gero, neišeis lygiaverčiai skaidriai tame žodžio ir vaizdo pasakojime dalyvauti. Ir man pasidarė truputėlį pavydu pagalvojus, kad fotomenininkui tarytum yra lengviau sudėlioti temą ir siužetą nei žodininkui, siekiant meninį vaizdą ar jų virtinę sukurti žodžiu. Kaip pats pasirenki temą fotografijų ciklui?

Visų pirma stengiuosi nesiblaškyti. Tema paprastai atsiranda nuo detalės. Aišku, jei iš anksto sugalvosi, ką fotografuoti, tai ir nufotografuosi. Bet nieko neturi būti iš anksto sugalvota. Svarbu, ką ir kaip pamatai . Pirmąją švęsto vandens indų fotografiją aš kaip tik nufotografavau Bernardinų prieangyje, kur nėra daug šviesos. Vasarą – gal daugiau, kai durys atviros, o žiemą tik pro langą krenta švieselė. Įsižiūrėjau į tą indą, ir kilo mintis, kad gal kas ir išeitų, jei jį nufotografuočiau.

Gediminas Pranckūnas. Tylos skliautas

Beje, lietuviai tam objektui neturi atskiro termino. Anglai turi terminą „stoup“, o lietuviams tai gal akmeninė išduobta piesta. Jos labai įvairios, bet esmė – ne tų objektų įvairumas. Vilniuje, Šv. Rapolo bažnyčioje, ji net ne akmeninė, o į mūrą įmūrytas aliumininis dubenėlis, atrodantis kaip kokios krosnies detalė. Kai atnešiau fotografiją rėminti, manęs paklausė: kas čia? Gal krosnis? Kai kurie tie indai gal buvo specialiai bažnyčiai daromi, o kai kur tarytum atsitiktiniai. Bernardinuose – specialiai. Geografija man visiškai nebuvo svarbi, aš nedariau jokio geografinio ar faktografinio tyrimo.

Tai ką Tu darei? Apėjai Vilniaus bažnyčias ir prieangiuose „fotkinai“?

Taip, aš apėjau Vilniaus bažnyčias, bet aš ėjau į jas ne tik kad tik ten ką nors nufotografuočiau. Aš eidavau į bažnyčias, kai jos yra tuščios, kai nevyksta pamaldos. O atėjęs aš niekados nepuldavau fotografuoti. Bažnyčia, kaip supranti, nėra vieta, skirta fotografuoti. Toje sakralioje erdvėje reikia pabūti. Ji turi ir savo paskirtį, ir savo krūvį. Ir tie objektai (klausyklų grotelės ir švęsto vandens indai) yra integrali bažnyčios dalis. Ir aš norėjau parodyti ne tik tą formų įvairovę, bet pačią nuotaiką, kai tu ateini į tuščią bažnyčią, kai yra visiška tyla. Net Arkikatedroje, kai, atrodytų, aplink toks didelis triukšmas, užėjus į Šv. Kazimiero koplyčią būna tiesiog spengianti tyla.

Aš rašydamas visados bijau kokių nors didesnių apibendrinimų. Man atrodo, kad apie save ir savo pasaulį kur kas daugiau gali pasakyti detale, metonimija, nei metafora. Mano galva, detalės turi daug gilesnę sugestiją nei kokie nors didingi apibendrinimai.

Gediminas Pranckūnas. Tylos skliautas

Matai, fotografuodamas niekados negali išvengti objekto konotacijos. Švęsto vandens indas turi visiškai aiškią semantiką, bet man svarbu, kaip jis egzistuoja toje erdvėje ir kaip jis atspindi mano nuotaiką. Nenoriu pasakyti, kad mano nuotaikos turėtų būti kam nors svarbios ar įdomios, nes man svarbiau, ką man sako ta erdvė, aptrupėjęs interjeras, faktūra, daikto nučiupinėjimas, žymės, žmonių, kurie ten ateina, palikti pėdsakai. Aišku, aš negaliu to prasmių lauko išvengti, bet ir nenoriu pridurmu pabrėžti. Kiekvienas, matydamas nuotrauką, nufotografuotą gal ir netikėtu rakursu, nyra į savo asociacijas ir prisiminimus. Kiekvienas turi savo supratimą, kas tai yra.

Jei kalbėsim apie klausyklų groteles, aš žiūriu į jas kaip į objektą, kuris praleidžia šviesą, kuris turi savo nepakartojamą formą. Fotografijoje nenoriu taip konotuoti, kad tai yra paslapties vartai. Tai ne šiaip objektas, ne juokas – per klausyklų groteles pasakomos paslaptys, bet į tą semantinę zoną nenoriu eiti, bet ji neišvengiamai kalba. Todėl fotografuoju tas groteles su pagarbia distancija. Aš matau šviesą, šešėlį, ir nenoriu, kad kas nors pritemptų papildomų reikšmių. Tai, kas ten yra, tas ir yra savaime. Šiuo atžvilgiu aš palieku daug erdvės pačiam žiūrovui.

Gediminas Pranckūnas. Tylos skliautas

Juoda –balta. Kodėl?

Juoda, balta ir pilka – tokia spalvų gama. Ji, mano galva, sutelkia, lakonizuoja ir minimalizuoja.

O ar nekilo mintis, kokia buvo impresionistų meninės kūrybos ašis vaizduoti objektą keičiantis šviesai. Puikiausias pavyzdys – K. Mone, kuris kūrė ištisus ciklus tvenkinio lelijų ar Notre Dame katedros.

Savaime suprantama, kita šviesa sukurtų ir kitą nuotaiką, o tas pats objektas kalbėtų ką kita. Daug objektų fotografavau ne vieną kartą. Eidavau ir eidavau, žiūrėdavau, bet parodai pasirinkau po vieną, nes neturėjau tikslo išsiplėsti ir nenorėjau to formalistinio kvapelio. Man buvo svarbiau nuotaika, kuri yra kaži kokiu būdu tavo nuotaika. Jei sugebi įsiklausyti į aplinką, jei ta aplinka tau kalba, tai ir fotografija turėtų apie tai kalbėti.

O kada Tu nuspaudi fotokameros raktą? Ar esi šventai įsitikinęs, kad būtent ta akimirka ir yra, kada turi spustelėti?

Aš naudoju klasikinę fotojuostą, neretai plačią. Tai ne skaitmeninė kamera – kur gali pyškinti kaip iš kulkosvaidžio. Paprastai darau vieną, kartais du kadrus. Tu turi pajusti, kada paspausti. Ir iš tikro gerus kadrus ir atsimeni. Paspaudei, ir žinai, kad išryškinsi juostą po savaitės ar dviejų, bet atmintyje yra tas tikrumas, kad tu paspaudei tada, būtent tada, kai reikėjo paspausti, kai tavo mintys, nuotaika ir vaizdas susikabino į vienumą.

Kad taip gražiai pavadinai savo parodą, gal dabar pakalbėkime ne apie skliautą, o apie tylą. Bernardinuose prieš keletą metų buvo toks brolis Ramūnas Mizgiris OFM, dabar jis – Kryžių kalno vienuolyno gvardijonas. Per pamaldas, po skaitinių, jis kartais nesakydavo pamokslo, atsisėsdavo ir tylėdavo penketą ar dešimtį minučių. Jis leisdavo toje tyloje pačiam sau sukabinti Senojo Testamento citatos, Psalmės, šv. Pauliaus laiško ir Evangelijos mintį bei sąsajas. Ir tai būdavo be galo įtaigu ir prasminga – daug sugestyvesnis laikas už kokį nors prastą pamokslą. Fotografija yra vis dėlto tekstas, kokiu būdu jis gali sugestionuoti tą dešimties minučių tylą?

Gediminas Pranckūnas. Tylos skliautas

Kad ir kaip sakytum, kiekvienas meno kūrinys yra tiek, kiek jis kalba. Bet jis turi kalbėjimą už kalbos, už žodžių. Plačiausia prasme tai yra tekstas, bet tas tekstas nėra nei lietuviškas, nei latviškas, nei angliškas, nei kiniškas. Dabar madinga sakyti, kad tai yra žinia. O dėl tylos… Visos tos fotografijos yra nufotografuotos tyloje. Tai gal ta tyla ir atsispindi. Bent jau turėtų. Tiesiog negali ten atsirasti triukšmo. Bet jos nėra ir nebylios. Tyla ir nebylumas – skirtingi dalykai. Tyla, šviesa ir prieblanda prieš tuos objektus man kažką šnekėjo.

Bet jei Tu su kamera ateitum prie to paties švęsto vandens indo neišmiegojęs, suirzęs, sudirgęs, nuspaustum raktą, kas iš viso to išeitų prie to paties apšvietimo?

Visų pirma, atėjęs į bažnyčią, aš niekad nepuolu fotografuoti. Aš ateinu ir pasėdžiu dešimt ar penkiolika minučių, gal sukalbu maldelę – reikia pabūti toje erdvėje. Jei tik įbėgsi į bažnyčią ką nors nufotografuoti, nieko gero iš to neišeis. Niekad to nedariau ir iš principo nedarysiu, nes aš nesu dokumentalistas. Man reikia pabūti toje erdvėje, tada savaime atsiranda rakursas. Išeities taškas ir yra tas buvimas ir mėginimas įsiklausyt į erdvę, kur tu esi, ir save. Jei tu girdi, tai gali tikėtis, kad tave išgirs ir žiūrovas.

Paroda „Tylos skliautai“ Vilniaus rotušėje vyks iki šio mėnesio pabaigos.