2011 02 25

Liudvikas Jakimavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Liudvikas Jakimavičius. Politiko kalba

Daugiau nei prieš porą dešimtmečių Prancūzijos semiotikai, tarp kurių buvo ir mūsiškis Algirdas Julius Greimas, pasakė kelis labai rimtus dalykus, kad stilius ir kalba, kokia žmogus kalba, ir yra jo mąstymas. Supraskim, jei žmogaus kalba skurdi, tai toks jo ir mąstymas. Ties šia teze turėtume ne juokais suglumti. Juk gražiausiai kalba kaimiečiai, bet pavaro į lankas, kad kartais jų beklausant, norisi užsikasti lapais. Man kyla abejonių, gal tas kalbos ir mąstymo susiejimas yra šiek tiek dirbtinis ir pritemptas.

Pats sau prisiėmiau pareigą stebėti viešąją politikų kalbinę raišką ir stebiu ją daugiau nei dvidešimt metų. Nesu joks kalbos komisijos ar jos gryninimo narys, mane kur kas labiau domina sociologinė problema, kaip egzistuoja kalbančio politiko ir klausančio piliečio santykis, ir ar jis kiek nors priklauso nuo teksto ir jo kalbinės raiškos, kultūros bei sugestijos.

Aukščiausi valstybės pareigūnai:

Niekas tikriausiai nesiginčys, kad kalbiniu požiūriu ir sugebėjimu protauti kalbant tarp politikų nepralenkiamas buvo Vytautas Landsbergis. Jo retorikos trūkumas buvo tik tas, kad dauguma jo oracijų buvo šaltokos: ironiškos, kritiškos, savus, o ne visus telkiančios. Kol tų savų buvo daug, viskas buvo gerai, bet jų ėmė mažėti, ir liko tik ištikimiausieji, kurie irgi raukosi, nors ir pripažįsta, kad V. Landsbergis kalba gerai, tiksliai ir esmingai. Vytautui Landsbergiui pasitraukus į Europarlamentą, iš dalies jam pasidarė lengviau ir kalbėti, nes atsirado distancija, žvelgiant į kartais labai provincialius mūsų valstybės reikalus. Reziumė: dėl Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko diskursų problemų tarytum ir nėra. Saviems rinkėjams jis kalba įtaigiai, o kitus pykina. Bet ir tie supykinti, dantis sukandę, su pavydu pripažįsta, kad V. Landsbergio kalbos (kalbiniu požiūriu) kol kas jiems yra nepralenkiamos.

Algirdas Mykolas Brazauskas.  Būdavo gana slogu klausytis jo kalbų, nes per jas skleidėsi partinių kalbų skurdas. Paradoksas, bet jis, šnekėdamas medinėmis konstrukcijomis, buvo daug populiaresnis už Vytautą Landsbergį. Tokia vargana jo kalbėsena tautai  kaži kodėl patiko. Gal čia savęs atpažinimo ir tautos tapatybės ženklas? Tai fenomenas, griaunantis  prancūzų semiotikų idėjas apie kalbos ir mąstymo tapatumą, arba mes turėtume pripažinti, kad protingumas nėra mūsų tautos bruožas.. Tą įdomų reiškinį aš aiškinčiau taip, – kalba čia nieko dėta, klausantysis labiau susitapatina su savo iliuzijom ir vaizdiniais, kuriuos tas asmuo jam sukelia, o jis didelis ir geras, nesišaipo iš jo ir primygtinai neužduoda namų darbų pamąstyti. Kad ir ką sakytum, bet A. Brazauskas sugebėdavo po savo nykiomis kalbomis visados pakišti emocinį pamušalą, kurio esmė buvo paprastoje formulėje, – aš savas.

Rolandas Paksas.  Tasai jau išvis neturėjo kalbėtojo dovanos. Su žodžiais, sakinio konstrukcijomis susitvarkyti jam buvo sunku. Vien tas anekdotinis „mūsyse“ patį Prezidentą padarė anekdotiniu. Jei Žemaitija būtų atsiskyrusi nuo Lietuvos, kad jai atstovautų, Rolandui būtų privaloma išmokti lietuvių ir anglų kalbą. Bet žvelgiant iš šios dienos perspektyvos R. Paksas vis dėlto mums buvo šis bei tas. Jo retorika skelbė siekį susitvarkyti su nomenklatūra, kai lygia greta pats skraidė J. Borisovo malūnsparniais. Sunku suvokti, kodėl tokį nieko nepasakiusį asmenį tauta išsirinko Prezidentu.

Valdas Adamkus. Pripažįstu, kad pats dalyvavau jo abiejose rinkimų kampanijose, bet to sau neužsikraunu kaip nuodėmę. Tuomet nebuvo kaip kitaip elgtis. V. Adamkus, kai kalbėdavo neparašytas kalbas, lietuviškai kalbėjo baisiai. Kalbos komisija turėjo rautis nuo galvos plaukus. Aš turiu nemažai emigravusių giminių į JAV prieš karą ir po karo, ir jie šiandien kalba taisyklingiau nei Adamkus. Jis, ko gero, mąstė amerikoniškai, o mes jį mėginome išgirsti mąstant lietuviškai. Gaila, bet nepasisekė.

Dalia Grybauskaitė

Nežinau, kur būsima Prezidentė  mokėsi lietuvių kalbos, bet ji tikrai neturėtų dėkoti savo lietuvių kalbos mokytojai. Įtariu, kad ji šią savo spragą  supranta, leisdama visus Prezidentūros reikalus paaiškinti Linui Balsiui, kurio kalba išties yra nepriekaištinga. Žinau, kad kai kurias pastraipas Prezidentės kalbai rašo mano kolegė, talentinga ir labai gera prozininkė Reneta Šerelytė. Manau, kad ji Prezidentei parašo tekstus taip gerai, kaip ir savo romanus. Tačiau visos kalbėjimo kliautys atsiranda tuomet, kai susitvenkia kokios nors įtampos ir reikia kalbėti ne iš popieriuko. Šią savaitę tokia insinuacija atsirado. „Ūkio ministras Dainius Kreivys turi atsistatydinti, ir kvit.“  Kalbos ir mąstymo požiūriu, Prezidentė ir Kreivys atsidūrė greta esančiuose bėgimo takeliuose, abu beveik bekalbiai, beklausiai, nesugebantys paaiškinti, kas ir kodėl. Pirmoji neaiškina, kuo tasai nusidėjęs, o antrasis neišpažįsta savo tikrų ar tariamų nuodėmių.

XXX

Šioje situacijoje keisčiausiai atrodo Seimo opozicija. V. Mazuronis suka visiems nusibodusią plokštelę, V. Uspaskichas kalbos – taigi ir mąstymo požiūriu išvis nevertintinas, nes savo lietuviškame žodyne turi tik 200 žodžių, o visi kiti tegul visados balsuoja pagal laisvą mandatą. Viskas  ir tęstųsi taip, jei reikalai nepakryptų į proto pusę. Pavyzdžiui, man I. Degutienės kalbos atrodo kur kas sugestyvesnės už Prezidentės ir premjero, už premjero kalbas man atrodo turiningesni Jurgio Razmos pasisakymai. Galų gale net Gedimino Kirkilo kalbėjimai, nors ir erzina mane, bet semantiniu požiūriu nieko jiems negalėčiau prikišti. Gerai vaidinti reikia ilgai mokytis.