Tomas Venclova. „Mano eilės – pokalbis su savimi“

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Jau buvo skelbta, kad poetui Tomui Venclovai skirtas tarptautinio poezijos festivalio Kinijoje pagrindinis prizas – „Auksinė Tibeto antilopė“. Trečius metus Kinijos Cinchai provincijoje rengiamo tarptautinio festivalio nuolatinė komisija, kurią sudaro garsūs Kinijos ir pasaulio poetai bei vertėjai, nusprendė, kad T. Venclovos kūryba verta aukščiausio įvertinimo. Jo kandidatūra išrinkta iš 60 pretendentų ir devynių nominuotųjų iš viso pasaulio.

„Auksinė Tibeto antilopė“ laureatui bus įteikta rugpjūčio mėnesį Cinchai provincijos sostinėje Sinine vyksiančio festivalio metu. Į jį planuoja atvykti ir pats T. Venclova.

Skaitytojams siūlome poeto mintis, užrašytas šia proga.

Mieli komisijos nariai, mieli bičiuliai poetai!

Džiaugiuosi, kad nusipelniau literatūrinės premijos „Auksinė Tibeto antilopė”. Reiškiu dėkingumą visiems, kas nusprendė tą premiją skirti ar jai mane rekomenduoti. Ypač dėkoju žymiam Kinijos poetui Jidi Majia, komisijos pirmininkui ir festivalio prezidentui. Taip pat reiškiu geriausius jausmus šio susirinkimo dalyviams.

Prie džiaugsmo ir dėkingumo pojūčio mano sąmonėje prisideda sumišimas. Nebuvau pasirengęs tokiam savo nuopelnų pripažinimui ir abejoju, ar jie tam pakankami. Mano eilės galbūt ne visada ir ne iš karto suprantamos – jos išsako pirmiausia asmeninę patirtį. Net pasakyčiau, jog tai pirmiausia pokalbis su savimi. Be to, jos parašytos mažos tautos kalba. Lietuvių kalba savotiška ir archajiška – ji gimininga sanskritui, taip pat tokioms klasikinėms Europos kalboms, kaip senoji graikų ir lotynų. Ją vartoja tik trys milijonai žmonių. Bet lietuvių tauta turi puikią istorinę tradiciją ir turtingą unikalią kultūrą. Lietuva yra Europoje, prie Baltijos jūros: tai viena iš trijų vadinamųjų Baltijos respublikų (drauge su Latvija ir Estija), dabar Europos Sąjungos narė. Tačiau lietuvių tautosaka ir profesionalusis menas, mūsų rašytojų, dailininkų ir muzikų veikalai, lietuvių teatras šiandien žinomi ir kituose žemynuose. Tikiuosi, kad premijos „Auksinė Tibeto antilopė” paskyrimas suvaidins tam tikrą vaidmenį, kinų skaitytojams susipažįstant su mano šalimi.

Beje, mano eilės yra turbūt nelabai būdingos dabartinei lietuvių poezijai. Pradėjau rašyti maždaug prieš penkiasdešimt metų ir buvau susijęs ne tik su savąja, bet ir su rusų bei Vakarų tradicija. Mano eilėse buvo protesto prieš anų laikų tikrovę, kai Lietuva prieš tautos daugumos valią buvo prijungta prie SSRS, o gyvenimas kartais atrodė beviltiškas. Bet neieškojau išeities atsiminimuose apie senąjį Lietuvos kaimą, Lietuvos istoriją bei mitologiją, kaip daugelis kitų. Stengiausi pagal išgales suartinti Lietuvą su pasauliu, nemažai eksperimentavau, plėtojau miesto temas. Ilgainiui mano eilės įgijo poiesis docta (mokytos poezijos) bruožų. Tokia poezija Lietuvoje vyravo XVII amžiuje, bet vėliau retai tebuvo praktikuojama. Dažniausiai vartoju klasikines formas, o dauguma Lietuvos poetų dabar renkasi laisvąsias eiles. Be to, mano eilėse daug citatų, užuominų į klasikinę Europos mitologiją ir literatūrą, o dabartiniam skaitytojui tai ne visada suprantama be komentarų. 1977 metais emigravau į Vakarus: nuo to laiko, manau, mano eilėraščiuose atsirado daugiau ironijos, taip pat epiškumo – tai yra polinkio pasakoti istorijas. Vis dėlto, manau, mano poetinį stilių galima atpažinti. Mano rašyme esama ir dabartinio gyvenimo bruožų, ir asmeninių, ir pilietinių motyvų, ir tam tikro mįslingumo, be kurio turbūt poezijos iš viso nebūna. Tikiuosi, tai bus ne visai svetima kinų skaitytojams, nors lietuvių ir kinų poetika labai, netgi nepaprastai skiriasi.

Kinija ir Lietuva visiškai nepanašios, jas skiria ne tik tūkstančiai kilometrų, bet ir raštas, architektūra, papročiai; kartais man atrodo, kad sunku įsivaizduoti dvi kitas tokias skirtingas šalis. Bet jų istoriniai ryšiai siekia gilesnę praeitį, negu galėtume galvoti. Dabar norėčiau prisiminti kelis lietuvius, kurie lankėsi Kinijoje, susipažino su jos kultūra ir ją pamėgo daug anksčiau už mane. Pirmasis buvo Andrius Rudamina, mūsų sostinės Vilniaus burmistro sūnus. Andrius Rudamina atvyko į Kiniją Mingų dinastijos laikais, XVII amžiuje, gyveno Fuzhou mieste, ten mirė ir buvo palaidotas. Jis tapo vienu iš pirmųjų Europos sinologų. Manoma, kad Rudamina išmoko kinų kalbą, laisvai ja šnekėjo ir net parašė dvi knygas. Jo veikaluose kalbama apie teleskopą ir klavikordą; kai kurie mokslininkai mano, jog jis ir atgabeno tuos instrumentus į Kiniją.

Antrasis žymus lietuvis Kinijoje buvo žurnalistas Matas Šalčius, aplankęs šalį XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, per japonų invaziją. Šalčius pasisakė prieš tą invaziją ir reiškė simpatiją kinų tautai, jos drąsai, ištvermei ir protui. Didoką knygą apie Kiniją ir kinų kultūrą parašė Petras Urbaitis, gyvenęs Honkonge. Prisiminsiu ir tai, kad 1954 metais Kiniją aplankė mano velionis tėvas, lietuvių poetas ir prozininkas Antanas Venclova. Jis irgi parašė knygą „Kelionė po Kiniją”, nudažytą savo laiko spalva, bet teikiančią nemažai žinių apie šalį. Kinijoje jis susipažino su žymiais literatūrologais Ge Baocziuaniu ir Gao Manu. Beje, Ge Baocziuanis lankėsi Lietuvoje, kai aš buvau dar labai jaunas, ir turėjau garbės jį lydėti kelionėje po mūsų kraštą.

Daugmaž po keturių dešimtmečių, 1996 metais, pats pirmą kartą buvau Kinijoje ir ėjau savo pirmtakų pėdsakais – mačiau Pekiną ir Šanchajų, Sianą, Guiliną, Lhasą ir daug kitų vietų. Kinijos įspūdžiams skirti kai kurie mano kelionių knygos puslapiai, taip pat penki eilėraščiai. Pekine susitikau Gao Maną, kuris gerai atsiminė mano tėvą. Taip pat susipažinau – ir, drįsčiau pasakyti, susidraugavau – su dr. Liu Wenfei, Puškino, Mandelštamo ir Brodskio vertėju į kinų kalbą. Jau daug metų mudu bendradarbiaujame, ir tai aš laikau likimo dovana.

Ligi šiol nesu buvęs Cingchajaus provincijoje, kur premija bus įteikta, bet žinau, kad joje esama reikšmingų kultūros paminklų, susijusių su įvairiomis Kinijos tautomis, ir tikiuosi tuos paminklus pamatyti. Pats premijos pavadinimas siejasi su Tibetu ir unikalia Tibeto kultūra, kurios išsaugojimas ir klestėjimas yra būtinas Kinijai ir visai žmonijai, taip pat ir Lietuvai, juntančiai su Tibetu vidinį ryšį.

1991 metais, kada Lietuva atgavo nepriklausomybę, Kinija užmezgė su ja diplomatinius santykius. Dera pasakyti, jog jie buvo palaikomi ir anksčiau, tarpukario epochoje, kai Lietuva irgi buvo nepriklausoma valstybė – tada egzistavo Lietuvos konsulatas Charbine, kur būta nemažos lietuvių bendruomenės. Dabar Lietuvos miestuose gana dažnai galima sutikti kinų, o Pekine ar Šanchajuje lietuvių: kiekvieno jų likimas savotiškas, neretai įdomus ir, be abejo, praverčia dviejų tautų pažinčiai bei suartėjimui. Gal tam dar labiau praverčia literatūros vertimai. Kinijoje žinoma lietuvių tautosaka ir kai kurie mūsų autoriai, tokie kaip Salomėja Nėris (pirmieji jų vertimai pasirodė dar ketvirtajame dešimtmetyje). Savo ruožtu lietuviai dabar pažįstami su klasikiniais Konfucijaus ir Lao Tse tekstais, su senąja kinų poezija, į lietuvių kalbą išversti ir naujieji kinų rašytojai, tokie kaip Lu Siunis ir Lao Še. Vilniaus ir Kauno universitetuose nebe pirmi metai dėstoma sinologija.

Baigdamas šią kalbą norėčiau kai ką pasakyti ne tik apie tuos mūsų kultūrų sąryšio faktus, kuriuos čia bandžiau trumpai išdėstyti, bet ir apie asmeniškesnį dalyką – apie tai, ką man ir daugeliui mano bičiulių davė Kinijos kultūra.

Žymiausias tos kultūros laimėjimas, siekiąs gilią senovę, – humaniškumo ir žmogaus orumo koncepcija. Ji artima ir mūsų sąvokoms. Aišku, čia esama skirtingumų, bet juos tyrinėti – filosofų bei istorikų reikalas. Iš karto akivaizdžios yra bendrybės, kurios paliudija žmonijos bei jos siekimų vienovę.

Didis išminčius Konfucijus kalbėjo apie penkis nuolatinius kilnaus žmogaus bruožus. Pirmasis jų – Vakarų kalbomis apibrėžiamas kaip meilė žmonėms ir atlaidumas, priešinami žvėriškiesiems bruožams – necivilizuotumui ir žiaurumui. Antrasis bruožas mūsų kalbomis nusakomas kaip teisingumas ir dėkingumas, priešinami egoizmui; trečiasis – kaip sekimas kilnia elgsena; ketvirtasis – kaip protingumas bei sugebėjimas numatyti savo veiksmų tolimas pasekmes; pagaliau penktasis – kaip nuoširdumas, priešinamas veidmainystei. Ne mano reikalas aiškinti žinovams šių kategorijų prasmę ir subtilybes. Bet ir kitos, tolimos kultūros atstovas regi, kad jos gali virsti vienu iš harmoningos, taikios, klestinčios, humaniškos visuomenės pamatų.

Istorijoje tai ne visada pasisekdavo ir ne visada pasiseka. Žmonės, bandantys eiti teisingu keliu, vertinantys orumą ir tiesą labiau negu sulaukėjimą, egoizmą ir veidmainystę, turi būti pasirengę rimtiems išmėginimams. Jei kalbėsime tik apie senuosius Kinijos pavyzdžius – tai atsitiko didiems poetams Qu Yuaniui, Li Po ir Tu Fu, kurie patyrė šmeižtų ir persekiojimų. Bet šiandien mes atsimename ne šmeižikus ir persekiotojus, o kilniaširdžius ir poetus. Jei kalbėsime apie kitus laikus ir kitas šalis – labai panašų likimą patyrė rusų poetai Achmatova, Mandelštamas, Pasternakas, Brodskis, kuriuos laikau savo mokytojais, taip pat ir daugelis lietuvių. Gerai žinau, kad Achmatova, Brodskis ir kiti juto tą likimų panašumą ir sėmėsi jėgų taip pat iš kinų pavyzdžio (Achmatova vertė Qu Yuani, o Brodskis mėgo Li Po ir Du Fu, kurių atgarsių esama jo paties kūryboje). Dalyvaudamas lietuvių ir SSRS demokratiniame sąjūdyje, aš ir pats tai neretai prisimindavau. Man svarbu tai prisiminti ir šiandien.

Dabartinė Kinija gyvena reformų epocha, kuri jau turėjo vertingų pasekmių: pavyzdžiui, labai sparčiai kilo ekonomika, ir daugybė žmonių įveikė neturto būseną. Demokratija ir minties laisve gali tik prisidėti prie šio kilimo ir stabilumo. Kelias į harmoningą ir humanišką visuomenę ne visada greitas ir lengvas, ir ji turbūt niekur pasaulyje neegzistuoja, bet manau, kad kaip tik į ją mus kreipia Konfucijaus mintys. Šiandien, kaip ir anksčiau, galvoju apie tų minčių įkūnijimą tikrovėje ir linkiu to kinų tautai, kuri jas išsakė savojo išminčiaus lūpomis.