Agnė Žagrakalytė. Paveldimi lobiai, sniegas

„Marijona – vardas mužikiškas, bet negi suaugusį žmogų perkrikštysi“. Marijonai maždaug trisdešimt, ir persikrikštyti ji tikrai nesiruošia. Šalta, slidu, gruodžio gruode įsikibus kavos puodelio, antram aukšte prie lango kybanti Marijona slydinėja po laiką.

Prisėdo tik pagiedoti apie sniegą, kaip jis kibirkščiuoja, kaip žnaibosi tūkstančiais žiebtuvėlių, bet kai nebesirita sniego glėby nuo kalno, kai minkštai įsitaisius spyruoklinėj biuro kėdėj, šiurpas dyglius kraujin išleidžia vien pagalvojus apie tikrą šaltį.

Dabar Marijonai keturiolika, šalia  arbatos pakelį niurko Tetalizabelė. Kai svečiuose Tetalizabelė, visi nurimsta ir pralaimingėja, net (Viešpatie, atleisk) per laidotuves. Tetalizabelė varvina arbatos pakutį ir lašina Marijonai kitokį požiūrį į mirtį, kitokio požiūrio galimybę. Prie karsto štai ne raudojo, (atverkiau autobuse, – paaiškino) o aiškiai pasipiktinus vardijo, kiek koks vainikas šiais laikais kainuoja, ir koks vis tik vargas būdavo su tais geležiniais, nors balto emalio lelijos, sutikite, būdavo dailios. Tąkart Marijona dramatiškai užsiraudojus karpė žvakių dagčius aplink žalėsiais apraizgytą baltą, baltos kaip ledas aštrios Babos karstą, tad viską girdėjo ir dėjos į nužliumbtą širdį. Marijonai baisiai patiko žirklėm čeksėti švelniai spragančią liepsną, tad vaikščiojo aplink karstą ir laukė, kada žvakės vėl pakankamai nudegs. Kambario lubos švelniai siūbavo, sausio skersvėjui supant užuolaidas ir virpinant žvakių šviesą.

Šilta čia, ištaria Tetalizabelė, – nuo tiekos vaškinių žvakių kambarys, žiūrėk, kaip matant prišyla. Pati Baba jas savo laidotuvėm laikė, – įsiterpia Marijona, prikimus nuo trečia para gomurį įgaubusios neišmyktos raudos.
Gryno vaško tos žvakės, kad pelės nesupustų, laikė jas įsupus į laikraščius,  „Tiesą“ ir „Darbą“. Visas ritinys, pomirtinės šviesos banderolė, laukė užsklęstas palėpėj, metalinėj išardytos krosnelės kapsulėj su skląsčiu.

Po tų laidotuvių tuščion krosnelėn Marijona klojo mikroskopinėm raidėm prirašytus dienoraščių sąsiuvinius, dar po kelerių metų viską ištraukė ir pasklaidžius sudegino, – ko neįveikė neveikianti krosnelė, užbaigė karštas rugpjūtis ir skautavimo atavizmas – užsigeidus bet ką uždegti dviem degtukais. Dabar jau žiema, bet Marijona vis dar puikuojasi tais dviem degtukais tąkart padegus ašarų žibale įmirkusią atmintį. Dabar Marijonai maždaug devyniolika.

Užuodžiat braškes? Vasarą Tetalizabelė su po Lietuvą kapus lankančiais savo kaimynais atsiuntė penkis kibirus braškių, suskintų su visais koteliais, tad kol per pusę greitai užkaistančios Lietuvos tie kibirai atidardėjo, braškes skabyti jau buvo bergždžias reikalas, – skubiai užpilta cukrum, uogos išvirtos štai taip, su viskuom. Sriaubia dabar Marijona braškių karštymą, spjaudo lapelių pelerinas ant lėkštutės.

Šią žiemą Marijona jau susisiaurinusi iki eilėraščių. Kaip perspektyvią poetesą ją su rajono literatų kolektyvu išsiunčia sostinės ir literatų mekos pažiūrėti. Ten pro įsisiautusį renginį prie Marijonos lanksčiai prisliuogia labai lieknas, aukštas vyriškis, iš pažiūros septyniasdešimties, nauja dantų plokštelė. Ar panelė negiminė Lizabelei Marijonaiskytei? Taip, kažkodėl mandagiai tūpteli senamadišku kniksu patvirtindama Marijona, – Tetalizabelė Tetėnienė. Taip, Tetėnienė, – suniūra vyriškis. Valiusei reikia Alekso, – panelė skaitėt „Valiusei reikia Alekso“? Tai štai, taip Lizabelei reikėjo Tetėno, ir vieną dieną jie abu susitarę dingo, keliskart radau jos pėdsakus, korektorių sąrašuose, bet kaskart būdavo per vėlu. O jūs, panele Marijona, labai į ją panaši. Iš karto atpažinau. Ji buvo už mane vyresnė, taip ir nespėjau prieiti, neišdrįsau, dabar štai drįstu, bet viskas jau tikrai per vėlu, – kalba ir kalba tas vyras, įsikirtęs į Marijonos parankę, vėliau ji parašo laišką Tetalizabelei, bet ta visko išsigina, atsakydama pastabų apie Marijonos stilių sąrašu.

Dabar Marijonai trisdešimt penkeri, ką tik skverbėsi parku pro skaidriai pavasarišką vėją, o dabar išneria į išvirkščią dienos dalį, į sniego pilną palatą, už lango kieme keturi statybiniai kranai. Sekmadienis, kranai alkanai iškėlę kaklus, nejuda. Pamečiau termometrą, – sausom lūpom sušiugžda Tetalizabelė. Marijona niurkteli ranką į pusnį, ir kiek panardžiusi iš naktinių marškinių posparnio išpeša baltą plastiko termometrą. Raudonas strypelis, karščio šerdis sustojus stiebtis ties trisdešimt penkiais laipsniais. Be kepurės lakstei? – klausia teta, ir netikėtai atkunta. Ar žinai, kaip kartą prieš ankstyvas Velykas viena merga be skarelės laiminga įšilus džiaustė skalbinius, o paskui supūtė ją meningitas ir teko ją laidot skambant Velykų varpams? Žinau, – sako Marijona, lupdama mandariną, – ir apie mergą, kur numirė nes juokėsi valgydama pyragėlį, – Tetalizabelės istorijose visi, kvailai besielgiantys, miršta.

Tetalizabelė Marijonos atminty niekad kvailai nesielgia.

Norėčiau tai pasakyt garsiausiam pasaulyje kriokliui.