2011 03 07

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

J. Jankauskas knyga „1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje“

Juozas Jankauskas. 1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2011.

Knygoje pateikiamos pagrindinių 1941 m. Birželio sukilimo organizatorių, vadovų, ryšininkų ir jų pagalbininkų biografijos. Remiantis tų dienų įvykių dalyvių atsiminimais ir archyvų dokumentais aprašoma, kaip kūrėsi Birželio sukilimo organizacinis centras – Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) Berlyne, svarbiausi sukilimo centrai Lietuvoje, tapę LAF’o štabais Kaune ir Vilniuje, pasienio perėjimo punktas – „Varpėnų dvaras“.

Sukilėlių biografijose išryškinamas jų vaidmuo rengiantis sukilimui ir Birželio sukilimo dienomis, atskleidžiami mažai žinomi ar visai nežinomi jų gyvenimo faktai, taip pat tolesnė antinacinė ir antisovietinė rezistencinė veikla.

Skaitytojams pateikiame knygos autoriaus įžanginį straipsnį:

Sumanymas parašyti knygą apie 1941 m. Birželio sukilimą per pagrindinių jo organizatorių, vadovų, dalyvių ir ryšininkų bei jų pagalbininkų biografijų prizmę autoriui kilo Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) renkant medžiagą apie savo tėvą – tarpukario Lietuvos karo lakūną, gen. št. plk. ltn. Juozą Jankauską, kuris buvo aktyvus sukilimo, vėliau antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis. Laikas nenumaldomai eina į priekį ir tų dienų įvykiai vis labiau išsitrina iš mūsų atminties. Jau ir dabar, praėjus sąlyginai nedideliam istoriniu požiūriu laiko tarpsniui – vos 69 metams, daugelis tų dienų įvykių laiko tėkmės veikiami nyksta praeities miglose. Juo labiau kad to meto politiniai įvykiai ir po jų prasidėjusios vokiečių bei ilgametė sovietinė Lietuvos okupacijos daug ką sunaikino, ypač sukilimo dokumentus, o sukilimo dalyviai ir liudininkai baigia iškeliauti Anapilin. Todėl jaučiu pareigą kuo tiksliau aprašyti to sukilimo herojus ir svarbiausius įvykius, juolab kad ir pats buvau tiesioginis sukilimo stebėtojas (tada man buvo dešimt metų, gyvenau Kaune) ir kai kurie įvykiai išliko atmintyje. Pagrindinių sukilimo herojų biografijose stengiuosi atskleisti iki šiol mažai žinomus ar visai nežinomus (neskelbtus) jų gyvenimo faktus, taip pat tolesnę antinacinę ir antisovietinę rezistencinę jų veiklą siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Šie žmonės (dauguma jų – asmenybės) iki savo gyvenimo pabaigos kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Knygą sudaro įvadas, penki skyriai, išvados, reziumė anglų kalba, šaltinių ir literatūros sąrašas, asmenvardžių rodyklė bei sutrumpinimų paaiškinimai. Pirmame skyriuje aprašomas 1941 m. Birželio sukilimo organizacinio centro – Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrimas Berlyne. Toliau aprašomi svarbiausi sukilimo centrai Lietuvoje – Kaune ir Vilniuje, pateikiamos pagrindinių sukilimo ryšininkų tarp Berlyno LAF’o ir Lietuvos bei jų pagalbininkų, Tautinio darbo apsaugos (TDA) kovotojų biografijos. Paskutiniame knygos skyriuje rašoma apie Kretingos aktyvistų centro pasienio perėjimo punktą „Varpėnų dvaras“ Petrikaičių kaime.

Kaip žinoma, 1941 m. Birželio sukilimas apėmė visą Lietuvą, tačiau autorius nekėlė sau uždavinio visa tai nušviesti skaitytojams pristatomoje knygoje. Apsiribota, autoriaus nuomone, svarbiausių sukilimo centrų bei jų pagrindinių veikėjų aprašymu.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, kilo visuotinis lietuvių tautos pasipriešinimas okupantams bei jų kolaborantams lietuviams. Iš pradžių tai reiškėsi įvairaus pobūdžio antisovietinių atsišaukimų platinimu, atskirų asmenų ar nedidelių grupelių nelegaliais susirinkimais bei pokalbiais. Netrukus visa tai peraugo į pogrindines organizacijas ir pogrindinius laikraštėlius, kurie slapčia nuo sovietinių saugumiečių buvo platinami ir mielai skaitomi. 1940 m. rudenį visoje Lietuvoje pradėjo masiškai kurtis antisovietinės pogrindinės organizacijos. tuos įvykius, pasirėmęs to meto sovietinio saugumo NKVD–NKGB ataskaitomis, vėliau prisiminė buvęs Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) vadovas, Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys Juozas Ambrazevičius (nuo 1944 m. pavasario – Brazaitis). Jis pacitavo sovietinės Lietuvos NKVD 1941 m. balandžio 14 d. raportą Maskvai: „Nuo to momento, kada sovietinė tvarka buvo įsteigta Lietuvoje, kontrrevoliucinis nacionalistinis elementas išplėtojo aktyvią antisovietinę veiklą, pasirinkdamas pagrindiniu metodu savo priešiškam subversyviam darbui antirevoliucinių lapelių ir anoniminių laikraščių platinimą.“

Pirmieji antisovietinio pobūdžio lapeliai į NKVD–NKGB rankas Kaune pateko jau 1940 m. rugsėjo mėn. Prasidėjo represijos – masinis žmonių sekimas, suėmimai. Lietuvoje buvo aktyviai sekami 1234 asmenys (be Vilniaus miesto), įtariami ginkluoto sukilimo rengimu. Daugiausia tai buvo Lietuvos karininkai, šauliai ir policininkai. Tuo užsiėmė 1940 m. rugsėjo 3 d. sovietų įkurtas LSSR NKVD–NKGB aparatas, vadovaujamas iš Maskvos atvykusio Lavrentijaus Berijos ir Vsevolodo Merkulovo parankinio, LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro pirmojo pavaduotojo, v/s mjr. Piotro Gladkovo. LSSR vidaus reikalų liaudies komisaru buvo paskirtas lietuvių tautos išdavikas kolaborantas Aleksandras Guzevičius.

Antisovietinio pasipriešinimo vadovams netrukus tapo akivaizdu, kad reikalingas vienas bendras pogrindžio organizacinis centras, kuris vienytų visas pogrindines pasipriešinimo organizacijas ir joms vadovautų, nes pavienės, neorganizuotos akcijos tik kenkė antisovietinio pasipriešinimo judėjimui.

1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne buvusio Lietuvos pasiuntinio Kazio Škirpos iniciatyva buvo įkurtas LAF’as, kuris suvaidino svarbų vaidmenį skatinant ir rengiant sukilimą Lietuvoje. K. Škirpa savo prisiminimuose pažymi, kad aktyviai kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės jis pradėjęs 1940 m. liepos 22 d. nuo „[…] formalaus protesto (datuoto 1940 m. liepos 21 d.) vok. užs. rkl. min-jai prieš Sov. Rusijos įvykdytą agresiją prieš Lietuvą“. Idėja kurti naują organizaciją kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės K. Škirpai kilo iškart po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Jis, turėdamas Berlyne plačius ryšius su Vokietijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojais bei Vyriausiąja kariuomenės vadovybe (Oberkommando der Wehrmacht – OKW), dabar jais naudojosi sukilimui Lietuvoje organizuoti.

Organizuoto antisovietinio pogrindžio pradžia Lietuvoje laikytinas 1940 m. ruduo, kai į studijas susirinkę studentai, skatinami ateitininkų korporacijos vadovo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studento Pilypo Žukausko (Naručio), susijungė į bendrą studentų korporacijų koaliciją ir ryžosi imtis veiklos. Buvo nutarta protestą prieš sovietinę okupaciją išreikšti plačiu Vėlinių paminėjimu Kauno centrinėse kapinėse Vytauto prospekte. Į kapines susirinko apie 5000 žmonių, dauguma – moksleiviai ir studentai. Kapinėse susirinkusius žmones gaudė sovietiniai saugumiečiai, grūdo į sunkvežimius ir vežė į NKVD–NKGB rūsius. Po Vėlinių susitikę studentų koalicijos vadovybės nariai nutarė pradėti pasipriešinimo veiklą. Taip atsirado Kauno pasipriešinimo organizacinis centras, kurį kūrė studentai ir VDU jaunieji dėstytojai.

Vilniaus pasipriešinimo organizacinį centrą įkūrė Vilniuje dislokuoto Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso (RA 29 ŠTK, kuriame buvo sutelkta didžioji dalis lietuvių) karininkai. Vadovavo Kauno ir Vilniaus studentų pamėgtas žinomas karinio parengimo dėstytojas, gen. št. mjr. Vytautas Bulvičius. Jo grupė veikė trejetukais ir praktiškai jungė visus aktyvius tos srities žmones. V. Bulvičius rėmėsi ir Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) žmonėmis; nors ši organizacija sovietų buvo uždrausta, bet šauliai turėjo paslėpę ginklų. Vilniuje irgi įvyko Vėlinių minėjimas, kilo sovietinės represijos ir tai taip pat skatino visuotinį ryžtą priešintis okupantams.

Pagal Kauno ir Vilniaus pasipriešinimo organizacinių centrų vadovų tarpusavio susitarimą Kaune turėjo būti sprendžiami pasipriešinimo organizaciniai, o Vilniuje – kariniai politiniai klausimai, nes Vilniuje ir jo apylinkėse sovietai buvo dislokavę daugumą buvusios Lietuvos kariuomenės likučių. Tačiau, sovietiniam saugumui Vilniuje prieš pat karą sunaikinus beveik visą V. Bulvičiaus grupę, visą tolesnį sukilimo organizavimo darbą perėmė kauniečiai. Jie savo uždavinį įvykdė sėkmingai ir garbingai. Šiandien, kai kalbama apie 1941 m. Birželio sukilimą Lietuvoje, dažniausiai tai tapatinama su sukilimu Kaune.

Sukilimas Kaune atliko reikšmingą vaidmenį. Kaunas davė ženklą sukilti visai Lietuvai ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą bei naują nepriklausomos Lietuvos vyriausybę. Pažymėtina, kad, prasidėjus sukilimui, tik Šančiuose tarp sukilėlių ir besitraukiančių raudonarmiečių įvyko gana intensyvios gatvių kautynės, pareikalavusios aukų. Kitose Lietuvos vietovėse daugiausia vyko tik pavieniai susišaudymai. Kauno išvadavimas nuo sovietinių okupantų, tautinių vėliavų iškėlimas mieste ir LLV pradėta veikla dar neįžengus vokiečių kariuomenei tarsi simbolizavo visos Lietuvos valstybingumo atkūrimą.

Vilniuje kautynių tarp sukilėlių ir raudonarmiečių praktiškai nebuvo. Mieste RA dalinių buvo nedaug (Pėstininkų karo mokykla bei RA 29 ŠTK dalys buvo perkeltos į vasaros stovyklas Pabradėje ir Varėnoje), o vokiečiams sparčiai veržiantis Vilniaus link, mieste buvę atskiri daliniai skubiai pasitraukė.

1940 m. birželio 15 d. sovietams okupavus Lietuvą, šalis netrukus buvo visiškai izoliuota nuo išorinio pasaulio – nuleista „geležinė uždanga“. Tuo tikslu jau birželio 21 d. NKVD pasienio kariuomenė perėmė Lietuvos sienos su Vokietija kontrolę. 1940 m. pabaigoje įkūrus LAF’ą Berlyne bei atsiradus organizuoto antisovietinio pogrindžio centrams Kaune ir Vilniuje, iškilo jų tarpusavio ryšio problema. Ryšys buvo būtinas rengiant sukilimą bei sprendžiant įvairius organizacinius klausimus. Ryšininkų nebuvo daug, vos keletas, bet jie nuveikė labai reikšmingą darbą. Jų padedami pogrindžio centrai Lietuvoje suderino su Berlyno LAF’u numatomą Lietuvos vyriausybės sudėtį, sukilimo pradžią bei sutartinius ženklus vokiečių kariuomenei. Ryšininkams daug padėjo buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, tuo metu Rytprūsiuose tarnavę vokiečių karinėje žvalgyboje (abvere). Knygoje pateikiamos aštuonių ryšį palaikyti padėjusių asmenų biografijos.

Atskirame skyriuje aprašomas LAF’o pasienio perėjimo punktas Petrikaičių kaime netoli Kretingos, įkurtas 1940 m. pabaigoje. Jis atsirado Berlyno LAF’o atstovo kpt. Broniaus Michelevičiaus iniciatyva ir buvo jo kuruojamas. Šiuo punktu naudojosi tiek lietuviai, norintys pasitraukti į Vokietiją, tiek ryšininkai, keliaujantys iš ten į Lietuvą. Knygoje pateikiamos keturių su šiuo punktu susijusių svarbiausių asmenų biografijos.

Pažymėtina, kad ne visos antisovietinio pasipriešinimo organizacijos Lietuvoje jungėsi į vieną centrinę organizaciją – LAF’ą. Net 1940 m. rudenį kai kur, daugiausia provincijoje, smulkios pogrindžio organizacijos išliko savarankiškos ir išlaikė savo pavadinimus. Antai Tauragės aps. veikė „Lietuvos apsaugos gvardija“, Šakių aps. – „Geležinis vilkas“, Šiaulių sr. – „Lietuvos laisvės armija“, Žemaitijoje – „Juodoji svastika“. Pastaroji, kaip teigiama Bostone (JAV) leistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (LE), buvo pasidavusi vokiečių įtakai ir su LAF’u kontaktų neturėjo. Kartais taip elgtis skatino ir Kauno pogrindžio centras, kad sovietiniam saugumui būtų sunkiau aptikti šį pasipriešinimo organizacinį centrą ir jo vadovybę.

Kaip rodo archyvuose likę NKVD–NKGB tardymo protokolai, pogrindininkams pavyko ilgai klaidinti sovietinius saugumiečius. Enkavėdistai tik prieš pat karo pradžią aptiko pogrindinės organizacijos centro – LAF’o pavadinimą, bet daugiau išsiaiškinti nespėjo kilus karui. Vilniaus V. Bulvičiaus grupė net 1941 m. lapkričio 26–28 d. Maskvos karinės apygardos karo tribunolo uždarame posėdyje, vykusiame Gorkio kalėjime, buvo įvardyta kaip „kontrrevoliucinė karinio sukilimo organizacija“. Kaune veikusią antisovietinę pogrindžio organizaciją jie vadino „šaulių mirties batalionu“. Antai aktyvus Kauno sukilimo dalyvis plk. Juozas Vėbra 1970 m. rašė: „Apie Lietuvių Aktyvistų Frontą išgirdau iš p. L. Prapuolenio sukilimui prasidedant.“ Tik 1944 m. prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai NKVD–NKGB tardymo protokoluose ir dokumentuose atsirado LAF’o pavadinimas.

Autorius atkreipia skaitytojų dėmesį į tai, kad kai kuriuose sukilimo dalyvių prisiminimuose ar dokumentuose, pirmuosiuose LAF’o laikraščio „Į laisvę“ puslapiuose sukilėliai vadinami partizanais ir tik vėliau pradėtas vartoti dabar labiau įprastas „sukilėlio“ vardas. Knygoje visur vartojamas žodis „sukilėlis“, kuris, autoriaus nuomone, yra artimesnis žodžio „sukilimas“ prasmei. Kartu būtina pažymėti, kad šioje knygoje daugiausia dėmesio skiriama 1941 m. birželio 22–28 d. sukilimo organizatoriams ir vadovams, bet ne LAF’o įkūrimui ir dalyvavimui sukilime, nors sukilimas ir LAF’as, arba LAF’as ir sukilimas – tarsi neatsiejamos sąvokos. 1941 m. rugsėjo 26 d. naciams Lietuvoje uždraudus LAF’ą, atsirado naujos organizacijos: įsikūrė Lietuvių frontas (LF), veikė nuo LAF’o atsiskyrusi Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), 1943 m. lapkričio 25 d. Kaune buvo sudaryta pogrindinė Lietuvos rezistencinė vadovybė – Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). Prasidėjo antinacinė rezistencija, vėliau – ilga antroji sovietinė okupacija. Tiek antinacinėje, tiek antisovietinėje rezistencijoje dalyvavo didelė dalis išlikusių gyvų buvusių 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių. Visa tai atsispindi knygoje pateikiamose jų biografijose.

Konkrečių asmenų ir jų biografijų parinkimo į leidinį principai detaliau aptariami prie kiekvieno skyriaus atskirai. Savaime suprantama, kad neįmanoma aprašyti visų asmenų, prisidėjusių prie sukilimo parengimo ar dalyvavusių pačiame sukilime, net centruose. Jų buvo daug, gal net labai daug. Todėl aprašyti tik tie, kurie atliko svarbų vaidmenį, turėjo reikšmingą įtaką šiuose procesuose, aktyviai dalyvavo tolesnėje antinacinėje ir antisovietinėje veikloje. Knygoje pateikiamos 62-jų, autoriaus nuomone, svarbiausių asmenų biografijos.

Medžiaga knygai buvo renkama LYA, Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyve (LGGRTCA). Daug vertingos informacijos ir prisiminimų buvo skelbta vokiečių okupacijos metais Lietuvoje leistuose „Į laisvę“, „Kario“ ir kituose laikraščiuose, vėliau – JAV, o po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – vėl Lietuvoje, „Kardo“, „Kario“, „Trimito“, „Į laisvę“ ir kituose žurnaluose. Autentiškos ir vertingos medžiagos pavyko rasti naujųjų laikų Lietuvos istorijos leidiniuose – įvairiose studijose, dokumentų rinkiniuose. Be to, peržiūrėti kai kurie sovietinio laikotarpio leidiniai apie 1941 m. Birželio sukilimą ir su juo susijusius įvykius. Tai pirmiausia „Archyviniai dokumentai (Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje)“, IV rinkinys (V., 1961 m.) ir V rinkinys („Apie nacionalistų antiliaudinę veiklą“, V., 1962 m.), taip pat buvusio aukšto NKVD–NKGB pareigūno Jono Vildžiūno 1927–1944 m. atsiminimai „Kova be atvangos“ (V., 1971 m.). Tačiau žinant, kaip tuomet buvo rengiami „dokumentai“, rašomi atsiminimai bei tardymo protokolai, juos reikėtų vertinti labai atsargiai.