2011 03 07

Liudvikas Jakimavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Liudvikas Jakimavičius. Numarintas žanras

Praėjusią savaitę, mano supratimu, Lietuva pražiopsojo vieną reikšmingą įvykį – tai Michailo Gorbačiovo 80-ies metų jubiliejų. Prezidentūros tinklalapyje nematau, kad buvusiam TSRS Prezidentui būtų pasiųsta sveikinimo telegrama. Apmaudu, ir tai sukelia virtinę minčių. M. Gorbačiovą aš gyvą mačiau tik iš tolo, kai jis lankėsi Vilniuje ir  Arkikatedros aikštėje Sąjūdžio mitingo dalyvius atkalbinėjo nuo ydingos minties atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tuomet mūsų santykis į šį svečią buvo tarytum vienareikšmiškai aiškus – tas žmogus mums buvo okupavusios mūsų valstybę vadovas.

Vėliau, per sausio 13-osios Vilniaus įvykių naktį, jis miegojo ir nekėlė telefono ragelio. Tai mes irgi gerai prisimename. Rugpjūčio mėnesį Kryme jau ir jis niekam nebegalėjo paskambinti, nes jam buvo atjungta prezidentinė telefono linija, o XX amžiaus pabaigoje , kaip žinome, valstybės būdavo valdomos telefonu, nes dar nebuvo sukurtas Facebook’as. Jei aš būčiau Lietuvos prezidentas,  tikrai pasveikinčiau Michailą Gorbačiovą, sukakus gražiam jubiliejui. Ir štai už ką.  Visų pirma už „Glasnostj“ idėją, kuri paradoksaliu būdu sunaikino jį patį. Neįsivaizduoju, kaip protaujantis žmogus galėjo sumanyti  praplaukti tarp Schilės ir Charibdės, siekdamas išsaugoti ir vilką sotų ir avį gyvą su tokia utopine  idėja?  Viešumas yra peilis po kaklu nusistovėjusioms ir stagnacijos apimtoms tvarkoms. Šiuo atžvilgiu „Wikileaks“ įkūrėjas Džulianas Asandžas yra tos pačios idėjos tęsėjas. Jo neišvengiamai laukia tokia pati karjeros trajektorija.

Atrodytų, o kuo čia dėti mes, tyliai vegetuojantys Vidurio Europos užkampyje ir sprendžiantys globalinę konstitucinę problemą, ar Žilvinas Šilgalis turi teisę šokti komerciniame TV projekte, ar ne? Šioje gladiatorių arenoje su šokėju  kaunasi, surėmę pečius, Konstitucinis Teismas sykiu su Seimo procedūrų ir etikos komisija. Viskas tautai bus išaiškinta, ir atsakymai padėti kaip ant delno, nesvarbu, kad niekam tai nerūpi. Nusimizerinta iki protu nebesuvokiamo lygmens, bet gal tai ir yra scenarijaus dalis, kad piliečiams pasidarytų nebeįdomu ir koktu  valstybės spektakliuose dalyvauti ir juos stebėti.

Pastarųjų savaičių „valstybinio, politinio teatro“ mizanscenos eilinį pilietį šokiravo ir glumino. Net įžvalgiausi politologai turėjo prisiminti Sokrato sentenciją: „Aš žinau, kad nieko nežinau“. Prezidentės, premjero Andriaus Kubiliaus ir ūkio ministro elgesys kelia didžiulę sumaištį, kuri gali pridaryti  žalos ir institucijų prestižui, ir valstybei.

Galima  būtų užsiskliausti ir nekreipti į tai dėmesio, kol ten kokia nors etikos komisija nepateikė nuodugnaus išaiškinimo, buvo ar nebuvo tie viešųjų ir asmeninių interesų supainiojimai ministro dienotvarkėse. Tai nėra pats svarbiausias dalykas, minint M. Gorbačiovo aštuoniasdešimtmetį. Man svarbiau, kodėl mes nieko nežinom, kas dedasi mūsų valstybėje, nors viešumo politikos kursas buvo paskelbtas prieš 23 metus.  Pagal simpatijas – antipatijas dabar Lietuvoje aiškinamasi, kas yra teisus, – Prezidentė, premjeras ar ministras.  Prezidentės reitingai didžiausi, tad nurimkime, – ji turėtų būti teisiausia.  Bet  man reitingai visiškai nėra svarbūs, ir jei aš nepatenku į tą adoratorių grupę,  imu norėti žinoti, kaip vis dėlto yra iš tikrųjų. Kas ką užpuolė: ar vagys ir sukčiai ministrą Kreivį, ar ministras vagis? Kol nėra atsakymų į šį klausimą, tol neturėčiau išsakyti ir savo nuomonės. Ir vienas dalykas, ko dabar turėčiau prašyti ir reikalauti, tai paaiškinimo, ką pagal Spaudos įstatymą valdžios institucijos privalo atlikti.

Įsivaizduokim dabar panašią situaciją prieš 23 metus. Zigmas Vaišvila su Arvydu Juozaičiu tą pačią dieną būtų pakvietę į mitingą arba prie Prezidentūros, arba prie Vyriausybės, arba prie Ūkio ministerijos. Paskui jau ten būtų pasiaiškinta, kas kaltas, o kas – mažiau. O į pavakarę būtų parodyta tiesioginė Sąjūdžio bangos laida arba tiesioginė spaudos konferencija, kurioje šio konflikto dalyviai turėtų ir tarpu savęs ir su visuomene pasiaiškinti. Mūsų LRT yra visuomeninis transliuotojas.  Gal esame užmiršę žodžių semantiką, ką reiškia „visuomeninis“, kad nebereikalaujame iš transliuotojo misijos, kurią jis turėtų vykdyti. Tokiais kriziniais atvejais kaip šis visiškai nebeįdomu klausytis partinių plepėtojų, kuriuos LRT mums pakiša, kad būtų nuleistas garas ir įtampos. Kas trukdo į LRT studiją pasikviesti Dalią Grybauskaitę, Andrių Kubilių ir Dainių Kreivį, kad imtų ir išaiškintų tiesioginiame eteryje visai tautai, kur čia žagrė į akmenį rėžėsi. Jei tai neįmanoma, tai turėtume atsakyti į klausimą, ar mūsų valstybės sankloda nesirita į valdomos demokratijos klonį, o paskui ją ir paternali visuomenės pinigais išlaikoma žiniasklaida, kuri kaip tik ir turėtų neleisti valdžiai į tą nykų baltarusišką slėnį ristis.

Man labai patinka, kaip kalba Prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys. Jis yra geras kalbėtojas, ir mes dažnusyk sutapatiname jo diskursą su Prezidentės. Rolandas Paksas irgi turėjo puikią kalbėtoją Dalią Kutraitę, kuri mokėjo užglaistyti eižėjančią akivaizdybę. M. Gorbačiovas nebijojo kalbėti pats. Pamenu pirmąjį tiesioginį jo interviu dviem prancūzų žurnalistams, kur jie genseko tiesiai ir šviesiai paklausė: ar yra jūsų valstybėje politinių kalinių? Ir tasai sutriko, kas buvo pats geriausias atsakymas į klausimą.

Lietuva, man regis, jau sukaupė nemažai tiesioginių klausimų mūsų Prezidentei, į kuriuos ji nuoširdžiai atsakiusi galėtų ramiau miegoti, kaip ir kiti klibinami valstybės pareigūnai. Valdžių atskyrimas nereiškia, kad valdžios turėtų kalbėti iš skirtingų varpinių. Atgaivinkime numarintą tiesioginio eterio su aukščiausiais valstybės pareigūnais žanrą, ir pasitikėjimas valstybe ir valdžia gal po truputį ims keistis.