2011 03 08

bernardinai.lt

Literatūra ir menas

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Apie spektaklio „Nutolę toliai“ kūrybą

„cezario grupės“ spektaklis „Nutolę toliai“

Jau kurį laiką „cezario grupė“ Lietuvoje rodo Cezario Graužinio režisuotą spektaklį „Nutolę toliai“, sukurtą pagal Pauliaus Širvio lyriką. Pasikeitusi ideologija, šalies nepriklausomybės paskelbimas, pradėjęs mūsų priklausomybės nuo materializmo dvidešimtmetį, po užmaršties dulkėmis paslėpė sovietiniais metais mylėto poeto knygas. Atrodo, praėjusios epochos lyriko eiles paversti gyvu žodžiu „cezario grupei“ turėjo būti rimtas iššūkis. Ką apie tai kalba kūrybinė grupė? Pateikiame režisieriaus Cezario Graužinio, aktorių Brigitos Arsobaitės, Vytauto Kontrimo, Pauliaus Čižinausko, Vilmos Raubaitės ir Juliaus Žalakevičiaus mintis.

Apie idėjos gimimą

Brigita. Cezaris jaunystėje mėgo Širvį, mokykloje skaitė jo eiles. Režisierius mėgsta juokauti, kad susapnavo pas jį atėjusį Širvį, kuris sakė, kad su „cezario grupe“ reikia sukurti šį spektaklį. Nežinau, kiek jis juokauja, kiek sako rimtai.

Vytautas. Vieną kartą Cezaris man sako: „Turiu sąskaitų su Širviu. Turiu sąskaitų – reikia apmokėti.“ Aš šio poeto eiles skaitydavau sau, santykis su jomis buvo nuoširdus. Kai režisierius sugalvojo pagal jas kurti spektaklį, mąsčiau, ar jis pokštauja, ar eiles skaitysim iš tikrųjų. Ar tik nesugalvos jis iš Širvio daryti parodijos? Jei taip, sakysiu, kad nerepetuoju.

Apie spektaklio kūrimo pradžią

Vytautas. Iš pradžių visi atsinešė Širvio eilių, kokių rado, ir skaitė. Skaitėm, ir daugiau nieko. Jokių pastabų, dėliojimų. Skaitai, skaitai, skaitai. Režisierius sėdėdavo, klausydavo. Net nežiūrėdavo. Sakydavo: „Na, tą paskaityk“ arba „Kas nori ką skaityti?“ Man buvo įdomu, nes dirbome be paaiškinimų, kaip daryti, be išankstinės vizijos, kaip bus. Kartu tokia pradžia mane nervino. Nieko neapsitarėm, nieko nesakė, kaip reikia skaityti. Kas nors perskaito taip, kaip, mano supratimu, poezijos skaityti nederėtų. Ir niekas nieko nesako. Kitas paskaito kitaip, ir vėl – jokių komentarų. Taip kurį laiką paskaičius, visas pasaulis man staiga pradėjo keistis. Toks jausmas, kad poezija „užvežė“. Žodžiai pradėjo skambėti kitaip ir, kai skaitydavau, reikalinga būsena atsirasdavo savaime. Vėliau užgimė seka –­ atsirado perėjimai, ir viskas susilipdė: vienus eilėraščius skaito vienas, kitus – keli, kaip choras. Kai kurias eiles norėjosi dar kartą paskaityti, kad būtų pasikartojimas. Skaitėme ilgai, o paskui viskas ėmė formuotis greitai, ir atsirado spektaklis.

Paulius. Mums buvo iškeltas uždavinys nedaryti jokių fokusų. Turėjome kalbėti labiau nuo savęs, siekti susitapatinti su eilėraščiu, o ne įmantriai pateikti jo formą.

Julius. Kuriant spektaklį, teko peržengti ribą, kuri vadinama poezijos skaitymu. Mano santykis su šiais eilėraščiais yra gilus. Kai tai bandžiau parodyti, Cezaris pasakė, kad nereikia to gilumo atskleisti atskirai, gilumas ir taip slypi eilėraštyje. Kad pradėtum „pasakoti“ eilėraštį, nereikia atrasti savo tono. Jei pradėsi kitu balsu, tai nereiškia, kad nepavyks pasakyti eilių. Eilės – tai žodžiai, kurie eina žmogui į širdį.

Vilma. Repetuodami pradėjome nuo eilėraščių, kuriuos sakome visi kartu. Buvo geriau, kad esi ne vienas, jauti artimą žmogų šalia. Taip buvo lengviau pereiti prie paskirų, individualiai skaitomų eilėraščių.

Vytautas. Man kiekvienas Širvio žodis atrodo paprastas. Jis atkoduoja praeities detales: tai – močiutės sodyba, mėšlo vežimo ceremonijos, bulviakasiai…

Brigita. Širvys paprastais žodžių deriniais perteikia gražius dalykus! Kai repetavome, buvo pavasaris, žydėjo obelys. Negalvojau, kad būna tokių rožinių obelų žiedų. Jos niekada iki tol man taip gražiai nežydėjo! Šį vaizdinį sulipdžiau su eilėraščiais ir supratau, ką Širvys turėjo omeny. Jo paprasti žodžiai kartu susideda ir į stebuklą išauga!

Apie melodines eilėraščių interpretacijas

Vilma. Daug šio poeto lyrikos pavirto dainomis. Kaimuose ar sodybose, kur jis apsilankydavo, žmonės sukurdavo melodiją ir net pamiršdavo, kieno tai eilėraštis.

Vytautas. Emociniai ir melodiniai išsišokimai spektaklyje turi veikti kaip atsiribojimas, kad atsirastų lengvumas, jausmas neatrodytų pernelyg išryškintas.

Paulius: Toks muzikinis paįvairinimas atsirado režisieriui pasiūlius.

Apie gėles sovietų valdžiai

Brigita. Mes gyvenome sovietiniais laikais. Aš tikėjau ta ideologija, kurią mums piršo: juk nežinai istorijos ir nuoširdžiai tiki. Tada viskas buvo aišku – tikėjau, kad yra gėris ir yra blogis. Kai situacija pradėjo keistis, nesupratau, kaip čia yra.

Vytautas. Man atvirkščiai. Žinojau, kad esame užslėptos lietuviškos bombos sovietinėje žemėje. Bet atsimenu tą gyvenimą kaip labai gražų.

Vilma. Visuose Cezario spektakliuose yra mums ir žiūrovams nelabai patogaus kalbėjimo.

Julius. Taip sakė Širvys, ir mes taip sakom. Režisierius kalbėjo: nebuvo viskas blogai. Buvo ir gražių dalykų – tais laikais tėtis mamą įsimylėjo, ir mama tėčiui pasakė, kad jį myli.

Apie spektaklio vizualumą

Brigita. Mes ir nuotrauką plakatui darėme patys. Cezaris fotografavo.

Vytautas. Žydint obelims ir lynojant pavasario lietui.

Cezaris. Mes nesijaudinome dėl spektaklio formos, nes jo vizualumas mums mažiausiai rūpi. Pasaulyje ir taip per daug vaizdinės informacijos, vaizdai trukdo komunikuoti. Mūsų tikslas buvo sukurti įtampą tarp aktorių ir žiūrovų, o tame įtampos lauke su aktoriaus emocija ir asmenine fantazija susieti individualias žmogaus vizijas. Taip tarp žiūrovo ir aktoriaus atsiranda tas virtualus metafizinis pasaulis, dėl kurio grupė ir kuria.

Vytautas. Kur kam stovėti scenoje, diktavo mūsų būsena. Rasti sprendimą nebuvo sudėtinga, tereikėjo truputį padėti vieni kitiems.

Brigita. Pasirodo, mes panašiai įsivaizduojame kai kuriuos dalykus. Taip atsirado judesiai, kuriuos kartu atliekame.

Apie tai, ką davė šis spektaklis…

Vilma. Spektaklyje pasakoju tai, kas skauda man, ir tai, kas, kaip suprantu, skaudėjo poetui. Spektaklis –­ kaip kalbėjimas su žmogumi. Kai kalbi su kitu, nereikia, kad tau atsakytų. Tereikia, kad kitas suprastų, ir tau pasidaro gera.

Paulius. Emocinė treniruotė, jausmų mankšta. Paprastai vaidini personažą ir tada atrandi jo emociją, o čia reikėjo pradėti nuo jausmo.

Vytautas. Eilėraščiuose yra daug atviros, liūdnai maloniai skausmingos emocijos. Pajutau, kad visuomenėje ji nyksta. Viską valdo materializmas.

Cezaris. Šiltai prisimenu šį spektaklį. Nė vienos eilutės negalėčiau išmesti. Viskas susidėliojo į darnią sistemą.

Julius. Spektaklis ir personalijos dar kuriami. Po kiekvieno spektaklio atsiranda nauja spalva, nauja idėja ir nauja mintis. Darai vienaip, o praėjus spektakliui suvoki dar ką nors. Spektaklis po truputį keičiasi.

Vilma. Cezaris intuityviai sudėliojo taškus taip, kad mes, dar ne visai suprasdami, bet eidami jo pažymėtu keliu, gauname naujų spalvų.

Vytautas. Tai – kaip Cezario muzika.

Parengė Monika Jašinskaitė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.