2011 03 08

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Carlos Ruiz Zafón: „Pasakojimas, kalba ir literatūra yra žmogiškosios prigimties dalis“

Rašytojas Carlos Ruiz Zafón. Nuotraukos šaltinis www.listal.com

Carlosas Ruizas Zafónas (g. 1964) – Barselonoje gimęs ispanų rašytojas, nuo 1993 m. gyvenantis Los Andžele. Tais pačiais metais pasirodė ir pirmoji jo knyga paaugliams „Rūko princas“ (El príncipe de la niebla), pelniusi Edebé premiją, skiriamą už grožinę literatūrą jaunimui.

Vis dėlto pasaulinis pripažinimas autorių aplankė po to, kai 2001 m. buvo išleistas jo pirmasis romanas „suaugusiesiems“ „Vėjo šešėlis“ (La sombra del viento). Knyga pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą, buvo išversta į daugiau nei 30 kalbų ir parduota milijoniniais tiražais 45 šalyse. Ne mažesnės sėkmės sulaukė ir 2008 m. pasirodęs antrasis C. R. Zafóno romanas „Angelo žaidimas“ (El juego del angel). Jos vertimą lietuvių skaitytojams visai neseniai pristatė leidykla „Tyto alba“, 2001 m. išleidusi ir „Vėjo šešėlį“.

Jūsų stilius lyginamas su Charles’o Dickenso, Victoro Hugo, Umberto Eco kūriniais. Panašumų galima įžvelgti ir tarp „Vėjo šešėlio“ bei Pedro Almadovaro filmų – atviras erotizmas, vaikai, kenčiantys už tėvų nuodėmes, sodrus pasakojimas. Ar sutinkate su tokiais palyginimais? Ir kas darė didžiausią įtaką Jūsų kūrybinei raidai?

Daugybė tiesioginių ir netiesioginių veiksnių daro įtaką kiekvieno autoriaus darbams. Manau, kad ir mano kūryboje susipina įvairių pasakojimo tradicijų elementai – pradedant Viktorijos laikų romanais, baigiant metafikciniais literatūros žaidimais, kai kuriems primenančiais „Rožės vardą“, ir technikomis, atėjusiomis iš kinematografijos pasaulio. Mano tikslas – sujungti visas šias pasakojimo priemones ir pasiūlyti skaitytojui intensyvesnę, patrauklesnę, galų gale gilesnę skaitymo patirtį. Kuo platesnį tokių priemonių arsenalą valdo autorius, tuo geresnis bus pasakojimas.

Esu įsitikinęs, kad kiekvienam menininkui svarbiausia gerai išmanyti savo amatą, todėl stengiuosi sujungti ir ištobulinti visus pasakojimo būdus, kuriais tik galiu prabilti savo balsu. Manęs nedomina klasifikacijos ar klasikos statusas – galiu pasimokyti iš Dickenso ir Orsono Welles’o, iš gotikinės literatūros ir japonų animacijos.

Ir „Vėjo šešėlyje“, ir „Angelo žaidime“ pasakojimas sukasi apie tamsią, magišką vietą, vadinamą Užmirštų knygų kapinėmis. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie ją pačią, ir kaip Jums gimė ši idėja?

Pamirštų knygų kapinės panašios į nuostabiausią ir fantastiškiausią biblioteką, kokią tik galite įsivaizduoti. Tai knygų labirintas su tuneliais, tiltais, arkomis, slaptais skyriais – jis slypi senuose rūmuose Barselonos senamiestyje. Tai slapta vieta, apie kurią žino labai nedaug žmonių ir kurioje galima rasti visas dingusias, užmirštas ar sunaikinti bandytas knygas. Ja rūpinasi uždara bendrija, siekianti išsaugoti knygas, prisiminimus ir idėjas. Ši vieta veikiausiai gyvavo ištisus šimtmečius. Patekęs čia pirmą kartą, turi teisę išsirinkti vieną knygą iš šimtų tūkstančių egzempliorių, esančių šiame labirinte. Išsirinkęs tą knygą, tampi už ją atsakingas – negali leisti, kad ji kada nors dingų ar būtų sunaikinta.

Sumanymas apie tokią vietą man gimė 10-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Visada maniau, kad mes esame tai, ką prisimename. Kuo mažiau prisimename, tuo mažiau esame. Taip mąstydamas, važinėdamas po šalį ir aptikdamas visus tuos nuostabius, visų pamirštus skaitytų knygų knygynus, pradėjau įsivaizduoti panašią vietą. Buvo akivaizdu, kad tai vizuali ne tik pamirštų knygų, bet ir žmonių, idėjų metafora.

Vėjo šešėlio“ veikėjas Danielis pažada kitai veikėjai Bėjai parodyti tokią Barseloną, kokios ji niekada nematė. Joano Miro paveikslai, Antoni Gaudi architektūra… Kas iš tiesų šiame mieste leidžia panirti į fantazijų pasaulį?

Barselona siūlo kerinčią, mistišką ir romantišką erdvę knygos vyksmui, kadangi daugybė dalykų, susijusių su ja, jos gatvėmis, istorija ir žmonėmis, yra unikalūs. Tai mano gimtasis miestas, vieta, kurią pažįstu kaip penkis savo rankos pirštus. Norėjau ją pavaizduoti kaip organišką romano veikėją. Panašiai, kaip tai padarė didieji XIX a. romanistai – Dickensas su Londonu, Victoras Hugo ar Balzacas su Paryžiumi.

Abiejuose romanuose vaizduojami XX a. pradžia ir vidurys. Kuo Jus intriguoja šis laikotarpis?

Mane žavi laikotarpis nuo pramonės revoliucijos iki Antrojo pasaulinio karo. Jame yra kažkas didingo ir tragiško. Po industrializacijos periodo atrodė, kad žmonija pasuko tinkama linkme. Žmonės pradėjo ilgiau gyventi, tapo raštingesni. Regis, po šimtmečius trukusio triūso ir vargo žmonija pagaliau buvo pasiruošusi pereiti į geresnį etapą. Tačiau nutiko visiškai priešingai – ji išdavė pati save.

Jūsų veikėjus užvaldžiusi aistra knygoms. Nuo jų neatsiejamos ir pagrindinės romanų vietos – Užmirštų knygų kapinės, knygynas. Ar Jus patį taip pat visada supo knygos?

Mano vaikystė buvo neįsivaizduojama be knygų ir rašymo. Nuo mažų dienų žavėjausi istorijų pasakojimu, spausdintu žodžiu, kalba, idėjomis. Tai buvo dalykai, kurių nevalingai ieškojau. Dar prieš išmokdamas skaityti ir rašyti, aš jau pasakojau istorijas. Visada žinojau, kad tapsiu rašytoju. Tiesiog jaučiausi neturįs kito pasirinkimo. Mane kerėjo faktas, kad galima pasiimti popieriaus, rašalo ir kurti pasaulius, vaizdinius, charakterius. Tai atrodė magiška.

Teigiate, kad Jus žavi knygos, rašalas, popierius – regis, vertinate spausdintą žodį ir tikrą produktą. Ar dažnai susimąstote apie tai, kaip viską gali pakeisti elektroninė leidyba?

Tai platinimo klausimas. Nemanau, kad jis turėtų paliesti knygas, literatūrą ar pasakojimą. Leidybos istorija evoliucionavo – net jei grįžtume į XIX a., kai buvo parašyti keli reikšmingiausi visų laikų kūriniai, išvystume labai skirtingą leidybos situaciją. Žmonės nebūtinai pirkdavo knygas – jie skaitydavo kūrinių ištraukas laikraščiuose ir žurnaluose. Kai kurios jų vėliau virsdavo knygų tomais. Tačiau visa leidybos ir knygų pardavimo kultūra buvo labai įvairialypė. Nežinau, kokia ji bus ateityje. Tačiau nemanau, kad išnyks pasakojimo, kalbos ar literatūros esmė – šie dalykai yra žmogiškosios prigimties dalis.

Ar apie elektronines knygas dažnai diskutuojama Ispanijoje?

Nemanau, kad šis klausimas yra labai aktualus Europoje. Apie tai kalbama, tačiau šis reiškinys kur kas labiau susijęs su Amerikos rinka. Daug kas priklauso nuo to, kaip knygos ir literatūra yra pristatomos spaudoje. Masinės žiniasklaidos priemonės JAV tam skiria labai nedaug dėmesio. Tačiau Europoje daugybė laikraščių, televizijos ir radijo laidų nuolat reklamuoja rašytojus. Tai visuomenės gyvenimo dalis. JAV vyrauja nuomonė, kad panašiais dalykais domisi tik rimti skaitytojai. Knygos ir literatūra čia nėra aktualijų dalis. Tai kelia apmaudą.

Jūsų knygos sėkmingai verčiamos į kitas kalbas ir sulaukia didelio susidomėjimo visame pasaulyje. Kaip manote, kas lemia tokį jų populiarumą? Ir ar įžvelgiate skirtumų tarp skaitytojų savo gimtojoje Ispanijoje ir, pavyzdžiui, JAV?

Manau, viską lemia pats pasakojimas, veikėjų charakteriai, pasitenkinimas kalba ir vaizduote, skaitymo patirtis. JAV skaitytojai apie mano knygas atsiliepia labai panašiai, kaip italai, ispanai, norvegai, australai, prancūzai, britai ar vokiečiai. Malonumas, kurį patiriame skaitydami gerą istoriją – universali patirtis.

Kaip reaguojate, kai Jūsų romanai lyginami tarpusavyje?

Tai neišvengiama. Nesvarbu, ar bus skaitęs „Vėjo šešėlį“, paėmęs į rankas „Angelo žaidimą“, kiekvienas turės tam tikrą išankstinę nuomonę. Šis nešulys yra natūralus reiškinys – visų pirma todėl, kad abu romanai pasirodė vienas po kito, visų antra, jie yra glaudžiai susiję tarpusavyje. „Vėjo šešėlio“ pasaulis kitu tonu, kitomis spalvomis, su kitomis detalėmis prabyla „Angelo žaidime“. Mes įžengiame į tą patį istorinį rūmą pro skirtingas duris.

Ko palinkėtumėte sau kaip rašytojui?

Norėčiau, kad mano knygos išliktų tokios pat kokybės. Knyga gali daug duoti, tačiau tai įmanoma tik tada, kai paėmęs ją į rankas skaitytojas patiria džiaugsmą. Jei taip nenutinka, viskas netenka prasmės. Taigi aš stengiuosi, kad tas, kuris nori priartėti prie mano romano, galėtų juo mėgautis. Kiekvienas skaitytojas knygoje turėtų rasti ką nors artima sau. Manau, kad tai pagrindinis dalykas.

Parengė Lina Žukauskaitė