2011 03 11

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Laiškai iš kaimo. Kas viduržiemio šalčių nebijo

Gyčio Mikuličiaus / eFoto.lt nuotrauka

Sausio 20-oji

Sausis šiemet labai permainingas – ir šalčio yra, ir pūgų, ir atlydžių. Sodiečių nuotaikos irgi keičiasi taip, kaip mainosi vėjas ir dangus. Vieną dieną šeško vizitas į vištinyką atrodo lyg didžiausia nelaimė, ir tą vagį galima tiktai keikti, o po kelių dienų tas pats Kuliešius rimtai klausia, ar gali būti, kad šeškas ateina iš Vieciūnų, argi jis nebijo, kad Nemuno ledas gali įlūžti, nes jau atsivėrė juodos baugios properšos. Šeškas, žinoma, labiau nei žmogus prisitaikęs prie žiemiško oro.

Bet užvis linksmiausi dabar yra du liškiaviškio Valdo Giliaus vilkšunukai – vokiečių aviganės ir Aliaskos haskio mišrūnai. Jiems tai tikrai nešalta. Kai keliauju prie Krūčiaus, jie mane džiaugsmingai užpuola ir lydi iki pat upelio. Suradę šviežias ūdros pėdas pradeda voliotis ir trina sprando gaurus į ūdros pėdas – matyt, stiprus yra to žvėrelio kvapas, ir jauniems šunėkams labai svarbu tuo nauju aromatu iškvėpinti savo kailį. Šitoks ir yra gyvūnų pasaulio susikalbėjimas, nors mums dažniausiai atrodo, kad tai tiktai žaidimas. Iš tikrųjų ir laukiniai, ir naminiai gyvūnai yra mažiau nutolę nuo esminių savo gyvenimo reikalų nei žmogus. Visi tie „mažieji mūsų broliai“ dar nesusikūrė sau virtualaus pasaulio. Bet kalbėdami apie kiemsargius, turime pripažinti štai ką: jie dabar gyvena trumpiau. Todėl, kad ir kaimo žmogus pasidarė keliautojas.

Keisdamas darbo bei gyvenimo vietą žmogus trumpina ir savo įnamių gyvenimą. Tai yra faktas, taip konstatavo kraštotyrininkai. Užtenka užpildyti pusę šimto anketų apie kiemsargių gyvenimą, ir vaizdas bus aiškus… Nepavargdami dūksta vilkšuniukai. Vienas jau šlapias, jau išsimaudė upelyje lyg ūdra. Bet jo kailis labai geras, nebijo vandens. Džekas Londonas rašė, kad šuns kailis yra tobulas Gamtos kūrinys, ir žmogus niekada nesukurs nieko geresnio. Užtat eskimai ir vadina save tikraisiais žmonėmis, nes nuolat nešioja gerus kailius. Jiems gal galėtų tiktai sniego žmogus prilygti. Yra tokia drąsi hipotezė, kad tasai nepasiekiamasis sniegynų gyventojas yra prisitaikęs… neandertalietis.

Antropologai sako, kad primatų evoliucijoje, toje įsivaizduojamoje australopitekų, kromanjoniečių, ramapitekų eisenoje būta tokių aklaviečių, kai kokiam nors porūšiui nusibodo taikytis prie kintančių sąlygų, ir jis prapuolė, palikdamas tiktai kaulus. Tie kaulai dabar ir yra galvos skausmas mokslininkams. Bet neandertaliečiui, rodos, pasisekė, jis neišnyko. Kiti paleontologai, suprasdami tą antropologų kebeknę, šitaip juokauja: nenusiminkit, mums, pavyzdžiui, atrodo, kad dinozaurai buvo visi vienodi, tiktai mokslui tobulėjant vis nauji anatomai tuos kaulus skirtingai surenka…

Žiema yra tinkamas metas kurti kuo drąsesnes hipotezes, vis pasižiūrint į tuos vasaros dienoraščių puslapius, kur paraštėse juoduoja dideli klaustukai. Kodėl, kodėl, kodėl. Vasarą ieškoti atsakymų nėra laiko, nes kiekviena diena užduoda vis naujus klausimus. O žiemą, kai dauguma tų klausimų tūno po sniegu, galima pasamprotauti ir apie sniego žmogų. Yra, žinoma, dabar ir paprastesnių rebusų: vis dar raudonuoja ant dygliuoto barbariso krūmo rausvos uogelės ir niekas jų neima. Kodėl? Uogos tikrai geros, prieš daugelį metų Ignalinoje teko ragauti barbarisų uogienės, ir dar prisimenu, kad jos rūgštis yra ypatinga. O juk neblogi yra ir barbarisų saldainiai. O paukščiai tų uogelių nelesa. Seniai jau prapuolė šermukšniai, gudobelės, putinai ir net apynių sėkliukės, o barbarisų niekas nekliudo. Nukris uogelės tiktai pavasarį, tai gal tada jas paims skruzdės. Tikriausiai paims, nes bus jau apvytusios, saldesnės. O kodėl dabar niekas jų neliečia, lieka neaišku.

Henriko Gudavičiaus nuotrauka

Vasario 1-oji

Atidarau krosnį ir ištraukiu puodelį su dviem iškepusiais Baumano renetais. Tai paskutiniai žieminiai obuoliukai iš praėjusio rudens derliaus. Puikus kvapas, reikia atsiminti jį iki kitos žiemos, nes pirktų lenkiškų vaisių jau neiškepsi taip, kaip šitų sulaukėjusių, kietų, bet kvapnių renetų. Gerai iškeptas obuolys man visada primena muziejininką ir pasakorių Adomą Petrauską iš Kupiškio krašto, Uoginių kaimo. Šaltą viduržiemio dieną jis vaišino mane keptais obuoliais, ir ne pirkioje, o tam tyčia pastatytoje „ubladėje“, kur buvo drožiami iš medžio visokie gražūs rakandai. Didelė krosnis, šviežias apskrudusių obuolių aromatas, kvapnios pušinės drožlės ir nepaprastos aukštaitiškos istorijos, kurių Adomas Petrauskas žinojo labai daug. Ir visa tai – sugrįžus iš erdvaus ,bet labai šalto kluono, kur iškabinėta daugybė eksponatų.

Būtent šitie eksponatai ir saugojo tas aukštaitiškas istorijas, bet muziejininkas jas porino prie šiltos krosnies, apsidžiaugęs, kad ir šitokią šaltą dieną kažkam jo gyvenimas parūpo… Nepaprastas tai buvo muziejus, saugojęs ir akademiko Juozo Matulio, ir liaudies rašytojo Juozo Baltušio, ir dailininko Boleslovo Motūzos-Motūzevičiaus gražius atsiliepimus. Tai buvo 1985-aisiais. O po dešimties metų pasirodė garsi Harvio ir Merilinos Dajamondų knyga „Sveikata visam gyvenimui“, kur parašyta labai aiškiai ir kategoriškai: keptas obuolys yra sugadintas obuolys. Nekalba amerikiečiai, žinoma, apie jokius kvapus, jie tiktai viską kruopščiai ištiria, pasveria ir įvertina. Ir paaiškėja, kad vertingiausios medžiagos keptame obuolyje smarkiai pasikeičia.

Įdomiausia čia yra tai, kad knyga parašyta talentingai. Čia ir slypi amerikiečių fenomenas: neužtenka klausimą išmanyti, būtina savo gyvenimo pavyzdžiu parodyti, kad taip iš tikrųjų yra. O tie ponai Dajamondai ir yra sveiki bei žvalūs, tai rodo nuotraukos… Arba garsusis Polis Bregas, visą gyvenimą kalbėjęs apie badavimo stebuklą, pats badavęs tiek, kiek jo sukurta teorija liepia ir nuskendęs jūroje su burlente, jau būdamas 95-erių metų. O bėgimas ristele, sujaudinęs visą civilizuotą pasaulį, o garsioji sveikos mitybos piramidė, o natūropatijos fenomenas – viską amerikiečiai yra išbandę ir išpopuliarinę. Žinoma, agresyvioji „Pica į namus“ atsirado irgi toje didelėje ir prieštaringoje šalyje. Betgi ten gyvuoja ir maža tautelė amišiai, puikiausiai besiverčianti savuoju natūriniu ūkiu… O prisiminti keptų obuolių istoriją reikia todėl, kad mes vėjais paleidome savo patirtį: Adomo Petrausko šnekamoji tautosaka taip ir liko neužrašyta.

Henriko Gudavičiaus nuotrauka

Vasario 15-oji

Druskininkuose, prie Atgimimo vidurinės mokyklos, krenta ant balto sniego geltoni uosio sparnavaisiai. Papurtyk dabar to uosio viršūnę – ir turėsi porą kilogramų sėklų. Kadaise, gal prieš trisdešimt šešerius metus, rinkome Širvintų miškuose ir eglės, ir pušies, ir uosio sėklas. Ir tai buvo nelengvas darbas. Tai dabar sustoju prie to paprastojo uosio derliaus, ir man gaila, kad šitokių gražių sparnavaisių niekam nereikia, sėklas didieji medelynai gauna iš specialių plantacijų. Išdžiovina jas irgi ne eigulio krosnis… O Druskininkų bibliotekoje slepiasi pilka Mikalojaus Katkaus knyga, kurioje netyčia galima rasti įdomų prisiminimą apie Joną Basanavičių.

Mikalojus Katkus, Ažytėnų kaimo ūkininkas ir etnografas, vadino save tolstojininku, o mes jį žinome kaip „Balanos gadynės“ autorių. Knyga tikrai labai vertinga, bet autorius visada buvo vertinamas prieštaringai, net ir dabar truputį nedrąsu tuo tolstojininku žavėtis, nes jo straipsniai prieš katalikybę tikrai yra piktoki. Didesnė tolerancija čia būtų nepakenkusi. Bet ir caro valdžią jis keikė, už tai net kalėjime pusę metų sėdėjo. Ir niekada nekeitė savo nuomonės, niekam nepataikavo. Net ir mirdamas Mikalojus Katkus atsisakė gerti daktaro paskirtus vaistus.

Apie tai pasakojo jo duktė Elena Katkutė-Savickienė. Tai tikro tolstojininko bruožas. Nuoširdūs yra visi Mikalojaus Katkaus prisiminimai: ir knygnešiams jis padėjo nuoširdžiai galvodamas apie lietuvybę, ir savo krašto labai ilgėjosi studijuodamas Maskvoje, o vėliau dirbdamas urėdu Latvijoje. O štai tikri Mikalojaus Katkaus žodžiai apie Joną Basanavičių: „… Bet kas įdomu, kad jis, Basanavičius, studentu būdamas, jau dėjosi didžiu esąs, jis apie niekniekius neturėjo kalbos, jis šnekėjo apie tai, kas po dvidešimties metų teks jam veikti, jis šnekėjo apie nepriklausomą Lietuvą. Norėdamas žadinti lietuvius iš letargo miego, Basanavičius ketino apsigyventi Prūsuose, netoli sienos, ir iš ten raštais veikti Lietuvą.“(Katkus M. Raštai. Vilnius, Vaga, 1965. p. 382)

Praeina viduržiemis, dienos pastebimai ilgėja. Saulėtą vidudienį jau girdėti didžiosios zylės pavasariškas cylenimas. Bet jis dar neskubina kaimo žmogaus. Ir Krūčiaus slėnį dar dengia stori sniego klodai. Dar yra laiko prisiminti senus, bet nesenstančius atkaklių žmonių užrašus. O gal šitokios dienoraščių eilutės iškyla dabar tik todėl, kad rytoj – jau vasario šešioliktoji.

Vasario 24-oji

Radijas dabar perduoda gana keistas žinias: vieni sako, kad vasaris šiemet paskelbtas sveikatos ir sporto mėnesiu, o kiti liepia judėti kuo mažiau, nes užsitęsusio anticiklono oras miestuose labai užterštas. Mums, sodiečiams, nerūpi nei vieni, nei kiti. Judame tiek, kiek reikia. Ir to užsigrūdinimo bei imuniteto užtenka tiek, kiek natūraliai įgyjame. Įdomu mums ir tai, kad specialus grūdinimasis vis dėlto neapsaugo nuo kokio netikėto skersvėjo. Net ir tie „ruoniai“, kurie žiemą maudosi eketėje, gali pasigriebti ir slogą, ir gripą. Apie tai rašo daktarė Filomena Taunytė.

Šios publicistės ir gydytojos nuomone didžiausia nuodėmė ir liga yra tinginystė. Visada reikia dirbti tiek, kiek gali. Bet ši žiema mus verčia dirbti daugiau, nei visada. Nepasėdėsi, kai per naktį priverčia dvidešimt centimetrų sniego, o viensėdžio takai takeliai ne tik užsnigti, bet ir užpustyti. Betgi papuola, kad šitokią dieną negali sulaužyti ir savo susikurtos tradicijos: šeštadienis yra pirties diena – kad ir kas beatsitiktų, ant tavo gulto turi būti devyniasdešimt penki laipsniai karščio ir kvapni beržinė vanta. Tai ne kokia pramoga, o tiktai tokia normalios sveikatos aukštuma, į kurią pats bandai įkopti be jokios technikos. Ir kai viską padarai teisingai, kai pajunti tą ypatingą lengvumą, primygtinis sveikuolių reikalavimas grūdintis ir sportuoti atrodo visai nereikalingas. Prasmingas darbas visada yra svarbiau už pačią teisingiausią fizkultūrą. Šitokią valandą, beje, ir iš Indijos atvežta joga atrodo visai nebeįdomi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien