2011 03 11

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Tomas Kavaliauskas. Kovo 11-osios dvasia – tarpkultūrinė santarvė

Sulig Kovo 11-osios pergale Rytų ir Vidurio Europos kontekste Lietuva išsiskyrė gebėjimu taip susitelkti, parodyti tokią lietuvių tarpusavio santarvę, jog neįsižiebė jokios etninės riaušės. Skirtingai nei buvusioje Jugoslavijoje.

Gyvenant Sąjūdžio dvasia, nebuvo neapykantos kitataučiams, vadinamosios ksenofobijos, nors ir buvo pabrėžiama lietuvybės emancipacija. Įtampų tarp lietuvių ir lenkų bei rusų Vilniuje buvo lingvistine prasme – reikėjo kitataučiams išmokti gerbti valstybinę kalbą, bent jau ją pripažinti. Svarbu pabrėžti, kad tuomet nekilo jokių riaušių tarp Lietuvos lenkų ir lietuvių ar tarp Lietuvos rusų ir lietuvių. Nors būta atskirų sumušimų, susistumdymų, aštrių apsižodžiavimų, visa tai neperaugo į karo būklę. O tai nėra savaime suprantama. Juk žmones lydėjo kasdieninė įtampa, skurdas, netikrumas, vis šmėkstelinti galimybė būti tankų sutraiškytiems. Net tokiomis aplinkybėmis pavyko išsaugoti tarpkultūrinę santarvę, aukštą lietuvių vykdyto politinio perversmo lygį.

Ši tradicija regis tęsiasi, bet Kovo 11-ąją tradiciškai Vilniuje pražygiuojantis radikaliai patriotiškas jaunimas šią tradiciją diskredituoja. Kai brukamas radikalus, karingai nusiteikęs patriotiškumas, jis primena kitą laikmetį, XX. a tamsiausios pusės laikmetį.

Tarpukariu turėjome vėliavas su svastika, ant kurių buvo užrašyta: „Tautos vienybė – Tautos galybė!“ Tuomet tai atrodė kaip politinė pažanga, judėjimas modernizmo link. Žinome, kuo tas ,,modernizavimasis“ baigėsi, kai Lietuvos teritoriją užklojo nacių okupacija: į Lietuvą įžengus fašistinei Vokietijos armijai, Lietuvos teritorijoje buvo įvykdytas žydų genocidas. Prisimenant tokią praeitį, o taip pat turint omenyje tai, jog Kovo 11-oji su Sąjūdžio žmonėmis yra paremta santarvės dvasia, kilnumu bei tautiniu orumu, šiandien regis taip pat reikėtų kilnaus ir oraus patriotiškumo. Nūdienės nuorodos į patriotiškumą, kur palikta simbolinė vieta svastikai, gali akimirksniu prikelti praeities šmėklas.

Gyvename multikultūrinėje Šengeno erdvėje, kur nereikia vizų nei į Latviją, nei į Portugaliją. Taip pat nei portugalams, nei latviams nereikia vizų į Lietuvą. Tarpusavyje bendraujame valstybine lietuvių kalba, o su kitataučiais komunikuojame viršnacionaline anglų kalba. Tokiu pagrindu vyksta ir Socrates/Erasmus studentų mainai visoje Europoje – ne paneigiant savo etnoso tapatybę, o ją išsaugant kitų etninių tapatybių margumyne. Tas ultranacionalistinis savojo etnoso atskyrimas nuo kitų tiesiog nebeatitinka mūsų dienų dinamikos ir Europos idėjos, jog vienybė glūdi įvairovėje (unity in diversity).

Tačiau jei itin patriotiškai nusiteikęs jaunimas atspindi ir politikų idealus, Seimas visuomet gali reglamentuoti kitataučių, gyvenančių Lietuvos respublikoje, skaičių, įvesdamas kvotą pilietybei ar „teisei gyventi“, jei taip norima saugoti etninį homogeniškumą. Tokį kelią yra pasirinkusi Suomija ir dėl to ji nėra kritikuojama. Vaikščiodamas po uostamiestį Helsinkį, gali jausti, jog šis tarptautinis miestas vis dėlto suma summarum – etniškai homogeniškas. Visai kas kita Švedijoje, kuri pasirinko ligi valiai atverti sienas kitataučiams. Vaikštinėdamas po uostamiestį Stokholmą, iškart pajausi, koks tai kosmopolitinis miestas. Tad tegul visuomet bus ir lietuvių tautai pasirinkimo laisvė tarp Helsinkio ir Stokholmo variantų. Svarbu, kad tas pasirinkimas įvyktų civilizuotai: jei būtų pasirinktas suomiškas konservatyvumas, kad to pasirinkimo nediskredituotų barbariška ultranacionalistų svastika. Grasinimai jėga susidoroti su kitos rasės žmogumi, kuris Lietuvoje ir taip jaučiasi it lietuvis Ispanijoje, skinantis apelsinus per karščius, neprideda vertės jokiam suvereniam sprendimui.

Taip jau įvyko, kad patys lietuviai tapo emigrantų tauta. Pagrindinis emigracijos lopšys – jau nebe JAV, o Dubline, Londone, o pastaruoju metu Norvegijoje. Atsivėrus Šengeno erdvei, nebekaustant geležinei sovietmečio uždangai, galimybės migruoti tarp Dublino ir Kauno ar tarp Londono ir Vilniaus leidžia kurti dvigubą tapatybę – airišką-lietuvišką, lietuvišką-norvegišką, sykiu palaikant ir savo etnosą  savoje šalyje. Tokių tapatybių turime jau daug, ir jų tik daugės. Vis daugiau lietuvių gimsta lietuviškose šeimose, tačiau ne Lietuvos respublikoje. Vadinasi, jie paveldės lietuvybę iš tėvų, bet ją puoselės tarp Norvegijos fiordų ar Londono lietuvių bendruomenės namuose, patys jau be akcento kalbėdami ir kita Europos kalba. Taip daugėja dvigubų pilietybių, dvigubų tapatybių, dvigubų tautinių savivokų.

Tai nereiškia, kad reikia skatinti lietuvių emigraciją. Juk matome, kad žmonės iš Lietuvos jau nebe emigruoja, o evakuojasi. Tos dinamiškos dvigubos globalios tapatybės gimsta ne iš kosmopolitinio troškulio, o dūstant nuo lokalios verslumui užnertos kilpos. Žmonės tiesiog ieško geresnio gyvenimo. Juk reikia pripažinti, kad didelė dalis lietuvių emigrantų lieka taip ir neišmokę kitos šalies kalbos arba pramoksta kalbą primityviu lygmeniu. Į teatrą neina, nes taupo pinigus, kad atmokėtų skolas Lietuvoje. O tai jau labai toli nuo tos dinamiškos dvigubos tapatybės Šengeno erdvėje. Daug kam ši erdvė gali likti kaip multikultūrinės patirties regimybė, bet ne realybė.

Jei tai galioja lietuviams svetur, tai galioja ir kitataučiams Lietuvoje. Čia žmonės, gavę „permission to live“, taip pat gali likti nepažinę nei Lietuvos istorijos, nei mūsų kalbos, nei dramos teatro kultūros. Jiems ir Kovo 11-oji gali nelabai ką reikšti. Tačiau čia ir atsiveria galimybė pasireikšti tautos didingumui, ieškant kūrybingų politinių sprendimų, kaip integruoti kitataučius, o ne juos deportuoti, skirtingai negu su romais pasielgė neva demokratijos tradicijas gerbianti Prancūzija.

Lozungas „Lietuva – lietuviams“ pats savaime niekuo dėtas. Kiekviena tauta turi teisę į savo namus įsileisti svečius arba jų neįsileisti. Bet gyvenant Šengeno erdvėje, kyla klausimas, ar norime, kad kitose šalyse būtų tokie lozungai: „Norvegija – norvegams“, „Vokietija – vokiečiams“, „Italija – italams“, „Rusija – rusams“? Ar tai nebūtų Šengeno erdvės pabaiga? Uždarumo politika palieka pasekmių, iš jos išplaukia neapykanta tam „Kitam“. Jei ne Antrasis pasaulinis karas, jei ne nacių Holokaustas ir sovietų genocidas, palietęs lietuvius, ukrainiečius, lenkus, gal ir galėtume rinktis kitų baimės alternatyvą, tačiau, praliejus tiek kraujo upių, bet kokia ksenofobija regisi kaip pavojus Europos taikos projektui.

Ne Lietuvos nemėgstantys stebėtojai, kurie laukia preteksto kurti neigiamą Lietuvos įvaizdį, mus įpareigoja išsaugoti aukštą politinę kultūrą. Verčiau pačios Kovo 11-osios pasiekimas prieš 21-erius metus, remiantis taikiomis, solidariomis priemonėmis, įpareigoja santarvei tarpusavyje ir su kitais. Sulig nauja nepriklausomybe 1990-aisiais Lietuvos Seimas suteikė pilietybę Lietuvos rusams ir lenkams, taip tęsdamas tolerancijos tradiciją nuo LDK laikų. Neturėjome inkvizicijos politikos Viduramžiais ir Renesanse, nesukūrėme jos ir 1990-aisiais, nediskriminavome pilietybės atžvilgiu pagal tautines mažumas, skirtingai nei Estija ar Latvija – žinoma, ne iš gero gyvenimo. Dabar lieka uždavinys nediskredituoti lietuvių etnoso pasiekimų su perdėta meile tėvynei. Juk čia gali būti kaip su meile moteriai: kai pernelyg ją saugai nuo visų pagundų ir „vakarietiškų“ vakarėlių, pririši prie rūtų darželio, žiūrėk, nejučiomis ir pats tampi monstru…