2011 03 12

Lina Žukauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Vida Ramaškienė. Apie „Kino pavasarį“ be klišių

Zenekos nuotrauka

Kovo 17–31 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje vyks šešioliktas Kino pavasaris. Apie tai, kaip keitėsi paauglystės sulaukęs festivalis ir į kokias aktualijas buvo reaguojama sudarant jo programą, kalbamės su festivalio direktore Vida Ramaškiene.

Ką įvardytumėte kaip pamatinę šiųmečio „Kino pavasario“ idėją?

Tikriausiai tai, ką deklaruojame visiems: „Kino pavasaris“ be klišių. Festivalis keičiasi, šiais metais jis šiek tiek kitoks nei įprasta pradedant struktūra, baigiant pačiais filmais – jie labai įdomūs ir netikėti nagrinėjama problematika.

Į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį festivalio lankytojui? Kuriuos filmus vertintumėt kaip labiausiai netikėtus ar įdomius?

Dėl kiekvieno filmo, įtraukto į programą, buvo daug diskutuojama, svarstoma, tariamasi. Labai sudėtinga išskirti konkrečius kūrinius, kadangi kiekvienas tiek pagrindinės, tiek konkursinės programos filmas yra savaip įdomus ir savaip reikalingas. Priešingu atveju jis nebūtų patekęs į festivalio programą. Man šiais metais buvo gana netikėta pakankamai nauja tema, nagrinėjama dviejuose mūsų filmuose – klonavimas ir su juo susiję etikos klausimai.

Ką išskirtumėte iš edukacinių renginių?

Organizuosime kino scenarijaus rašymo dirbtuves jauniesiems profesionalams. Taip pat išskirčiau projektą „Kino knyga“ – jaunus, galbūt būsimus kino kūrėjus kviesime į filmus, aktualius jų amžiaus kartai. Tai ypač svarbu žinant, kad dalį „Kino pavasario“‘ lankytojų sudaro moksleiviai. Be abejo, šiuo atveju kalbu apie vyresniųjų klasių atstovus. Pradinukams skirti kiti mūsų projektai.

Vadinasi, buvo nepamiršti ir mažieji festivalio lankytojai?

Į programą įtraukėme čekų filmą visai šeimai „Kukis“. Šios šalies režisierių kūryba vaikams nuo seno yra garsi ir įdomi savo meniniais sprendimais, todėl labai tikiuosi, kad filmas suteiks malonumą šeimoms su mažais vaikais.

Džiugina faktas, kad šiais metais daug dėmesio skiriama ir lietuviškam kinui. Į festivalio programą įtraukta dvylika premjerų, nemažai ankstesniais metais pristatytų filmų, Šarūno Barto retrospektyva. Kaip pati vertinate mūsų kino situaciją šiandien? Ne paslaptis, kad skiriama tikrai mažai dėmesio jo sklaidai, tad ar eilinis žiūrovas apskritai turi galimybę susipažinti su šiuolaikiniu lietuvių kinu?

Šia tema galima kalbėti labai plačiai ir daug, tačiau trumpai tariant manau, kad lietuviško kino situacija mūsų šalyje yra kurioziška. Būtent tai lėmė festivalio rengėjų apsisprendimą į programą įtraukti kuo daugiau lietuvių kūrėjų darbų. Kaip pavyzdį pateiksiu tą patį Š. Bartą. Sumanymas pasiūlyti jo filmų retrospektyvą buvo savotiškas atsakas į bendrą situaciją Lietuvoje. Š. Bartas yra pripažintas ir gerbiamas režisierius daugelyje pasaulio šalių, patys esame sulaukę ne vieno prašymo tarpininkauti rengiant jo filmų retrospektyvas, naujausias jo filmas „Eurazijos aborigenas“ jau pelnė prestižinius apdovanojimus ne viename festivalyje, tačiau jo filmai visiškai nepasiekia Lietuvos publikos.

Susiklosto paradoksali situacija – skiriama nemažai dėmesio pačiam kino kūrybos procesui, tačiau visiškai nesirūpinama jo sklaida. Visada laikiausi nuomonės, kad kino gyvavimą lemia trys etapai: kūrimas, platinimas, rodymas. Jei bent vienas iš jų pamirštamas, filmas paprasčiausiai nepasiekia žiūrovo ir praranda savo esmę. Kam kurti kiną, kuris yra nerodomas ir nematomas? Labai tikiuosi, kad Kultūros ministerija ištesės savo pažadus ir po dvidešimties metų galiausiai bus suformuota lietuviško kino sklaidos sistema.

Patys lietuviško kino kūrėjai yra tikrai įdomūs ir gana aktyvūs. Ypač išskirčiau jaunosios kartos atstovus. Du jų filmai visai neseniai buvo pristatyti Berlyno kino festivalyje. Manto Kvedaravičiaus filmas „Balzakh“ jame atidarė dokumentinių filmų programą ir pelnė net du apdovanojimus. Tai išskirtinis įvykis lietuviško kino kontekste, skatinantis didžiuotis mūsų kūrėjų darbais.

Konkursinės programos pavadinimas skelbia: „Nauja Europa – Nauji vardai“. Joje figūruoja Rytų ir Vidurio Europos – ypač vengrų – kūrėjų filmai. Ar būtų galima teigti, kad šio geografinio arealo kinas vis labiau įsitvirtina ir pasauliniu mastu?

Prieš trejetą metų, svarstydami apie „Kino pavasario“ išskirtinumą, pirmą kartą suformavome konkursinę programą. Jos atsiradimas visada reiškia festivalio brandos įvardijimą. Žinoma, į savo konkursinę programą neturime galimybių įtraukti tarptautinį pripažinimą pelniusių filmų, patenkančių į Kanų, Berlyno ar Venecijos festivalių konkursines programas. Panašūs filmai visuomet yra laikomi prestižiškiausiems pasaulio festivaliams. „Kino pavasaris“ nėra vienas iš jų. Tačiau mes augame, ir norisi tikėti, kad ateityje tapsime tokio lygio renginiu.

Po ilgų diskusijų buvo nutarta sudaryti Rytų ir Vidurio Europos filmų konkursinę programą, taip suteikiant „Kino pavasariui“ išskirtinio renginio vardą tarp kitų šio regiono festivalių. Pristatysime vienus įdomiausių – daugiausia jaunus – kino kūrėjus, šiuo metu esančius „ant bangos“ visame pasaulyje. Taip pat pastebėjome, kad tarp mūsų svečių atsiranda ir įtakingų amerikiečių prodiuserių, ieškančių geriausių Europos režisierių darbų, galinčių virsti holivudiniais perdirbiniais.

Šiuo aspektu labai džiaugiamės savo pasirinkimu, juolab, kad visi konkursinės programos filmai yra tikrai įdomūs ir stiprūs. Tai puiki proga susipažinti su jaunais, dažnai debiutuojančiais vadinamosios Naujosios Europos režisieriais. Tikimės, kad mūsų festivalio apdovanojimai jiems užtikrins dar didesnes kūrybinio augimo galimybes.

Prieš kelerius metus, uždarius „Lietuvos“ kino teatrą, buvo pasigirdę nuogąstavimų, kad perkeltas į komercinę „Forum Cinemas Vingio“ erdvę „Kino pavasaris“ praras savo dvasią ir veidą. Pastaraisiais metais festivalio geografiją papildė atsigavęs „Skalvijos“, sėkmingai veiklą vystantis „Pasakos“ kino teatrai, keletas kitų viešųjų erdvių, tad situacija lyg ir įgavo šiokią tokią pusiausvyrą. Vis dėlto – kaip stipriai kintanti erdvė keitė patį festivalį?

Erdvių, ypač tinkamų festivaliams, vis dar trūksta. Kol kas galima tik pasvajoti apie didelį, panašaus masto renginiams tinkamą kompleksą, kuriame nesigirdėtų popkornų čežėjimo, o žiūrovai galėtų netrukdomi mėgautis festivalio dvasia. Kita vertus, dabartinė situacija turi ir labai teigiamą pusę – „Kino pavasaris“ pamažu prisijaukina tuos žiūrovus, kurie iki šiol lankydavosi tik masinės produkcijos filmuose. Jie, regis, per klaidą patenka į mūsų seansus ir pasilieka ilgam arba visam laikui. Gyvenime niekas nėra vien juoda arba balta. Tai, kad vienos erdvės išnyksta, ir atsiranda kitos, liudija ieškojimo procesą.

Šiais metais po ilgų diskusijų kai kuriuos filmus nusprendėme parodyti ir „Akropolio“ kino teatre. Buvo sunku tam pasiryžti, tačiau sulaukėme daug laiškų iš žmonių, gyvenančių Šeškinėje, Fabijoniškėse, Pašilaičiuose ir kituose aplinkiniuose rajonuose, kuriems vakarais yra tiesiog patogiau pasižiūrėti festivalio filmus čia negu važiuoti į centrą. Toks šiais metais mūsų bandymas dar labiau išplėsti „Kino pavasario“ geografinę erdvę.

Grįžtant prie žiūrovų – ankstesniuose pokalbiuose pati esate minėjusi, kad su „Kino pavasariu“ išaugo ištisa karta. Kas yra festivalio lankytojas šiandien? Ar jis tapo išrankesnis, reiklesnis?

Trejus metus tiriame savo žiūrovų auditoriją ir pastebėjome, kad pastaruoju metu festivalį aplanko mažiau jaunų žmonių. Tai, veikiausiai, liudija ir mūsų pačių aplaidumą. Supratome, kad per mažai bendravome su mokyklomis ir universitetais, todėl iniciavome labai sėkmingai besivystantį „Kino knygos“ projektą moksleiviams ir tęstinį projektą „Kino pavasaris tavo universitete“ studentams.

Pastaraisiais metais mūsų žiūrovas tapo šiek tiek vyresnis. Tai maždaug 30 metų, išsilavinęs, neretai aukštas pareigas užimantis žmogus. Tie jauni žmonės, užaugę su „Kino pavasariu“ „Lietuvos“ kino teatre, dabar patys vadovauja dideliem kolektyvam ir visokeriopai prisideda prie festivalio augimo. Pirma, tokie vadovai visada paskatins savo darbuotojus apsilankyti mūsų filmuose, antra, su daugeliu jų šiandien kalbamės jau kaip su rėmėjais. Paminėsiu, kad maždaug 80 procentų visų festivalio lėšų gauname iš privačių rėmėjų, o tai gana išskirtinis atvejis.

Taip, mūsų žiūrovas tapo reiklesnis. Visų pirma dėl atsivėrusių galimybių. Per šešiolika „Kino pavasario“ gyvavimo metų iš esmės pasikeitė kino sklaidos situacija – filmus galima atsisiųsti internetu, be to, Lietuvoje atsirado labai daug ir labai kokybiškų kino renginių. Niekada nevertinau jų kaip konkurentų, visi dirbame dėl tų pačių tikslų – siekiame lavinti žmones, sudaryti sąlygas pamatyti geriausią pasaulio kino produkciją. Ir festivaliai, ir kino savaitės, ir atskiri filmų vakarai bei įvairios edukacinės programos vienija žmones ir leidžia suvokti, kokio gero kino esama pasaulyje.

Ko palinkėtumėt šio „Kino pavasario“ lankytojui? Tiek tam, kuriam festivalis tapo tęstine tradicija, tiek tam, kuris jame galbūt apsilankys pirmą kartą.

Palinkėčiau, kad žmogus rastų noro ir laiko ateiti ir pamatyti bent 2–3 filmus. Neabejoju, kad po jų jis pasiliks ilgesniam laikui, kadangi problemos, nagrinėjamos festivalio programoje, yra labai artimos kiekvienam iš mūsų. Tai šeimos, tarpusavio santykių, naujų technologijų etikos, moralės problemos. Visas jas bando spręsti mūsų filmų veikėjai. Galbūt jie nepateiks tiesioginių atsakymų, tačiau leis pamąstyti, kaip atsidūrę vienoje ar kitoje situacijoje elgtumės mes patys.

Kalbino Lina Žukauskaitė

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.