Akvilė Adomaitytė. Apie jaukiausią Europos sostinę – Liublianą

Slovėnija – bene mažiausia iš mano aplankytų šalių. Palyginti su Lietuva, tesudarytų tik trečdalį mūsiškės. Keistas dalykas yra su tokiom nykštukėm – vykdamas į šalį nežinai, ko tikėtis, nes, pripažinkim, įnikę į savo šalies vidaus reikalus, nedaug ir težinome apie mažesnes ES kaimynes.

Turistų lankomiausias Slovėnijos objektas – Bled ežeras. Vasarą čia išties sausakimša, tačiau žiemą nedidelis kalnų miestelis visiškai ištuštėja ir absoliučioje tyloje galima girdėti tik varpų skambesį, kas valandą sklindantį iš nedidelės bažnyčios ežero saloje.

Tikiu, kad neįmanoma pamatyti viską ar visapusiškai pažinti šalies kultūrą. Niekad to net nesistengiu daryti. Ypač kai turi tam pusmetį, o pagridninis tikslas – studijos.

Galbūt iš dalies sąmoningai prieš išvykdama per daug šalimi nesidomėjau – kad atkeliavusi neieškočiau skaitytų faktų ir nuogirdų patvirtinimo ar paneigimo – čia tikrai taip yra arba visiškai priešingai, nei skaičiau. Žinojau minimaliai – kaip iš oro uosto nuvykti į naujuosius namus Liublianoje.

Tikiu, kad toks išankstinių nusistatymų neturėjimas man padėjo lengviau įsilieti į vietinį gyvenimą, nors turbūt lengva sakyti, juk Slovėnija – ne stereotipais apaugusi Italija ar Prancūzija…

Pirmasis įspūdis, kuris vėliau ir nesikeitė, – šalis labai vakarietiška ir socialistinis istorijos tarpsnis būnant Jugoslavijos sudėtyje, regis, tėra tik vadovėliuose užfiksuota istorija.

Slovėnijos pajūrio gražiausiu miesteliu tituluojamas Piranas.

Apskritai gyvenant Liublianoje nuolat apimdavo jausmas, kad slovėnai, įsikūrę Europos viduryje, geba perimti gerus dalykus tiek iš Vakarų, tiek Rytų. Pavyzdžiui? Tarkime, žmonės puikiai kalba angliškai – ne tik sostinėje, bet ir mažesniuose miesteliuose, ir ne tik jaunimas, bet lygiai taip pat ir vyresni slovėnai.

Be anglų daugelis moka ir kaimyninių šalių kalbas – vokiečių, italų, serbų, kroatų (tiesa, pastarosios pakankamai panašios į slovėnų) ir mielai jas naudoja. Nustebino galbūt ne tiek pats kalbų mokėjimas, bet požiūris į kitataučius, gyvenančius Slovėnijoje (daugiausia jų, žinoma, sostinėje) – vietiniai neturi neigiamo nusistaymo ir mielai bendrauja angliškai, priešingai nei daugelyje Vakarų Europos šalių. Susidaro įspūdis, kad švarioje, pagal austrišką pavyzdį tvarkomoje šalyje žmonės išsaugojo slavišką nuoširdumą.

Liubliana nedidukė – teturi mažiau nei 300 tūkst. gyventojų. Ir būdama viena mažiausių Europos sostinių, ji turi visus vakarietiškos šalies sostinės atributus – itin gyvą kultūrinį gyvenimą, unikalų senamiestį – baroko ir secesijos miksą, kavinių kultūrą (ypač – lauko, net ir šaltuoju metų laiku slovėnai, gurkšnodami karštą vyną, mielai šnekučiuojasi lauke), gerą universitetą ir nuolat kunkuliuojantį jaunimo gyvenimą, mat net penktadalį miesto gyventojų sudaro studentai.

Kalėdoms besipuošianti Liubliana. Centre – Pranciškonų bažnyčia.

Įdomiausia tai, kad, nepaisant visų vakarietiškų privalumų, Liublianoje galima mėgautis dalykais, kurių dažniausiai pasigendu didmiesčiuose – grynu kalnų oru, itin švariu ir tvarkingu miestu, žaliomis parkų erdvėmis ir galerijomis po atviru dangumi, be to, viskas nesunkiai pasiekiama slovėnų mėgstamiausia susisiekimo priemone – dviračiu. Juo patogiausia minti ne tik į darbą ar universitetą, bet ir į miesto turgų apsipirkti vietinių maisto gėrybių – sezoninių vaisių ir daržovių, Alpių pieno, sūrio, slovėniškos duonos, vietinio nerafinuoto alyvuogių ar moliūgų sėklų aliejaus bei itin kokybiško slovėniško vyno, kuris eksportuojamas vos į kelias Europos šalis.

Čopova, viena iš judriausių senamiesčio gatvių, ištuštėja tik savaitgaliais.

Iš tiesų daugelis jaunų slovėnų didžiuojasi savo kilme iš mažų istorinių šalies kaimelių bei kalbos dialektu (kurių ši šalis nykštukė turi per 40!) ir neretai po studijų grįžta į gimtuosius kraštus. O ir likusieji sostinėje net po daugelio gyvenimo metų nelaiko savęs tikraisiais liublianiečiais.

Tiesa, vyriausybė deda daug pastangų, kad gyvenimas studentams šalyje būtų kuo geresnis – nuo nemokamo aukštojo mokslo iki subsidijuojamų studentų pavalgymų kavinėse bei restoranuose ir modernių sporto centrų, kurie čia taip pat nemokami.

Tačiau nemanau, kad tokia vyriausybės politika pasiteisintų be pačių slovėnų požiūrio į savo šalį ir miestą. Ir svetimšalis Liublianoje nesunkiai pastebės, kaip vietiniai myli savo miestą pirmiausia visi aktyviai jame gyvendami – parkai pilni jaunų šeimų su vaikais ir šunimis, už miesto esantys artimiausi kalnai – skandinavišku ėjimu į viršūnę kopiančių senukų, miestas pritaikytas neįgaliesiems, darželinukai dailės pamokas leidžia galerijose… galima tęsti ir tęsti.

Centrinė Liublianos aikštė pavadinta bene garsiausio slovėnų poeto romantiko Franco Prešereno vardu

Ko galime pasimokyti iš liublianiečių? Tikiu, kad pradėti galima ir nuo labai mažų dalykų. Ir mažiau galvoti kaip padaryti savo šalį ir sostinę patrauklią turistams, o visų pirma išmokti patiems mėgautis gyvenimu savo mieste.

Bent truputį daugiau laiko praleisti lauke, senamiestyje, parke. Nesvarbu, ar tai – kasdienis rytinis bėgiojimas, ar susitikimas su bičiuliu puodelio kavos, ar šuns vedžiojimas, ar pasivaikščiojimas su vaikais.

Šiek tiek daugiau rūpintis ne kaip atrodome (populiariausia tiek jaunimo, tiek vyresnių žmonių apranga Slovėnijoje vienareikšmiškai yra džinsai ir sportbačiai) o kaip gyvename – jei negalime po darbo miesto autobusu nuvykti ir įkopti į Šmarną gorą, bent šiltuoju metų laiku persėskime ant dviračių.

Pasidomėti, iš kur atkeliauja maistas ant mūsų stalo ir vartoti kuo daugiau vietinių produktų (Slovėnija – viena geriausiai apsirūpinančių vietiniu maistu visoje ES). Eikime (dar geriau šiam reikalui tinka dviratis su krepšeliu) apsipirkti į turgų su vaikais.

Slovėnija – vyno šalis.Tiesa, daugiausiai jo parduodama vietinėje rinkoje, nes dėl mažo pagaminamo kiekio ir didelės kainos eksportuojami tik į keletą Europos šalių.

Tarp prekiaujančių turguje – daugiausiai smulkūs ūkininkai, pardavinėjantys savo daržuose išaugintas daržoves, vaisius.

Šalyje populiariuose turguose daugiausiai vietinės bei kaimyninių šalių produkcijos. Nuotraukoje – antro pagal dydį Slovėnijos miesto Mariboro miesto turgus.

Miestas turi būti patogus gyventi visiems – neįgaliesiems, senjorams, atvykėliams. O pilnas savo miestu besimėgaujančių vietinių gyventojų, jis savaime traukia tiek turistus, tiek ilgesniam laikui apsistoti ketinančius kitataučius.

Būtent tokia man yra Liubliana – pastelinių spalvų ir jaukumo, bet tuo pat ir nuolat gyvybingas lauko kavinukių miestas. 

Liublianoje gausu secesinės architektūros.

Slovėnija – kalnų šalis. Nuotraukoje – Julijaus Alpės. Aukščiausia Slovėnijos viršukalnė – Triglavas – yra beveik 3 km aukščio.

Mariboras teturi kiek daugiau nei 100 tūkstančių gyventojų. Nuotraukoje – viena iš senamiesčio gatvelių.

Mariboro miesto centre – Kalvarijos kalva, apsodinta kelių šimtų metų senumo vynuogynais.