Apie tėvo Vaclovo fenomeną

Šia proga kalbiname keletą jubiliato bičiulių ir bendražygių, kurie įvairiu metu ir įvairiomis aplinkybėmis artimai bendravo su kun. V. Aliuliu. Vienas tokių yra dr. FAUSTAS JONČYS – ilgametis Kauno kunigų seminarijos ir VDU Katalikų teologijos fakulteto filosofijos dėstytojas, kuris sutiko pasidalyti mintimis apie ilgametį bičiulį.

Taip pat pateikiame ir tėvo Vaclovo bendražygės sesės ALBINOS PAJARSKAITĖS mintis.

Faustas Jončys. Kunigo V. Aliulio fenomenas

Įdomu tai, kad Vaclovas Aliulis  yra vienas iš keturių itin iškilių asmenybių, kurios gyveno ir dirbo kartu ir kurios labai gražiai išsirikiuoja į vieną eilę: kunigas Aliulis gimė 1921 m., 1922-aisiais gimė kardinolas Vincentas Sladkevičius (jie abu – marijonai), 1923-iaisiais – monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, o 1924-aisiais – Česlovas Kavaliauskas. Juos visus gerai pažinojau ir su jais artimai bendravau.

Kun. V. Aliulis kažkada „Naujajame židinyje“ yra publikavęs straipsnį „Kazimiero Vasiliausko fenomenas“. Tikiuos, kad ateis laikais ir kas nors parašys apie Vaclovo Aliulio fenomeną. Būtent jis ir pastebėjo šį žmonių išsirikiavimą – mūsų istorijai, kultūrai, Bažnyčios ir katalikybės istorijai reikšmingų žmonių.

Tiek kardinolas Vincentas Sladkevičius, tiek ir monsinjoras Kazmieras Vasiliauskas yra gerai žinomi visuomenei. Kunigas Česlovas Kavaliauskas taip pat labai garsus. Jo pomėgiai buvo labai įvairūs, domėjosi jis ir gamtos mokslais. Būtent su kun. Č. Kavaliausku labai bendravo kun. V. Aliulis.

Dar gūdžiais sovietiniais metais jie abu tapo pionieriais mūsų katalikiškos spaudos srity, ten, kur sugebėjo prasmukti, būtent – rengdami bažnytinius tekstus. Išties kun. V. Aliulis labai prisidėjo leidžiant lietuviškąjį mišiolą ir Naująjį Testamentą. Č. Kavaliauskas pats vertė Naująjį Testamentą, o V. Aliulis, būdamas rimtas kalbos žinovas, redagavo tekstus. Tai buvo pirmosios kregždės.

Tik 1982 metais Bažnytinė katalikų vyresnybė sugebėjo gauti valdžios sutikimą pradėti leisti Katalikų kalendorių žinyną (KKŽ). KKŽ išeidavo tik kartą per metus, bet juose sukaupta daug vertingos medžiagos, iškilesnių laikmečio kunigų, užsienio autorių tekstų.

1988 metų birželį dalyvavome vieno iš KKŽ spausdintų autorių kunigo Broniaus Bulikos laidotuvėse ir kaip tik su V. Aliuliu šnekėjome apie tai, kad Vilniuje buriasi katalikiškas aktyvas. Kvietė prisijungti ir mane, bet aš nenuvykau… Tuo tarpu kun. Vaclovas ten veikė visomis jėgomis: pamažu įsibėgėjo Sąjūdis, atsikūrė Ateitininkija…

Visa tai ir leidžia įžvelgti V. Aliulio fenomeną, kurį derėtų išsamiau patyrinėti. Tai buvo išties iškilių žmonių kumštis, iš kurių tarsi eiliniam darbuotojui ilgiausiai teko darbuotis būtent V. Aliuliui.

Asmeninė pažintis

Mes pažįstami dar nuo jaunystės metų, bendravome visą gyvenimą. Vėliau mums abiem teko imtis naujojo Katalikų Bažnyčios katekizmo vertimo 1994–1997 m., kai bendravome itin intensyviai.

Kadangi V. Aliulis tuometu darbavosi Vilniuje, o vėliau kurį laiką – Romoje, nes vadovavo Marijonų kongregacijai, aktyviai susirašinėjome laiškais. Pavyzdžiui, štai ką rašiau jam, kartą gavęs jo kalbos pataisas: „Jaučiu didelį intelektualinį malonumą, skaitydamas jūsų pataisas, taip tiksliai pagautą ir gludintą žodį ir tokią kalbinę orientaciją.“ Kita proga: „Atgimimo metų tėvynėj mes neturėjom kito tokio reikalingo, visapusiško ir brandaus Bažnyčios žmogaus, kaip jūs: darantį tai, ką reikia, taip kaip reikia ir tokiu Kuraitišku stiliumi, kuriuo turėtų sekti ne vienas dabartinis apaštalas.“ Pranas Kuraitis buvo mano mokytojas, teologas ir filosofas. Jo stilius – tai mažai į akis krentančio, bet vadžias tvirtai laikančio vadovo stilius. Buvau įsitikinęs, kad tokius pačius sugebėjimus turi ir V. Aliulis.

Kartą perskaičiau spaudoje V. Aliulio pokalbį su rašytoju Kaziu Saja, kuris buvo toks bravūriškas, susišiaušęs… Ta proga parašiau kunigui: „Pasigardžiuoju jūsų brolišku ir misionierišku pokalbiu su Saja. Kaip reikia dabar ne tyliosios rezistencijos, bet tyliųjų atakų evangelinės kultūros baruose.“ Savotiško tiesmukumo ir drąsumo V. Aliuliui nestigo. Tik viską jis įvilkdavo į ramią ir mandagią formą.

Jo laiškai – visada šilti ir nuoširdūs. Kažkuriais metais parašė prieš pat šv. Kalėdas, ir man labai įstrigo ypač dvi išsakytos mintys, atskleidžiančios jo žmogišką jautrumą. Jis rašo: „Daugoką metų įpratau nejučiomis mintimis apkeliauti visas Lietuvos kapines, į kurias esu lydėjęs mirusius per savo tarnystės pusę šimtmečio. (…) O Kūčių vakaro minčių kelionė yra kitokia. Tada prisimenu visus gerus pažįstamus, bendražygius, stiprius ir pavargusius, geranoriškus ir klumpančius žmones“…

Būdamas puikus Biblijos žinovas, laiškuose iš Šventosios Žemės, kur buvo nuvykęs iš Romos, jis rašė: „Įsitikinau savo akimis, pamatęs tas vietas ir atkastus būstus, kad Jėzus gyveno labai neturtingai, keliavo pėsčias per akmenuotus kalnus labai vargingai, kad viskas buvo labai paprasta, kad didinga buvo tik dvasia, o tai, kas matoma buvo be galo kuklu.“

Politiką mažiau liesdavome, nes vienas kito pažiūras ir taip gerai supratome. Turiu vieną laišką, kuriame užfiksuotos jo mintys prieš kažkuriuos rinkimus: „Patyliukais tikiuosi, kad mano bičiuliai savo balsus atiduos krikščioniškos dvasios politikams.“ Man tas sakinys labai patiko. „Bet kokiam Seimui ir bet kokiai valdžiai bus sunku ištraukti Lietuvą iš balos, – rašė jis, – bet kad daugiau sąžiningų žmonių kibtų sutartinai tai daryti.“

Man prisimena Evangelijos sakinys, raginantis būti gudriems kaip žalčiai ir neklastingiems kaip balandžiai. Gal toks jis ir buvo – dzūkas nuo Simno ir Alytaus paribių, kuo visada didžiavosi, gavęs progą mielai šnekėdamas tarmiškai.

Bendri darbai

Kai 1992 metais tuometinis Vatikano Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas J. Ratzingeris pristatė naująjį visuotinį Katalikų Bažnyčios katekizmą, Lietuvos Bažnyčia ėmė rūpintis jį išversti. Man buvo pavesta organizuoti darbą. Reikėjo versti iš prancūzų kalbos – Vatikanas paskyrė būtent šį originalą pagrindu kitų kalbų vertimams.

Tuo metu dėsčiau seminarijoje ir, pietaujant kartu su kitais dėstytojais, arkivyskupas S. Tamkevičius, kuris buvo ką tik paskirtas į šias pareigas, pradėjo kalbą apie katekizmą. Man šovė į galvą mintis pasisiūlyti šiam darbui, kadangi turiu dvi puikias bičiules, vertėjas iš prancūzų kalbos: tai – Palmyra Petrauskaitė ir  Birutė Demkutė, kurios yra atlikusios ne vieną rimtą vertimą, dirbusios leidyklose. Dėl dogminio turinio konsultantu galvojau pasitelkti monsinjorą Vytautą Sidarą, kuris taip pat yra artimas mano bičiulis. Ne vieną dalyką vėliau teko nagrinėti drauge ir net V. Aliulį pataisydavome dogminiu požiūriu. O dėl kalbos redagavimo – iškart į galvą atėjo V. Aliulis. Toks kolektyvas ir dirbome, vyko didžiulis ir įtemptas darbas.

1994–1995 metais dirbti buvo labai nelengva. Jautėme, kad trūko kai kurių šiuolaikinės teologijos terminų. Vėliau buvo kai kurių pastabų dėl vertimo, tačiau rimtos kritikos negirdėjau. Katekizmas buvo išspausdintas, o vėliau paskelbtas internete www.katekizmas.lt. Šis bendras darbas labai suartino.

Žmogus ir kunigas

Kalbėti atskirai apie žmogų ir apie kunigą turbūt negalima, kunigystė juk yra žmogaus gyvenimo būdas. Savo autobiografinėje knygoje „Vieno žąsiaganio istorija“ (Aidai, 2007) kun. V. Aliulis atsivėrė kaip retas, parodydamas ir savo silpnasias vietas. Man atrodo, kad atsiskleidė labai tikroviškai.

Kartais pagalvodavau: kodėl V. Aliulis netapo vyskupu?  Bet gal taip ir geriau. Eidamas oficialias pareigas, žmogus ne visada gali išsklesiti savo talentus kasdieniškesnėje plotmėje. Man atrodo, kad Dievo planas ir buvo toks, kad V. Aliulis didelės karjeros nepadarytų. Nežinau, ką jis širdy galvoja, bet kad turėtų kažkokių ambicijų siekti hierarchinių laiptų, nepastebėjau.

Tam tikro orumo, kuris giminiuojasi gal ne su puikybe, tokio sveiko išdidumo – tai būta. Bet, kita vertus, jį slopindavo jo vienuoliška ir kunigiška gyvenimožiūra.

Seminarijoje studijų metais visi žinojo, kad  V. Aliulis tai „rabotiaga“, bet mūsiškis. Santykiuose su valdžia jam kažkaip pavyko neįkliūti: jis išsisukdavo arba sugebėjo nekristi į akis. Esu tikras, kad tikrai nebuvo susidėjęs su valdžia. Jeigu jį ir bandė užverbuoti, tai jam pavyko išsisukti. Esu tuo įsitikinęs.

LKB kronika tuo metu buvo kategoriškiausias leidinys. Kunigijoje buvo susisluoksniavimas: vieni karštai užsidegę kronikinikai, o kiti – ne. Bičiulis kunigas Bronius Bulikas man perduodavo kroniką. Pamenu jo žodžius, kad iš visų kronikininkų didžiausią įspūdį jam darė S. Tamkevičius. Mes visi Kroniką skaitėme ir palaikėme, bet susisieti nenorėjom. Šiuo metu tyrinėju Kauno kunigų seminarijos istoriją, ruošiantis jos 150 metų sukakčiai. Radau daug medžiagos, taip pat ir apie Kroniką, įvairius kunigus: vieni jų pasiduodavo spaudimui, kiti – ne ir dėl to kentėjo, buvo tremiami, treti – išsisukdavo. Įdomu tai, kad ne tiek jau daug tų užverbuotų buvo, kaip kartais yra teigiama eskaluojant šią temą.

Aš pats buvau tris kartus verbuotas, bet kažkaip išsisukdavau. Pirmas verbavimas prasidėjo 1948 m., o paskutinis – 1955-aisiais. Iš karto labai kategoriškai atsisakiau, jie turėjo tam tikrų įkalčių, bet vis tiek galiausiai nieko neišėjo.

Kunigas V. Aliulis sugebėjo arba išsisukti, arba nekristi į akis. Atsiduodamas savo darbui, tikriausiai nukreipdavo saugumo dėmesį. Jis sugebėjo įtikti įvairiems kunigijos sluoksniams. Kunigai Č. Kavaliauskas ir K. Vasiliauskas pabuvo tremty, ir kardinolas V. Sladkevičius, o V. Aliulis – išsisuko. Tai rodo, kad buvo ne vien protingas, bet ir gudrus. Turėjo ir tam tikro lipšnumo, mokėjo užmegzti ryšį, draugystę taip pat ir su įvairias žymiais žmonėmis pasauliečiais. Dievas taip davė, kad kunigas V. Aliulis tarsi slidininkas sugebėjo išlaviruoti per visokias kliūtis ir ilgiausiai darbuotis Bažnyčiai bei visuomenei.

Ses. Albina M. J. Pajarskaitė MVS. Tikras kunigas

Jus su kun. Vaclovu Aliuliu sieja ilgesnė nei 60 metų pažintis. Kada susitikote pirmą kartą? Kaip susipynė jūsų istorijos?

Ačiū už klausimą. Visą laiką jaučiausi kalta, kad per tiek laiko neradau progos viešai padėkoti tėvui Vaclovui Aliuliui už tai, kiek mums, Vargdienių seserims, o ypač man, jis gera yra padaręs. Jūs gi dabar sudarėte tam sąlygas.

Su tėvu Vaclovu Aliuliu man teko laimė pirmą kartą susitikti gana seniai, atrodo, 1947 –1948 mokslo Vilniaus universitete metų žiemą. Mes, antrosios rusų okupacijos pirmieji Vilniaus universiteto (1945 m.) studentai, buvę moksleiviai ateitininkai ir jau išgyvenę 1941 m. trėmimus, sovietų atsitraukimo žudynes, sąmyšį bei vokiečių žydų naikinimą ir mūsų lietuvių patriotų skriaudas, šalia mokslo žinių universitete, ieškojom savo dvasiai atgaivos, suraminimo ir savo idėjų tąsos Vilniaus bažnyčiose.

1945–1946 m. žiemą dar su kai kuriais profesoriais šventadieniais dalyvaudavome šv. Mišiose Šventų Jonų Bažnyčioje. Ją uždarius 1948 m. liepos 22 d., jau be profesūros šv. Mišioms rinkdavomės Šv. Ignoto bažnyčioje, o ir ją uždarius tų pačių metų rugsėjo 1 d., man arčiausiai liko Dominikonų bažnyčia (kur nuo tos dienos tarnavo marijonai, kol 1949 m.gegužės antroje pusėje buvo išvaryti iš Vilniaus).

Ten ir sutikau tėvą Aliulį, kur tarp savo artimiausių bičiulių vadindavome  žaismingu „Aleliuja“ vardu. Tuo metu nepagalvojau, kad šis kunigas taps man didžiausiu geradariu.

Kokie reikšmingiausi prisiminimai susiję su tėveliu Vaclovu iš sovietinio laikotarpio?

O buvo taip. Viskas nepaprastai greitai keitėsi, tėvas „Aleliuja“ paliko Vilnių, gausėjo mūsų artimųjų suiminėjimai, tremtys ir galiausiai reikėjo palikti universitetą su „švelnia“ formuluote: „Išbraukta iš studentų sąrašo“. Mano išbraukimas iš studentų sąrašo buvo kiek skirtingesnis nei daugelio, už ką aš buvau neužjaučiama kitų: tiek  tuo metu geranoriškos universiteto vadovybės, tiek net savo draugų. Dažnai girdėjau posakį: „Kas iš geros galvos, jei kvailam papuolė“. Taip 1949 m. vasarą buvau išmesta iš universiteto, atleista iš darbo Mokslų akademijoje ir likusi be tėvų globos (jie buvo Sibire).

Vieną dieną skubotai į mano kambario langą pabeldžia Valerija Bungardaitė (tuo metu ji dirbo irgi Mokslų akademijoje, tik kitame institute) ir liepia kuo skubiau eiti į Kutuzovo (dabar Daukanto) aikštę nurodytu adresu, nes manęs laukia tėvas Vaclovas Aliulis. Skubiai nuėjau, susitikau ir gavau iš tėvo Vaclovo tai, ko labiausiai man tuo metu reikėjo: patvirtinimą, kad teisingai pasielgiau, jog kitaip pasielgti aš, kaip katalikė, neturėjau teisės. Ir dar daugiau! Tik po daugelio metų suvokiau, kad tėvo Vaclovo atskubėjimas man padėti sunkiausiu  momentu ir lėmė tolesnę mano sėkmingo gyvenimo kryptį. Už tai, dėkodama Dievui, kartu jaučiu dėkingumą ir tėvui Vaclovui. Tai vienas iš reikšmingiausių man prisiminimų. Žinau, kad tokią t. Vaclovo paramą anais sunkiais laikais yra gavę ir kiti, į keblią situaciją papuolę, jauni žmonės.

Koks, jūsų vertinimu, jo svarbiausias įnašas į Lietuvos Bažnyčios ir visos visuomenės gyvenimą tuo metu?

Imtis vertinti tėvo Vaclovo Aliulio svarbiausius įnašus į Lietuvos Bažnyčios ir visos visuomenės gyvenimą ne mano jėgoms. Tam reikėtų, man atrodo, ne vieno atskirų Bažnyčios gyvenimo sričių specialistų darbo. Man žinoma geriau tik viena jo veiklos sritis – pagalba Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserims pogrindyje.

Kai 1974 m. mirė pagrindinis pogrindyje veikęs Vargdienių seserų dvasios vadas, tėvas dr. Juozas Grigaitis, seserys, ypač vadovaujančios kongregacijai, visais reikalais kreipėsi į tėvą Vaclovą Aliulį. Ir kuo daugiau pogrindžio veikla plėtėsi, tuo labiau seserims buvo reikalinga jo pagalba, tvarkant savo gyvenimą po II Vatikano Susirinkimo pagal naujus Bažnyčios kanonus, įtraukiant reikalingas pataisas į savo Įstatus, kad jie tiktų pogrindžio ir laisvojo pasaulio (JAV) seserims, bei tvarkant įvairius kasdienius reikalus. Nepaisydamas savo didelio darbų krūvio, tėvas Vaclovas visada ištvermingai mums, seserims, padėjo, kantriai visas mūsų rašliavas, rašliavėles taisė, redagavo ir mokė.

(Vargdienių seserims atnaujinti Įstatus talkinau kartu su kanonų teisės
licenciatu kun. Pranu Račiūnu, MIC – kun. V. Aliulio pastaba).

Maža to! Plečiantis naujoms katechezės užduotims, iškilo neatidėliotinas reikalas labiau užsiimti katechečių ruošimu. Šiuo reikalu vėl buvo kreiptasi į tėvą Vaclovą, ir jis ėmėsi vadovauti šiam darbui. Taip pogrindyje buvo suorganizuoti platūs (kelių grupių) aukštesnieji katechetikos kursai. Kartu buvo įsteigta reikalingos šioms studijoms medžiagos (skriptų) leidykla ir tuometinė „spaustuvė“ (kur rašomosiomis mašinėlėmis buvo perrašinėjimi dokumentai). Šios leidyklos vyr. redaktorius buvo tėvas Vaclovas; jis ir kitus mokė redaguoti.

Ruošiantis arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimui Palaimintuoju, galutinį istorinių nuotraukų albumo užrašų, įvairių pranešimų, maldų tekstų redagavimą irgi atliko tėvas Vaclovas. Jis iš  atskirai surinktų kreipinių sudarė ir galutinai suredagavo Palaimintojo Jurgio Matulaičio litaniją. Jis redagavo knygelės „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis- Matulevičius (1871–1927)“ vertimą į rusų kalbą – jis buvo labai reikalingas mūsų vienuolijos seserims, kurios darbavosi Sibiro (Prokopjevsko, Novokuznecko) misijoje 1985–1997 m.

Tėvelis Vaclovas aktyviai dalyvavo Atgimimo metų įvykiuose. Be jo neįsivaizduojamas ir Ateitininkų atsikūrimas. Jūs buvote šių istorinių pokyčių sūkuryje, ką galėtumete papasakoti apie tai?

Jau Lietuvos Atgimimo pradžioje (1988 m.) tėvas Vaclovas Aliulis pradėjo leisti žurnalą „Katalikų pasaulis“ ir buvo jo vyr. redaktorius. Ir pirmieji „Caritas“ žurnalo numeriai buvo atspausdinti ant pasiskolinto iš „Katalikų pasaulio“ redakcijos popieriaus.

O kai 1989 m. balandžio 15–16 d. buvo sušauktas Katalikiško moterų sambūrio „Caritas“ suvažiavimas, tėvas Vaclovas atvyko į suvažiavimo registraciją jau iš vakaro, abi dienas ištvermingai sekė suvažiavimo eigą ir viename plenariniame posėdyje į susirinkusius taip aliuliškai prabilo: „Mane vakar vakare labai sujaudino apsilankymas suvažiavimo registratūroje, kai ten pamačiau mūsų kaimo moterų, mamų ankstyvos pavasario saulės jau nudegintus susirūpinimo ir kartu ryžto pilnus veidus. Kai Tautai kraštą ima gaivinti moterys, motinos, seserys, jis turi atgimti.

Šiame posėdyje, kuris skirtas Tautos bendrijos atkūrimui, vienas žodis – Vyriausybei. Gerai, kad jūs čia dalyvaujate, gerai, kad matote tikrą, nesufalsifikuotą Lietuvos liaudį, nesurežisuotą pagal nurodymus ir ankstesnes schemas. Gal buvote daugelis susiję su ateizmo frontu? Ir gal skaudu, nepatogu klausyti, kai čia akcentuojama religija, Bažnyčia? Tai nieko, juk tai autentiška, taip jaučia Tauta. Ir jeigu šiuolaikinė Vyriausybė nori atkurti savo Valstybės valdžios autoritetą, jai duota reta galimybė, kurios neturėjo vadovai anksčiau prieš daugelį metų.

Lietuvos tauta, visi jos žmonės, įvairių dorybių ir tikybų žmonės parems dvasia, širdimi ir kitaip tuos žmones, kurie imsis ryžtingų, gal kur nors anksčiau ir nepopuliarių žingsnių. Kaip įsitikinome šiandien, ypač reikia ne ano garsiojo atskyrimo, o laisvo bendravimo tarp Bažnyčios, mokyklos, visos visuomenės ir Valstybės.

Tikiuosi, kad Vyriausybės atstovų nenugąsdino tai, jog tikinti visuomenė tiek daug vilčių sieja su Bažnyčia. Juk su priešingais dalykais, matome, kiek daug prarasta. Bet, manau, pastebėta, jog niekam nenorima primesti ir  pasisakoma už pažiūrų laisvę. Ir jeigu kas, neturėdamas  religinių pažiūrų, taip nuoširdžiai kuria, stengiasi stiprinti dorovę ir šeimą, – Lietuvos ateitį, katalikška visuomenė priima ir tiesia ranką.

Ir dar vieną žodį skirsiu keliatautei Lietuvos visuomenei. Supraskime visų Lietuvos žmonių ir visų tautos bendrijų likimo bendrumą. Tik su lietuvių tautiniu atgimimu gali atgyti ir kitos Lietuvos tautybės su savita kultūra, savitu kultūriniu gyvenimu. Dažniau daroma klaida, kai leidžiama sukurstyti tautinę trintį ar net neatsakomybę, nepakantumą ir net grasinti… Be fantastinių autonomijų mūsų tautinės mažumos tegul siekia tarpusavio supratimo, paramos, nes žinom, kad viena yra Lietuvos gamta, viena ekonomika ir vienas likimas.

O pabaigai norėčiau pasišypsoti su jumis, pasiūlydamas šiandien tą tūkstantinį grožio konkursą. Ne tą, kur grožis matuojamas centimetrais ir ribojamas amžiumi, o sielos, dvasios grožio konkursą. Čia susirinkę tūkstančiai gražuolių, dvasinių gražuolių. Tad tegul dvasinis žmogaus grožis atgauna prestižą: vaiko, mergaitės, motinos, senutės, vyro ar jaunuolio. Ir tegul gražu–negražu atgauna senąją lietuvišką prasmę – dorinę prasmę“. Pacitavau šį anuometinį tėvo V. Aliulio pasisakymą, manydama, kad jis yra nepasenęs ir labai taiklus šiai dienai.

Mes, seserys, pogrindyje būrėme jaunimą remdamosi ateitininkų šūkiu „Viską atnaujinti Kristuje“ ir  vadovavomės prof. Prano Dovydaičio ateitininkams nurodytais  principais. Taigi, buvo visoms smagu, kai tėvas Vaclovas į Ateitininkų atkūrimo organizacinį komitetą kaip sekretorę pasikvietė mūsų seserį Daivą M. K. Kuzmickaitę.

Tėvelis Vaclovas – pirmiausia yra kunigas, marijonas. Ką galėtumėte pasakyti apie jį kaip dvasios žmogų, krikščionį?

Taip, mano giliu įsitikinimu, tėvas Vaclovas visą laiką buvo ir yra tikras kunigas ir marijonas, labai paprastai nugalintis blogį meilingu gerumu su šypsenėle.