Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2011 03 21

bernardinai.lt

LRT.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Solveiga Daugirdaitė. Kam bitėms pinigai

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150-osioms gimimo metinėms Lietuvos bankas į apyvartą išleido 50 litų kolekcinę (proginę) sidabrinę monetą. Paradoksalu, kad moneta pažymimas jubiliejus moters, kuri pati jokio prieraišumo pinigams nerodė.

Dargi priešingai – ką uždirbo, atidavė kitiems, ypač einantiems mokslus. Būdama gydytojo dukra, gydė aplinkinius kaimiečius, kuriems kelionė pas gydytoją buvo per brangi. Išmokusi bitininkauti, pajamas iš bityno skyrė savo augintiniams ir globotiniams. Mokė visus, kas ti k norėjo mokytis. Su bendražyge Jadvyga Juškyte įkūrė „Žiburėlio“ draugiją, pati įnešdama didžiąją lėšų dalį, rėmė daugelį lietuvių kultūros žmonių – Kudirką, Biliūną, Vincą Mickevičių-Kapsuką, Mariją Pečkauskaitę – sunku ir išvardyti.

Kad ant monetos vaizduojama Bitė visai nepanaši į išlikusius savo atvaizdus (Bitė, kuprota moteris, netelpa į fizinio grožio rėmus), jau visiška skmulkmena, jeigu mąstome, kad mums visiškai nebepažįstama Bitės dvasia.

Pacituosiu iš 1910 m. Vilniuje išleistos G.Petkevičaitės knygelės „Apie moterų klausimą”:

„Kunigai pas mus tebeskelbia, jog moterei (Bitė vartoja vardininką moterė – S.D.) nepritinka už bent ką kovoti ir jog moterė taip sutverta, kad prieš visus lenktųs; šiaip svietiškieji vyrai mato moterų reikalavime sau lygių teisių vien užpuldinėjimus ant savo ypatų (asmenų – S.D.)“. Jeigu šiandien ir sutiktume taip kalbančių kunigų, tai galėtume drąsiai teigti, kad jie reiškia savo asmeninę nuomonę: Katalikų Bažnyčia per šimtmetį pažengė toli į priekį, pripažindama moterų lygiateisiškumą bent jau pasaulietinėse sferose. O va „svietiškieji vyrai“ Lietuvoje į lyčių lygiateisiškumo dar linkę reaguoti perdėtai asmeniškai.

Iš kitų XIX a. pab. moterų rašytojų Bitė buvo vienintelė, vaikystėje namuose kalbėjusi lietuviškai. Tačiau kaip ir Lazdynų Pelėda ar Žemaitė, išsilavinimo stygių Bitė autobiografijoje suvokė kaip skriaudą. Mintaujos Tochterschule baigusi Bitė apie savo jaunystę rašė, kad universitete tikėjosi „rasianti raktą gyvenimo slėpiniui, likimas tačiau, kartus anų laikų išmokytos galvoti moters li­kimas, to rakto man pagailėjo“. „Turėjusi maištingų minčių ir ketini­mų“, ji vis dėlto pakluso tėvui, nepalaikiusiam jos noro studijuoti matematiką. Keista, kad šiuo klausimu ji suvokė save kaip aplinkybių, papročių auką (kartus maištauti neišdrįsusios ir tam neturėjusios galimybių merginos likimas), nors vėlesnėje visuomeninė­je veikloje Bitė atsiskleidė kaip valinga, ryžtinga, drąsiai atmetanti au­toritetų nuomonę.

Žinomiausias pavyzdys – iš Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo 1907 m. Nors buvo gavusi renginį organizavusių kunigų nurodymą pakviesti pirmininkauti kun. Olšauską, išėjusi sakyti prakalbos pasiūlė… save rinkti pirmininke: „Paūžavę, pasmarkavę, pasitraukė dvasininkai, kovos lauką užleisdami mums, moterims“ (iš Bitės prisiminimų 1937 m. gruodį). Kas ją įkvėpė taip pasipriešinti? Bitė pasakoja, kad, eidama į pirmojo suvažiavimo salę, prisiminė įkvepiančia Anglijos moterų, to meto sufražizmo lyderių, kovą (be kita ko, jos pasitelkdavo ir teroro aktus).

XIX a. pabaiga – ypa­tingas metas, kai tautinis sąjūdis nesunkiai priėmė kiekvieną galintį dirbti, o besiformuojančiai, dar neišrankiai prozai pakako raštingumo ir gerų norų. Paradoksalu, bet lietuviškai kultūrai nepalankus laikas pasi­rodė palankus moterims rašytojoms – gal ir todėl, kad jos pasižymėjusios kaip knygnešės bei daraktorės. Visos Rusijos moterų suvažiavime 1908 m. Petkevičaitė-Bitė išdidžiai prisistatė esanti iš krašto, kur „iki 52 nuošimčių mokančių skaityti gyventojų“, ir tai todėl, kad „lietuvė, liaudies moterė, buvo mūsų krašto vienintelė mokytoja“.

Kartais prisimenamas faktas, kad Bitė pirmininkavo pirmajam Steigiamojo seimo posėdžiui. Tačiau pamirštama, kad ji taip pagerbta ne kaip nusipelniusi tautai moteris, o kaip vyriausia amžiumi. Bitei šalies nepriklausomybė ir moterų teisės buvo vienodai svarbios. Pradėdama Seimo sesiją, ji kalbėjo:   

„Laiminga esu, galėdama paskelbti Seimo atidarymą kaip sena savo tautos nepriklausomybės kovotoja ir kaip moteris, įgijusi taip karštai pageidaujamą teisių sulyginimą“.   

O paskui nepriklausoma Lietuva jai atsidėkojo, išstumdama iš viešojo gyvenimo, net iš darbo mokykloje.

Kolekcinės monetos   atsiduria kolekcionierių podėliuose, tai gal Bitė atsidurs jai priimtinoje draugijoje – tarkim, šalia vieno lito banknoto su Žemaitės atvaizdu. Jos buvo bendramintės, net drauge rašė veikalus scenai, pasirašydamos bendru slapyvardžiu Dvi Moteri. Atėjus ramiems laikams, moterys nusiunčiamos į rezervą ir pašau­kiamos tada, kai vėl prireikia mobilizuoti tautą.

Taip nutiko 1 lito, paties mažiausio nominalo, banknotui su Žemaitės atvaizdu. Atitarna­vęs pirmąjį jau šios nepriklausomybės dešimtmetį, jis buvo išimtas iš apyvartos. Mums patogiau ir ramiau, kai Bitė domina tik numizmatus, nešoka į akis su nepatogiais klausimais ir pasiūlymais.  

Komentaras skambėjo Lietuvos radijo laidoje „Mes, moterys“.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.