Raminta Šerkšnytė. Variacijos lietuvių muzikos tema

Modesto Ežerskio nuotrauka. Šaltinis: www.mic.lt

2010-ųjų pabaigoje pasirodė Gidono Kremerio ir jo įkurto Baltijos šalių styginių orkestro „Kremerata Baltica“ kompaktinis diskas „De Profundis“, kurį išleido viena didžiausių JAV įrašų kompanijų „Nonesuch“. Plokštelėje skamba 12 įvairių epochų kompozitorių (nuo F. Schuberto, J. Sibeliaus iki A. Pärto, M. Nymano) kūrinių. Disko pavadinimui panaudota Ramintos Šerkšnytės kūrinio antraštė.

Muzikologė RITA NOMICAITĖ kompozitorę RAMINTĄ ŠERKŠNYTĘ paprašė papasakoti apie bendradarbiavimą su G. Kremeriu ir „Kremerata Baltica“ orkestru. Pokalbis išsirutuliojo ir apie šių dienų muzikos aktualijas.

Kaip ir kada prasidėjo Jūsų bendradarbiavimas su „Kremerata Baltica“?

Džiaugiuosi galimybe bendradarbiauti su Maestro Gidonu Kremeriu ir jo įkurtu orkestru „Kremerata Baltica“. Tai svarbi kūrybinė patirtis. Prieš trejus metus Gidonas Kremeris susidomėjo mano kūriniu styginių orkestrui „De Profundis“ ir netrukus įtraukė jį į orkestro repertuarą. Po metų nusprendė padaryti studijinį įrašą, kuris ir panaudotas šioje plokštelėje.

Papasakokite apie kūrinio „De Profundis“ inspiracijas, parašymo aplinkybes.

„De Profundis“ parašytas 1998 metais, studijuojant kompoziciją pas profesorių Osvaldą Balakauską Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Mane nuo mažų dienų ypač traukė orkestrinė muzika. Taigi apsidžiaugiau, kai ketvirtaisiais studijų metais pasitaikė proga parašyti šį pirmąjį kūrinį styginių orkestrui, kurį puikiai atliko ir į savo repertuarą įtraukė dirigentas Donatas Katkus ir jo vadovaujamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. (Jų įrašytas kūrinys pateikiamas ir kompozitorės autoriniame kompaktiniame diske „Sūkurys“ – R. N.) Šiam, kaip ir daugumai mano kūrinių, bene daugiausia inspiracijų suteikė psichologija ir tam tikros dvasinės būsenos, archetipinės žmogaus emocijos. Manau, kad „De Profundis“ perteikia jauno žmogaus pasaulėjautą, kai ieškoma dvasinių idealų ir gyvenimas suvokiamas maksimalistiškai, kai vyrauja greita nuotaikų kaita tarp vilties ir desperacijos. („De Profundis“ anotacijoje rašoma: „Gana neįprasta pagrindinė kompozicijos kulminacija: vis greitėjantį ir garsėjantį judėjimą keičia pauzės, tyla tampa svarbesnė už garsą – tarsi užsimenant, kad žmogaus gyvastis praeina taip greitai, telieka de profundis, šauksmas iš gelmės“ – R. N.)

Gidonas Kremeris šio kompaktinio disko pristatyme teigė, kad jo autorių muzika „gali palaikyti žmones, pasiekdama giliausias jų emocijas, padėdama atsiverti ir sąmoningėti, o ne „užsimiršti“. Kiekviena iš albumui atrinktų 12 kompozicijų siunčia klausytojui vis kitą žinią, kurią mano kolegos iš „Kremerata Baltica“ ir aš bandėme kartu atskleisti“. Taigi kompaktiniame diske skamba įvairiausių epochų autorių muzika – nuo F. Schuberto, R. Schumanno iki A. Pärto ir Jūsų kompozicijų. Itin marga autorių panorama.

Muzikinės programos paprastai sudaromos dviem būdais: arba kūrinius jungia tas pats laikotarpis ir panaši stilistika, arba jungia tema, nuotaika. Šiuo atveju, kai diske skamba įvairių laikotarpių kūriniai – įvairiapusiškai atskleidžiama tema, parodant ją netikėtais rakursais. Sutikčiau su Gidonu Kremeriu, teigiančiu: „Nejaučiu jokio konflikto tarp muzikos, parašytos vakar ir prieš šimtmetį. Svarbiausia, kad muzika būtų emociškai paveiki, įtikinanti ir prikaustanti savo vidiniu intensyvumu.“

Dabarties muzika dažniausiai skamba šiuolaikinės muzikos koncertuose. Ar toks kontekstas jai nėra palankesnis?

Taip, šiuolaikinės muzikos koncertai – „saugesnė“ vieta: čia publika yra nusiteikusi drąsiems kūrybiniams eksperimentams, atlaidesnė nesėkmėms. Bet rimtas egzaminas įvyksta turbūt tik tada, kai šiuolaikinė muzika atsiduria platesniame kontekste – geografiniame, istoriniame. Tuomet kaip ant delno matyti ir kūrinio tikras (ar tariamas) originalumas, ir visos silpnosios vietos, kompozitoriaus profesionalumo arba talento stoka. Juk visų laikų muziką sudaro šie elementai: garsų junginiai (harmonija), garsų išdėstymas (ritmas), jų intensyvumas (dinamika, faktūra) ir garsų spalva (tembras). Bet kurio amžiaus – taigi ir XXI – muzikos kūrinys suvokiamas (sąmonės ar pasąmonės lygmeniu) kaip šių elementų visuma. Jų kūrybiškas ir profesionalus pateikimas ir lemia kūrinio poveikį, meninį rezultatą.

Kuo išsiskyrė bendradarbiavimas su Gidonu Kremeriu ir „Kremerata Baltica“? Šie muzikantai apibūdinami kaip muzikos pasaulio elitas.

Valentinas Masalskis taikliai apibrėžė pastarojo žodžio sąvoką: „Elitas – tai žmonės, kurie reikalauja iš savęs daugiau, negu reikalauja aplinkybės.“ Taip apibūdinčiau ir orkestrą „Kremerata Baltica“. Tai kolektyvas, turintis ir neišsižadantis savo idealų ir principų, išsiskiriantis ypatingu darbštumu. Jie turi savitą darbo metodiką. Orkestro „Kremerata Baltica“ muzikantai beveik visada dirba be dirigento, o Gidonas Kremeris paprastai sudėlioja tik svarbiausius kūrinių akcentus. Toks darbo principas skatina visų muzikantų kūrybiškumą, įpareigoja prisiimti didesnę atsakomybę ir lavina ansamblinį girdėjimą.

Maestro Gidonas Kremeris – komunikabilus ir šiltas. Reiklus, punktualus ir organizuotas. Bendradarbiavimas su juo vyko daugiausia per nuotolį – džiaugiuosi, kad internetu dabar per kelias sekundes galima nusiųsti kūrinio partitūrą ir tuoj pat gauti konsultaciją!

Gal dalyvavote įrašant Jūsų kūrinį?

Per mano kūrybinę praktiką tai buvo kone pirmoji sklandi įrašų sesija. Ji truko porą dienų ir muzikantai jai buvo puikiai pasirengę. Bet didžiausią įspūdį padarė garso režisierius Helmutas Mühle, kuris dar prieš sesiją buvo puikiai išanalizavęs visą partitūrą. Įrašų metu jis tapo „nematomu“ dirigentu – nuolat teikė pasiūlymus techniniais, interpretacijos klausimais. Puiku, kad geri įrašai dabar suteikia galimybę pristatyti tiek atlikėjus, tiek ir kūrinius nepalyginti platesnei auditorijai nei vieno koncerto publika.

Po „De Profundis“ įrašo toliau bendradarbiavote su šiuo orkestru. Kiek daugiau nei prieš metus jie atliko kūrinio „Vasarvidžio giesmė“ styginių orkestrui premjerą. Šią kompoziciją „Kremerata Baltica“ griežė daugybėje pasaulio salių, tarp kurių buvo Vienos ir Berlyno filharmonijos. Papasakokite apie „Vasarvidžio giesmės“ įkvėpimo šaltinius.

Prie muzikos styginių orkestrui grįžau po vienuolikos metų pertraukos. Buvo sunku antrą kartą rašyti tai pačiai instrumentų sudėčiai. Nematau prasmės kartotis ir „tiražuoti“ kūrybą, tad siekiau bent sau atrasti naujų kompozicinių sprendimų. Šįkart mane itin domino spalvinės styginių instrumentų galimybės, „tiršta“ faktūra, sodri harmonija. Kūrinyje kiekvienas iš dvidešimties orkestro muzikantų groja savarankišką partiją – ir tik kartais sueina į duetus, trio, kvartetus ar unisoną. Skirtingai nei „De Profundis“, šis kūrinys yra meditatyvus – norėjosi iš lėto klausytojus panardinti į impresionistinį garsų mirgėjimą – tarsi į amžinojo vasaros ryto muziką. (Nepaisant sudėtingų polifoninių linijų ir dažnos tempų kaitos, šį kūrinį „Kremerata Baltica“ taip pat atlieka be dirigento.)

Atrodo, kad dabar Jums svarbu gana sudėtinga harmonija, komplikuoti ritmai, „tiršta“ faktūra.

Taip, mane žavi muzikos turtingumas ir tam tikras sudėtingumas. Man įdomus kūrinys, apimantis daug prasmės klodų, neiškart „perprantamas“ ir nuspėjamas, intriguojantis visais aspektais.

Dabar muzika dažnai rašoma vos iš kelių garsų ar akordų (tai įvardijama „lietuviškuoju minimalizmu“). Nors tokiu atveju garantuojamas stilistinis vientisumas ir kartais tokie kūriniai gali būti net labai paveikūs, bet neretai tai panašu į savanorišką „badavimą“, savęs įkalinimą tariamos „tvarkos“ vienutėje. Minimaliomis priemonėmis dažnai tepasiekiamas ir minimalus meninis rezultatas…

Pasigendu fantazijos ir spontaniškumo. Drąsesnių kūrybinių sprendimų, sudėtingesnių ritmų, įvairesnių harmonijų, įdomesnių formų. Įgriso nuolat girdima trafaretinė (nors paveiki ir kone iš anksto užtikrinanti kūrinio sėkmę) „kalno forma“ – kai viskas lėtai plėtojama iš vieno garso iki kulminacijos, kurioje šis garsas pavirsta akordu ar klasteriu, ir paskui kūrinio įtampa vėl pamažu slūgsta ir viskas sugrįžta ir ištirpsta viename garse.

Man atrodo, jei kūrinio koncepcija ir struktūra yra tokia tvarkinga ir aiški, kad ją galima tiksliai nupasakoti ir įsivaizduoti – gal tada nebelieka intrigos klausytis ir pačios muzikos? Tam tikri netikėtumai bei tvarkos „pažeidimai“ dažniausiai muzikai ir gyvenimui suteikia „skonio“.

Bendradarbiavimas su „Kremerata Baltica“ tęsėsi ir pernai, kuomet Jūs su dar devyniais kompozitoriais dalyvavote Gidono Kremerio sumanytame projekte „Instrumentuotės menas“. Jame pristatėte Johanno Sebastiano Bacho klavyrinių kūrinių aranžuotes styginių orkestrui, kurios 2010-ųjų gruodžio pabaigoje skambėjo ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Sudėtinga prisiliesti prie klasikų kūrybos, jų nesubanalinant arba „neapgadinant“. Būtina gerbti autentišką medžiagą, rasti jai raktą. „Instrumentuotės menui“ pasirinkau Bacho preliudą ir fugą a-moll iš „Gerai temperuoto klavyro“ antrojo tomo. Mane žavi šio kūrinio paslaptinga nuotaika, keistos ir šiuolaikiškai skambančios chromatinės slinktys. Suinstrumentavus šią kompoziciją styginių orkestrui (kuris dar papildytas klavesinu ir mediniais pučiamaisiais ad libitum), sodresne faktūra galima labiau paryškinti kūrinio chromatinę harmoniją. Didesnis orkestrinės muzikos spalvų spektras ir skambesio jėga leido labiau pabrėžti pagrindines temas bei atskleisti paslėptas polifonines linijas.

Prieš kelerius metus Jums teko „prisiliesti“ prie mūsų lietuviškos klasikos – esate parašiusi kūrinį M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursui.

Prieš ketverius metus parašiau kūrinį Čiurlionio konkursui – tai „Trys ostinato preliudai“ fortepijonui. Jis paremtas kai kuriais Čiurlionio kūrybos principais. Turbūt nedrįsčiau savo kompozicijoms duoti jo paveikslų pavadinimų, neturiu pretenzijų ir iliuzijų savo muzika perteikti jo paveikslų turinį – tai paviršutiniškas ir dekoratyvus būdas išreikšti gėrėjimąsi jo kūryba, subanalinant jos esmę.

Nuolat minimu Čiurlionio vardu paskutiniu metu dažnai spekuliuojama, jis tapo kone vienintelis – tarsi privalomas – atributas išreikšti „lietuvišką tapatybę“ ir „dvasingumą“. Daug ką tragiškas Čiurlionio gyvenimas domina labiau nei jo kūryba. Paradoksas – kad ir kiek deklaruotume meilę šiam menininkui, gerai žinome vos kelis jo paveikslus (dažniau iš reprodukcijų nei originalų), kelis ankstyvuosius preliudus, dar vieną kitą kūrinį. Įdomiausia ir originaliausia jo kūryba – vėlyvieji kūriniai fortepijonui – skamba ypač retai. Daug kam tai negražu, arba randamas racionalesnis pasiteisinimas – juos techniškai sunku ir „nepatogu“ groti. Pastaroji mintis man kelia klausimą – tai kurio kompozitoriaus kūryba yra „lengva ir patogi“ – Beethoveno, Chopino, Debussy? Argi nereikia laiko ir pastangų mokantis ir suvokiant jų muzikai?

Dabar dažniau rašote konkrečių atlikėjų, o ne festivalių užsakymams. Ar užsakymas gali suteikti paskatų?

Pats užsakymas nesuteikia jokių inspiracijų – kompozitorius turi idėjų arba ne. Tačiau užsakymas – ar festivalio, ar konkrečių atlikėjų – suteikia galimybę naujam opusui išvysti dienos šviesą. Kūrinio parašymas yra ilgas ir sudėtingas procesas, tad premjerą norisi patikėti bendraminčiams. Juk atlikimas per premjerą sudaro pirmąjį įspūdį apie kūrinį ir paveikia tolimesnį jo likimą. Rašant konkretiems atlikėjams, dažnai užsimezga glaudus bendradarbiavimas, o žinant muzikantų technines galimybes, galima kurti atitinkamai sudėtingą muzikinę kalbą. Festivalio užsakymo atveju muzikantai į naują kompoziciją neretai žiūri kaip į „privalomąją literatūrą“, kūrinys dažnai pradedamas mokytis tik premjeros išvakarėse. Nors festivaliuose ir pompastiškai nuskamba žodžiai „pasaulinė premjera“, dažnai tai būna ir pirmas, ir paskutinis naujo kūrinio atlikimas…

Ar užsakymas gali apriboti kompozitoriaus laisvę?

Užsakymas, kuriame paprastai nurodoma tik būsimo kūrinio sudėtis, trukmė ir darbo pristatymo terminas, neapriboja kompozitoriaus kūrybinės laisvės, bet apriboja parašymo laiką. Kartais jo suteikiama tiek mažai, kad vos užtektų užrašyti natas, surinkti jas kompiuteriu, paruošti partitūrą ir partijas. O kur kūrybinių ieškojimų laikas? Naują kūrinį būtina „išjausti“: kūryba nėra „fabrikinis produktas“ ir kūrybinio proceso neįmanoma paspartinti. Tad jei užsakymas siūlomas paskutinę minutę, prašant sukurti „ką nors kaip galima greičiau“, susidaro įspūdis, kad reikia ne kūrinio, o tik menininko pavardės, kuri gal „papuoštų“ (?) programą… Blogąja prasme vyksta gyvenimas tik šia diena, daugybė renginių yra užversti skubota ir vienadiene produkcija. Tad pasiilgsti brandžių, „ilgalaikio galiojimo“ darbų. Pagalvoji: gal geriau tegu būna vienas geras kūrinys ir dešimt jo atlikimų, nei dešimt vidutinių kūrinių su vienkartiniais atlikimais?

Jūsų kūrinius groja įvairiausi kolektyvai. Pavyzdžiui, „De Profundis“ yra griežtas bene penkiolikos pasaulio orkestrų. Daugumoje repeticijų Jums yra tekę dalyvauti – palyginkite ir apibendrinkite Lietuvos ir užsienio patirtį.

Laimė, Lietuvoje požiūris į šiuolaikinę muziką po truputį keičiasi. Atsiranda pavienių entuziastų, keli kolektyvai, kurie dažniau į programas įtraukia ir dabartinę muziką. Užsienio neidealizuoju. Nesakydama, kad gerai ten, kur mūsų nėra, keletą tendencijų vis dėlto išskirčiau. Pirmiausia į akis krenta didesnė užsienio šalių muzikantų atsakomybė ir savigarba. Konkurencija visur yra milžiniška, tad darbo vieta (nors ne visada „puikiai apmokama“) yra branginama. Punktualumas ir disciplina – neatsiejami muzikantų, dirbančių reprezentaciniuose šalių kolektyvuose, bruožai. Muzika (ir požiūris į ją) neskirstoma į klasikinę ir šiuolaikinę. Pirmojoje repeticijoje nesusiduri su skaitymu iš lapo, o girdi „namų darbų“ rezultatus. Sudėtingesni kūriniai būna kruopščiai išstudijuoti iš anksto. Lietuvoje per repeticiją dažnai išgirsti ne rezultatą, o nesibaigiančius pasiteisinimus ir priežastis, kodėl jo nėra. Kompozitorius neretai pasijaučia kaltas – juk naujam kūriniui teks skirti daugiau laiko nei viena repeticija, o ir parašyta „per sunkiai“, „nepatogiai“… Skiriasi požiūriai ir į generalinę repeticiją. Užsienio šalyse jos metu dalyvauja ir koncerto organizatoriai, ir garso režisierius. Neretai į generalinę repeticiją ateina ir nemažai publikos – pritraukia noras išgirsti programą ne vieną kartą ir galimybė pasiklausyti ją nemokamai ar už simbolinę kainą. Lietuvoje per generalinę repeticiją retai kada sugrojamas visas kūrinys. Muzikantai juokauja: „Mes esame koncertuojantys, o ne repetuojantys.“

Kaip lietuviška muzika atrodo pasaulio kontekste?

Deja, mūsų kultūra nėra gerai žinoma pasaulyje. Retai išvysime lietuviškas pavardes svarbiausiose pasaulio koncertų salėse, konkursuose, įrašų ir natų leidyklose… Kodėl? Visų pirma, iki šiol Lietuvoje silpna kultūros vadyba. Finansiniai ir organizaciniai nesklandumai lydi kone kiekvieną renginį. Yra ir daugiau priežasčių: penkiasdešimt metų buvome atskirti geležine uždanga nuo Vakarų pasaulio kultūros tradicijų. O šiandieninėje Lietuvoje mums dar sunkiai sekasi išsivaduoti iš „mažos tautos“ komplekso – menininkas bus gerbiamas ir laukiamas tik pelnęs pripažinimą užsienyje. Stambios formos lietuviški kūriniai (simfonija, oratorija) dažniausiai skamba tik kompozitorių jubiliejiniuose ar „privalomuose“ valstybinių švenčių koncertuose. Jie beveik niekada neatliekami sezonų atidarymo ar uždarymo koncertuose, per gastroles užsienyje. Per dvidešimt (!) Nepriklausomybės metų Nacionaliniame operos teatre pastatytos tik dvi naujos lietuviškos repertuarinės operos…

O juk turime puikios ir įdomios lietuviškos muzikos. Ir tai ne tik kone vienintelės lietuviškos muzikos „vizitinės kortelės“ – Čiurlionio „Miške“ ar Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“. Esu tikra, kad Osvaldo Balakausko „Antroji simfonija“ ar Mariaus Baranausko „Kalbėjimas“ uždegančiais ritmais ir stulbinančiomis orkestro spalvų paletėmis pritrauktų įvairiausių klausytojų auditorijas, puikiai reprezentuotų lietuvišką muziką ir paneigtų nuostatą, kad šiuolaikinė muzika yra nesuprantama, įkyri ar nuobodi. Galiausiai – ši muzika turbūt taptų tikru atradimu ir Lietuvoje. Jei tik dažniau skambėtų…