Agnė Žagrakalytė. Tetė

Pleiskanoti karvių tarpuragiai, dvi nuolankiai neapglėbiamus kaklus nulenkusios karvės, kitos stumdosi eilėje.

Kasyk karvei tarpuragį tol, kol pirštai blizgiai pajuosta, įsivaškuoja nuo duobelėn supustytų žvyrkelio dulkių, karviškų pleiskanų ir galvijiško prakaito, kai gyvulys iš saldumo tau nusilenkia iki nugraužtos žolės stimbelių.

Veršių tos vasaros, kai mergaitę išleidžia nakčiai su tėvu sargybon, aptvare nedaug, gal dvylika, duoda pieno miltelių putros ir užrakina nakčiai. Karvių užtat didžiulė banda, visos neramios, grumdos grupelėm, lipa viena ant kitos, mykia čia graudžiai, čia nuožmiai pasiriaumodamos. Dviejose vietose nutrauktas elektrinis piemuo, zvimbčiojanti viela, kolektyviniai galvijai pagreičiui pasileidžia miško pusėn.

Vyk – įsako tėvas, ir įmasi taisyt piemenį. Karvės dumia kaip sulaukėjusios, pakniopstom, – kur jūs bėgat, kvaišos jūs berazumės, šaukia iš paskos liumpsėdama riebi mergytė, paslydus besivydama, kol pripampsta keistos jėgos, stojasi lėkt dvimetriniais šuoliais ir loti. Ne „au au“, o iš tikrųjų, skalyt žvėries balsu, jauno šuniūkščio.

Tiktai nuotraukose jį ir temačiau su šviesia sruoga, krentančią aštriu nuotraukos skruostu.

Visose nuotraukose jis glosto kokį nors gyvulėlį, – ožkelę ant rankų, juodą gauruotą šunį, triušį, katę, dvi kates, penkis kačiukus, ežį, šeško sprunkančią uodegą…

Štai viena greičiausiai blunkančių, ruda it svylanti tarp mano štai iš jaudulio drėgstančių pirštų.

Stovi ratu trys vaikai aplink mano senelį, duobutės skruostuos, kai jis šypteli šitoj nuotraukoj.

Štai šitas, dešinėj berniukėlis aštriom tokioj pilkstančioj ramumoj, lakmuso popierėlis pelenija man tarp pirštų bežiūrint, o tas berniukėlis – tiesiai tokiom romiom strėlėm į mane ir tave, garbus tikriausiai jau nuobodžiaujantis skaitytojau.

Katiną laiko tas berniukėlis, pusės savęs didumo, stipriai tad spaudžia minkštą gniaužyt pripratintą gyvulį, gražų ir uodega per pusę šito pusės atviruko dydžio abrozdėlio.

Einam, sako jis man. Vis einam ir einam, – nieko daugiau ir nekalbėdavo man, vien tik – einam, – vedas ir rodo. Naktį, kai šalnos, visai paryčiais – vasaros vidury, su laikrodžiu ir žvaigždėlapiu, užkėlęs mane ant akmenim sumūryto stalo kieme – ten observatorija, mieli mano jaunigiminiečiai, nuo jos aiškiau matyt ratai, spindintys virš daržinės dukart lūžusiu voratinkliuotu balkiu. Ratai, kuriais tu tiesiog privalai išvažiuoti, ir dar takas, tiršto ir balto švaraus kraujo, kad nepamirštum, kur grįžt iš anksto neatsisukinėdamas.

Rodė, kaip vaivorykštinė dignis apsupa mėnesius ir kaip keičias per naktį oras spalvotuos plakatuos, numizmatiniuos rinkiniuos ir nespalvotam čirškiančiam televizoriuj.

Rodė, kaip vištas nuo kaupinų kviečių lovių nuveja žiurkės, pusės katės didumo, – žiūrėk, dar parodo, ir šypsos, lyg pats man specialiai būtų tas žiurkes, pilkais žiedlapiais aplink lovio vidurėlį minkštai krutančiais kailiukais išdresiravęs, – tokio gražumo tas reginys, – gražesnio filmuko iki dabar nesu mačius, ką tas jūsų trypiantis ratukus ežiukas rūke, prieš tetės aptvarą paryčiais – iš šonų nuščiuvusios, kverkiančios vištos, rūkas rausvas ir žalias kaip obuoliai ketvirtą ryto, žiurkių dvidešimt tai tikrai, rateliu aplink kaupiną lovį, ir mes su tėvu prie mėšlo krūvos, baisiai laimingi.

(Pirmas paskui mano gyvenime savarankiškai nusipirktas gyvūnas – žiurkė. Žiurkinėlis iš knygų lentynos atsikabarodavo iki skraidančio kilimo, švenčių proga pribarstyto pelėsiniu sūriu, žiurkinėlis, akyse pražylantis ir sutrupantis kiliman į pelėsinius pelenus.)

Švęsti galima nors ir kasdien, nors ir kariuomenės dieną, nes žiūri vienam rantuotai apkirptų abrozdėlių patinęs kiek tetė, kamčiatkoj kariuomenės virtuvėj skuta toj nuotraukoj bulves, o kitoj pusėj parašyta: kančia – tai didvyrių mokykla.

Po daugelio metų vėl ten nuvažiuoja, vienas, įsiterpęs kolektyvinėn ekskursijon, ir parveža pilną lagaminą visko, kas ten tik gražiausia: blizgučiais barstytų karalaitiškų minkštos odos kurpaičių, karoliukais lipdytų rankinyčių, visom spalvom žėrinčią mineralų kolekciją, juokingų švelnių glostyt kepurių, lėlę ir jos vonelę, visko, kas su švelniausiais kailiukais, kažkokį kalėjimo peilį iššokančia geležte, kai nykščiu paspaudi stiklo rubiną.

Tet, tu jau miegi. Nemiegu, galvoju.

Istorijos jo nepaleidžia, negali žmogus miegot, kai tiek visko pasauly šitam dar nesuskaityta.

Sodina pažeme vijokliškai šliaužiančias obelis, rojaus obuoliukai ir šiaurės kaktusų atmaina dalijas priesmėliu.

Veisia vištas strutiškai ilgais kaklais, grifiškai plikais kaklais, giedančias, dedančias dvitrynius, kiekviena perekšlė pradžiuginama puokšte eksperimentiniam inkubatoriuj išsprogusių viščiukų.

Vežiojas po Lietuvą visą giminę, susidaręs smulkų maršrutą prie kiekvieno didesnio akmens ir svarbesnio muziejaus sustoja, man smagiausia žiūrėt kaip visi skirtingai lupasi pusryčių kiaušinius, ir gerti pieną iš butelio.

Dabar sudarinėja maršrutus po Latviją, žinokit, ten ūkininkai net flamingų turi.

Nieko nesako, tik žiūrėk ir žiūrėk, knygom apkrauna, jei jau visai naktis ir kitaip nei knygose nieko neįžiūrėsi.

Žemėlapiais, karo banknotais, nebegaliojančiais pinigais, pašto ženklais, užklostyta sulapoju.

Žibaluota galva riebia skara apvyniotas mintis ir utėles kasose nešuos, arklį vaga vedžioju, tetė iš paskos su plūgu. Nuo tų šlykščių utėlių norisi tik iki užtinimo be garso sriūbauti, nė normaliai gyvent nė nusikirpt neleidžia, bet tetė pasakė arklys – tavo draugas, dar ta kančia – tai didvyrių mokykla, ir veduos arklį, kaliošai apsivelia moliu, šaknijuos ir stuburėju.

Tą naktį, kai ganėm karves, suvarius visas į pataisytą gardą kibirkščiuojančiu piemeniu, aišku, kažkiek ir miegojau, vaikams reikia miego, tad paguldė atlenkiamon lovelėn statybininkų-sargų vagonėly, ir kas valandą kėlė, sakydamas žiūrėt, kelintą vasaros valandą koks būna dangus, ir kaip keičias oras kuriam paukščiui atbundant, kad valandas atpažinčiau, jei tektų kada kitą kartą sargyboj, be laikrodžio loti.