2021 08 01

Gediminas Kajėnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Dainius Juozėnas: grigališkasis choralas – amžių giesmė

Stephan Wise / Cathopic.com nuotrauka

Šį sekmadienį (rugpjūčio 1 d.) Marijampolėje prasideda Grigališkojo choralo savaitė, kasmet suburianti šio giedojimo puoselėtojus iš visos Lietuvos. Iš „Bernardinai.lt“ archyvų parinkome prieš dešimtmetį skelbtą, tačiau aktualumo nepraradusį pokalbį su Dainiumi Juozėnu – Vilniaus arkikatedros grigališkojo choro vadovu ir vienu iš choralo savaičių Marijampolėje organizatorių. Apie grigališkojo giedojimo istoriją, tradiciją Lietuvoje, reikšmę Romos liturgijoje ir asmeninį pašaukimą giedoti.

DAINIUS JUOZĖNAS – 1989 m. įkurto Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkojo choro „Schola Gregoriana Vilnensis“ vadovas, Vilniaus Šv. Kazimiero grigališkojo choralo studijos valdybos pirmininkas.

Grigališkasis choralas – senas, tradicinis Katalikų Bažnyčios giedojimas. Toks grigališkojo choralo apibrėžimas, matyt, nebūtų toli tiesos? Vis dėlto tai gana abstraktus ir paviršutinis suvokimas. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie grigališkojo giedojimo tradicijos ištakas?

Tai, ką mes dabar vadiname tradiciniu Romos Katalikų Bažnyčios giedojimu, – grigališkuoju choralu – atsirado labai seniai, turbūt II–III amžiuje, kai tik pradėjo gausėti lotyniškai kalbančiųjų Romos imperijos gyventojų krikščionių gretos, atsirado poreikis melstis gimtąja lotynų kalba. Ir ne tik melstis, o būtinai giedoti: pakylėtai, džiugiai, skambiai. Pastebėtina, kad visi Šventojo Rašto pagrindiniai herojai lemtingais savo gyvenimo momentais būtent gieda. Ne šaukia, staugia it laukiniai, o gieda. „Viešpačiui giedokim“, – džiaugėsi izraelitai, perėję Raudonąją jūrą, kaip džiaugėsi Zacharijas, jaunutė mergaitė Marija, senelis Simeonas: Cantemus Domino, Benedictus, Magnificat, Nunc dimittis

Dovydo psalmės atėjo iš žydų, grigališkojo choralo dermės – iš antikos graikų. Kai kurie liturginių apeigų elementai – iš pagonių graikų ir romėnų sinkretiškųjų ritualų.

Wikipedia.org nuotrauka

Kaip vystėsi choralinis giedojimas? Ar galima kalbėti apie kokias nors mokyklas, ar vis dėlto tai vienalytė tradicija? Ar ankstyvojoje istorijoje yra žinomi vardai tų, kurie ypatingą dėmesį skyrė choralinio giedojimo tradicijos puoselėjimui?

Natūralu, kad Vakarų krikščionybės centras buvo Roma, ypač padalijus imperiją į dvi dalis – Vakarų ir Rytų. Iš čia į Vakarus skleidėsi krikščionybės plėtra, tradicijos, normos, taisyklės, giesmės, ritualai, apeigos peržengė Alpes, Dunojų, Reiną, Oderį, Vyslą, Nemuną.

Laikytina, kad vienas pirmųjų ir neabejotinai žymiausias Romos popiežius, siekęs sunorminti Vakarų krikščionių liturgines apeigas ir giedojimus, buvo Šv. Grigalius Didysis, valdęs Bažnyčią 590-604 m. Iš čia kilęs ir grigališkojo choralo terminas. Tai jis susistemino giesmes, išskirstytas pagal apeigų rūšis į knygas, kurios, deja, neišliko, o pati senoji Romos giedojimo tradicija galutinai nunyko XIII amžiuje.

Grigališkasis choralas, kurį dabar giedame, gimė VIII a. viduryje iš Romos popiežiaus ir Frankų karalystės sąjungos. Tuomet kilo garsioji idėja – viena Bažnyčia, viena valstybė, viena liturgija ir viena kultūra, kuri integravo Romos tradiciją ir frankų bei germanų energiją ir kūrybines galias. Taigi, tarp Luaros, Senos ir Reino pagal senojo Romos giedojimo pagrindus gimė ši unikali Vakarų monodija – vienbalsis giedojimas. O įsikūnijo Sankt Galeno, Meco, Laono, Reichenau ir kitų vienuolynų rankraščiuose.

Buvo ir kitų giedojimo mokyklų: senosios Romos, Pietų Italijos Benevento, Šv. Ambraziejaus Milane, ispanų, vadinamoji mozarabiškoji.

Vadinasi, nuo pat savo užuomazgų grigališkasis choralas buvo itin svarbi liturgijos dalis?

Grigališkasis choralas yra liturginis giedojimas: giedamas per Mišias, kitas pamaldas, liturgines valandas, kurias plačiai išpopuliarino šv. Benediktas, savo reguloje nustatęs reguliarios kasdienės maldos formos – liturginių dienos valandų ir Psalmyno giedojimo sistemą.

Plati šio giedojimo formų įvairovė: kintamosios ir nekintamosios Mišių dalys, liturginių valandų psalmės, antifonos, himnai, tropai, sekvencijos, prozos, antifonos, brandžiaisiais viduramžiais suklestėjusi lotyniškoji kultūra ir kūryba, paversta religinėmis giesmėmis. Viena pastarųjų vėlyvosios monodijos adeptė XII a. buvo dabar labai populiari ir madinga vienuolė šv. Hildegarda iš Bingeno.

Šv. Grigalius Didysis. Antonello da Messina (1470). Wikipedia.org nuotrauka

Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šio giedojimo išskirtinumą grynai muzikine prasme?

Nesu nei profesionalus muzikas, nei kažkoks teoretikas. Tai yra vienbalsis giedojimas. Tai labai labai senas giedojimo būdas. Turbūt gebėjimas giedoti vienu balsu reiškė religinį pakylėjimą, tobulumą, darną, grožį, vieningumą. O pas mus atvirkščiai – pagonių apeiginių sutartinių fiksuotas ritmas, polifonija, disonansai buvo gražu, ką vien reiškė – tobulai „sumušti“ sekundą.

Be abejonės, choralui būdinga nereguliari ritmika, nefiksuotas metras. Tai lemia Šventojo Rašto tekstai, kurių dauguma yra tiesiog proziniai. Tik besivystant krikščioniškajai lotyniškajai eiliuotai kalbai ir religinei poezijai, imta bandyti „menzūrinti“ garsus, metrizuoti melodiją. Pavyzdžiui, eiliuotą Sekminių sekvenciją „Veni Sancte Spiritus“ galima „sumušti“ 3/8 metru, tačiau tai jau bus manieringieji vėlyvieji viduramžiai – mūsų choras taip negieda. Menzūrinė notacija, visos tos aštuntinės ir ketvirtinės chorale yra nereikalingos – muzikinės frazės judėjimą lemia žodis, sakinys, kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų santykis, giedama melodija yra paslanki, gyva, nepaklūsta fiksuotiems garso trukmės dydžiams. Įmantrios ir ilgos melizmų garsų kaskados greta asketiškų monosilabinių melodijų. Žodžio, geros tarties, teksto ir sąmoningo jo suvokimo pirmenybė.

Nuostabios aštuonios tradicinės choralinės dermės, arba tonai, skambiais graikiškais pavadinimais – dorinė, fryginė, lydinė, hipomiksolydinė ir t. t. Toji universali nota quadrata rašyba, kai pagal žmogaus balso diapazono galimybes ir manipuliuojant raktais galima viską užrašyti ant keturių linijų ir naudoti tik vienintelį si bemolį. Paslaptingi rankraščių neumų hieroglifai…

Tai – apoloniškoji, dieviškoji muzika. Šviesos, įkvėptosios dvasios, religijos ir kultūros muzika. Skirtingai nei dioniziškoji – primityvaus kolektyvizmo, tamsos, laukinės ekstazės ir svaiginimosi muzika.

O svarbiausia – grigališkasis choralas yra tiesiog išgiedota malda. Tobulai išreikšta malda. Melodijomis, kurias kūrė anoniminiai žmonės, gyvenę Visagalio pavėsy.

Ar galima sakyti, kad vėlesniais amžiais choralinio giedojimo „vystymasis“ savotiškai sustojo bažnyčiose įsivyravus vargonų muzikai, o grigališkasis choralas daugiau liko tradicijai ištikimų, kontempliatyvių vienuolijų maldos forma?

Populiarus potridentinės Bažnyčios apeigose buvo alternatim stilius, kai liturginis tekstas atliekamas pakaitomis, kas frazę nuosekliai kaitaliojant grigališkąjį giedojimą su chorine polifonija arba vargonų improvizacijomis. Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkasis choras „Schola Gregoriana Vilnensis“ bei jungtinis Lietuvos choralistų choras „Cantores Montis Pacis“ su vargonininkais A. Telksnyte, Ž. Stonyte, E. Šeduikyte-Koriene bei B. Vaitkumi per pastaruosius du dešimtmečius yra atlikę tokių kūrinių Lietuvoje, Lenkijoje, Prancūzijoje: G. Frescobaldi „Sekmadienio mišias“, Fr. Couperin‘o „Parapijų mišias“, keletą Mišių iš vadinamosios Sapiegų tabulatūros, M. Dupré „Švč. Mergelės Marijos mišparus“, su Lietuvos mišriais chorais – T. L. de Victoria „Kristaus priekaištus“, T. Brazio „Te Deum“, G. Allegri „Miserere“.

Na, sustojo ne dėl vargonų… Dėl nuo XIV amžiaus į katalikų liturgiją besiskverbiančios naujosios, daugiabalsės ir instrumentinės muzikos. Viduramžių saulėlydyje tai buvo tikra revoliucija, pasaulietinės kultūros, tuometinio folkloro ir popkultūros sprogimas, įsiveržimas į viešąją erdvę, jos neišvengiama įtaka religinei sferai. Visos tos „karminos buranos“, laudos, kvaziliturginės dramos, menestreliai, maisterzingeriai ir pan… Iš pradžių nedrąsios ankstyvosios polifonijos ir daugiabalsiškumo – organumo – muzikinės dėlionės iš choralo pagrindo išaugo į fantastiško sudėtingumo ir fantazijos kūrinius, kurių kūrybinė kulminacija buvo Gesualdo ir Palestrinos religiniai, beje, opusai. Tai būdinga Vakarų civilizacinei terpei – atsinaujinti, priimti naujas laisvo individo kūrybos apraiškas. Katalikų Bažnyčia skatino religinės polifoninės ir apskritai daugiabalsės chorinės ir vargonų muzikos vystymąsi, džiaugėsi geriausiais jos pavyzdžiais. Renesanso, baroko muzikos meistrų religinė muzika šiandien – neabejotinas liturginės katalikų tradicijos elementas, esantis tarsi ant antrosios vertybinės pakopos po grigališkojo choralo.

Galima teigti, jog po Tridento Bažnyčios susirinkimo (1545–1563) liturginės reformos autentiško grigališkojo choralo vaidmuo liturgijoje gerokai sumenko dėl tuometinės moderniosios liturginės muzikos plėtros, šios naujosios muzikos išskirtinumo ir elitiškumo. Siekiant liturginės vienovės, drausmės ir sakralumo, apeigos buvo reformuotos, hierarchizuojant apeigų dalyvių funkcijas pagal pašventimo į Aukos liturgijos paslaptis laipsnius (kunigo, ministrantų, giesmininkų ir bendruomenės). Tai tarsi atkirto tikinčiuosius nuo aktyvesnio dalyvavimo liturgijoje. Viduramžių tikinčiųjų bendruomenei grigališkasis choralas buvo natūralia savastimi, o Renesanso ir baroko epochoje bendruomeninį giedojimą pakeitė rafinuoti Romos, Venecijos, Nyderlandų ir prancūzų polifonistai, vargonininkai virtuozai ir improvizatoriai, chorai, orkestrai. Mišių imta „klausytis“.

Wikipedia.org nuotrauka

Choralas – itin konservatyvi tradicija, kuri susiformavo ir jai nebuvo ir iki šiol nėra jokio reikalo keistis? Tarkime, kalbant apie giedojimą išimtinai lotynų kalba, kaip minėjote, ši tradicija gyva nuo pat grigališkojo choralo giedojimo užuomazgų.

Grigališkojo choralo atgimimo istorija prasideda abatui P. Guéranger 1833 m. Prancūzijoje, Solesmes atkūrus benediktinų vienuolyną. Būtent Solesmes benediktinai ryžosi grįžti prie senųjų choralo ištakų, dešimtmečius kruopščiai studijavo ir lygino senuosius Europos vienuolynų rankraščius, klasifikavo giesmių variantus, šifravo senąją IX–XI amžių notaciją – neumas. Šios neumos yra grafiniai ženklai, parašyti tarsi tuščiame lauke, be linijų. Jos apibrėžė tik giedojimo charakterį, judėjimą, labai savitą ritminę interpretaciją. Toks užrašymo būdas buvo vienas iš atminties ugdymo metodų, savotiška mnemoninė, simbolinė, tarsi programavimo, kalba. Būdas žinančiam išsaugoti atmintyje ir perteikti kitiems. Perskaityti šį neumų raštą buvo įmanoma tik išlaikius giedojimo tradiciją ir nuo XI a. turint tobulesnės natų rašybos pavyzdžius. Taip susikūrė savita mokslo rūšis – grigališkoji semiologija, mokslas apie viduramžių grigališkojo choralo užrašymo būdus, ženklus ir jų interpretavimą.

Grigališkasis choralas visuomet kito ir vystėsi. Vakarų krikščionybės plėtra sklido greičiau, nei sugebėjo vytis liturginės normos ir giedojimo tradicija. Ranka rašytos knygos buvo brangus „deficitas“. Iki vienuolio Gvido iš Areco išradimo nebuvo įmanoma fiksuoti garsų aukščio, todėl giesmių knygos rankraštis nežinančiam ne ką galėjo padėti. Giedojimo tradicija buvo perduodama gyvai, balsu. Mokomasi buvo ilgai, lėtai ir mintinai. Dėl šios priežasties ir pačios giesmės įvairiuose regionuose įgavo begales variantų ir skirtumų. Tik galimybė masiniu būdu spausdinti tekstus ir gaidas bei šiuos leidinius greičiau išplatinti leido unifikuoti liturgines apeigas ir giedojimus. To būtent ir siekė Tridento susirinkimas.

1570 metais išleistas bendras visai Katalikų Bažnyčiai popiežiaus Pijaus V mišiolas, kuris galiojo iki 1962 metų. Deja, ši liturginė reforma sužalojo ir patį autentišką grigališkąjį choralą. Pagal tuometinį supratimą buvo siekiama apvalyti choralą nuo, kaip buvo manyta, perteklinių vingrybių, barbarizmų, prieštaravimų. Buvo pašalinta daugybė tropų, sekvencijų, himnų, lotyniškosios religinės poezijos pavyzdžių. Mišių giesmių melodijos buvo perrašytos, tačiau supaprastintos, nuskurdintos. Šis darbas, prie kurio prisidėjo žymūs to meto muzikai, buvo apvainikuotas naująja Mišių giedojimų knyga – 1614 m. vadinamuoju „Medičių gradualu“ (Editio Medicea), kuris iš esmės galiojo iki Solesmes vienuolių parengto ir 1908 m. išleisto naujojo „Graduale Romanum“.

Senųjų grigališkųjų melodijų atkūrimas bei radikaliai kitokia jų atlikimo interpretacija XIX a. pabaigoje sukėlė tikrą nuostabą, mūsiškai tariant – šoką. Tačiau žymiųjų Solesmes tyrinėtojų vienuolių J. Pothier ir A. Mocquereau pastangų dėka, nepaisant suprantamo pasipriešinimo, popiežius Šv. Pijus X pritarė jų ilgamečiam triūsui, ir 1908 metais išėjo naujasis „Liber Gradualis“ (Mišių giesmių knyga), 1912 m. – „Liber Antiphonarius“ (Liturginių valandų giedojimų knyga). Choralistams svarbiausia šiuo metu „darbinė“ Mišių giesmių knyga yra „Graduale triplex“ (1979 m.), kurioje lygiagrečiai su tradicine kvadratinių natų ant keturlinės notacija yra išdėstyti IX–X amžių Sankt-Galeno ir Laono vienuolynų manuskriptų neumų rašybos analogai.

Lietuvos choralistai yra ištikimi Solesmes benediktinų draugai nuo 1990 metų. Tarp benediktinų rasime ir mūsų buvusių giesmininkų, iš esmės dėl šių ryšių tapo įmanomas Palendrių vienuolyno įsteigimas Kelmės rajone. Ne kartą besilankant Solesmes, vyrams visuomet mielai parodomas garsusis grigališkosios paleografijos kabinetas su tūkstančiais rankraščių kopijų, rimtų mokslinių knygų.

Solemo šv. Petro abatija. Wikipedia.org nuotrauka

Ar manytina, kad dabartinė grigališkojo choralo giesmių redakcija yra galutinė?

Tikrai ne. Svarbu suvokti, kad choralo restauratoriai benediktinai XIX a. pabaigoje iš aibės šaltinių ir giesmių variantų turėjo tiesiog pasirinkti tuos vienintelius vertingiausius pavyzdžius, vieną galbūt dėl to, kad seniausias, kitą, kad tradicinis ir įaugęs į tikinčiųjų sąmonę, kiti gal sukompiliuoti, siekiant organiškumo, natūralumo, grožio. Ir dabar kartais tenka tiesiog sukurti naują grigališkąją giesmę, įvedus naują iškilmę ar reformuojant Brevijorių. Mokslas nestovi vietoje, randama naujų šaltinių, rašomi nauji darbai ir studijos, ginčijamasi dėl si bemolio ar bekaro ir pan. Ar bus dar viena redakcija po IX a. Sankt-Galeno, 1614 m. Medičių ar 1908 m. Šv. Pijaus X knygų? Turbūt negreitai. Praktikuojančiai bendruomenei nėra taip svarbu teoriniai moksliniai aspektai. Turima labai daug ir dabar – gyvą antikos ir viduramžių alsavimą, tikrą sielos giesmių giesmę.

Ar grigališkąsias melodijas ir dermes, giedamas tautinėmis kalbomis, galima vadinti grigališkuoju choralu?

Turbūt nelabai. It sidabro metalas skambanti lotynų kalba ir archajiška vienbalsė melodija yra nedaloma vienovė. Tačiau gražu ir prakilnu, kai psalmės, priegiesmiai, kiti giedojimai lietuviškai giedami grigališkojo choralo dermėmis. Tai atgręžia mus į Visuotinės Bažnyčios tradiciją, suteikia universalumo, dvasingumo spalvų. Taip giedant žodžio liturgijos metu galima išgirsti Lietuvos radijo antrojoje programoje transliuojant sekmadienio Mišias iš Vilniaus arkikatedros, per „Marijos radiją“ transliuojamas Kauno benediktinių liturgines valandas. Galų gale, kaipgi mes visi giedame „Tėve mūsų“? Grigališkąja melodija. O „Viešpaties angelas“ – liaudiškai „turavojamas“ pirmuoju grigališkuoju psalmių tonu.

Kokia yra grigališkojo giedojimo situacija šiuolaikinėje Bažnyčios tradicijoje?

Choralą „pakirto“ pasikeitusi bendruomenės dalyvavimo liturgijoje samprata, leidimas vartoti tautines kalbas, kitokia kunigų formacija, dažnai atmetanti tradiciją, sakralios, prakilnios ir orios liturgijos svarbą, radikaliai kitaip suvokiama moderni sielovada.Tokia situacija yra objektyvi. Yra kaip yra. Nereikia norėti, kad maisto racionas susidėtų vien iš saldainių. Džiaugiamės, kad grigališkojo choralo savaičių – vasaros stovyklų dėka stiprėja grigališkieji chorai Lietuvos parapijose. O jose užtenka vietos visiems giesmininkams.

Kokia apskritai yra muzikos, giedojimo reikšmė liturgijoje?

Muzikos, giedojimo reikšmė yra milžiniška, esminė. Jau sakiau, dvasingas krikščionis savo religinį jausmą išreiškia ne klykdamas, šaukdamas ar besikratydamas ritminiame transe, o prakilniai giedodamas. Taip pat kaip ir joks pamaldus murmėjimas neatstos giedojimo. Giesmė liturgijoje atveria Dangų, suvienija Kristaus Bažnyčią – bendruomenę. Neteisingas įspūdis, kad 1969 m. reformuotos Mišios nuskurdino giedojimą. Atvirkščiai. Seniau celebrantas nusisukęs in secreto šnibždėjo Romos kanoną ar kitas Mišių dalis, o naujojoje Mišių liturgijoje Eucharistinė malda turi būti giedama balsu, visi Mišių dalyviai turi aiškiai girdėti kiekvieną žodį, tik konsekracijoje pagarbiai prislopinant kartojamus Jėzaus žodžius. Taigi, dabar per Mišias viskas yra giedama, kiekviena formulė, kiekviena malda.

Kitas dalykas, kad giedoti apeigose nėra laiko, noro ir sugebėjimų… Tai vis dėl tų laisvės pasirinkti, protingumo, racionalumo ir raiškos pliuralizmo dalykų. Šių vaisių neišvengiamai tenka ragauti Katalikų Bažnyčiai. Jai, kaip Vakarų civilizacijos kūdikiui, taip pat nesvetimas racionalumas, troškimas pažinti, atsinaujinti, reformuotis, įsiklausyti į Dievo tautos balsą, atsiliepti į pasaulio iššūkius ir siekti jį pakeisti, pasinaudojant jo priemonėmis. Atsargiai vertinti mistines patirtis, kaip kadaise s. Faustinos, ar Medžiugorjės atvejais. Jei XVI a. įsitikinta, kad kalendorius klysta – pakeičiama. Jei apeigos apaugo rubrikomis, o jų sakraliniai ženklai kiek apsamanojo – reformuojama. Jei liturginė kalba tapo nebesuprantama – leidžiama vartoti bendruomenei suprantamą.

Šv. Tėvas Benediktas XVI savo darbe „Liturgijos dvasia“ ragina atsigręžti nuo „rubrikų“, t. y. raudonomis raidėmis Mišiole pažymėtų nurodymų, kaip švęsti liturgiją, į „nigrikas“ – juodomis raidėmis išrašytus pačius liturgijos tekstus, maldas, aklamacijas. Forma neturi užgožti turinio. Tik deramas Dieviškojo turinio suvokimas ir perteikimas atveria liturgijos dalyviams visą šio Opus Dei didybę. Liturgija nėra kažkoks sociologinis reiškinys, uždaros grupės reikalas ar akcininkų susirinkimas. Ji atveria kosminę dimensiją, sujungia Dangų su žeme. Toks buvo ir Vatikano II susirinkimo bei sekusios liturginės reformos tikslas – įtraukti visą bendruomenę. Taip pat ir Bažnyčios tradicija – ne tik barokiškai feodalinė, bet akumuliuojanti savyje visa, kas sukaupta per du tūkstančius metų – nuo apaštalų, iki nūdienos laikų.

Kita vertus, šios suteiktos laisvės ir galimybės per pastaruosius dešimtmečius sukėlė nevaržomą liturgijos dalyvių raiškos formų sprogimą, dažnai balansuojant ant blogo skonio, popkultūros ar net profanacijos ribos. Apie tai jau šimtus kartų kalbėta, rašyta, piktintasi. Savaip suvokiama aktyvaus dalyvavimo liturgijoje pareiga išvirto į savotišką mažutėlių maištą. Jie nebenori būti „klausytojais“, nebenori deleguoti sau skirto liturginio vaidmens kitiems, įgaliotiems geresnių gebėjimų ir skonio atlikėjams. Jie nori patys dalyvauti ir kurti liturginį veiksmą, pagal savo supratimą, savo skonį. Neretai yra ir aktyviai skatinami tai daryti, siekiant bendruomeniškumo. Taip bažnyčiose dažnai aidi „gatvės“ ar tiesiog „dioniziškojo“ prado muzika: juslingai ritmizuota, visų XX a. popmuzikos srovių, atkelta iš kitų nei Vakarų Europos kultūrų, laisvai interpretuojami ar kupiūruojami Mišių tekstai. Tačiau tai jau kita ilga tema.

Reikėtų suvokti dar vieną dalyką. Reformuotoji Mišių liturgija yra ištisinis nuoseklus veiksmas. Tai reiškia, kad jei ateina laikas kalbėti (giedoti) Kyrie, Gloria, Tikėjimo išpažinimą ar bet kurią kitą Mišių dalį – ši dalis šiuo konkrečiu metu yra visos eucharistinės bendruomenės reikalas. Jokiu būdu kaip tridentinėse Mišiose – kai bent trys „luomai“ veikia tarsi lygiagrečiai, kiekvienas savo laike ir erdvėje. Senosiose Mišiose susidarydavo ilgos tylos „duobės“, kurias buvo stengiamasi užpildyti visokeriopa muzika, kaip tik tuomet išsivystė vadinamosios religinės muzikos „stambiosios formos“ – sudėtingos Mišios, Requiem ir kt. (nuo Monteverdžio iki Duruflé). Dabar, kadangi celebrantai su bendruomene negali užbėgti į priekį su kita liturginio veiksmo dalimi, jie tegali tik klausytis,kol muzikantai iki galo atliks visą kokio Kyrie, Gloria ar Sanctus muzikinį kūrinį. Gerai, jei puiki muzika ir atlikimas, o jei ne?

Iš šios apeigų ištęsimo problemos kyla dažna sielovadininkų nuostata, kad „Mišios – ne koncertas“. O choras – nereikalingas, nes jį puikiausiai gali pakeisti pati aktyvioji bendruomenė. Paradoksalu, tačiau grigališkasis choralas šiuo atveju yra pats funkcionaliausias žanras – grigališkųjų giesmių trukmė, organiškai susieta su lakoniškais, koncentruotais Šv. Rašto tekstais, – yra trumpiausia. Palyginti su Lenkijos, Vokietijos ar Prancūzijos parapijų bendruomenėmis, matyti, kad bendruomeninis giedojimas Lietuvoje per 40 metų taip ir neprigijo (neskaitant mažų bendruomenių ar parapijų, atskirų maldos grupių). Prie šios problemos prisideda ir Lietuvoje labai populiarūs naujalinės tradicijos mišrieji chorai – „dainų šventininkai“. Kol egzistuos atskirtis tarp „viškų“ palubės ir „parterio“ bendruomenės, neturinčios vedėjo, vedlio, gyvo pavyzdžio veidas į veidą, kol vargonininkas dėl didelio atstumo atskirtas nuo bendruomenės negirdės ir negalės vadovauti giesmei – taip tęsis ir toliau.

Nesuprantama, kodėl iki šiol projektuojamos ir statomos modernios bažnyčios su tridentiniais „barokiniais“ balkonais virš įėjimo? Ar matė kas tokius balkonus viduramžių bažnyčiose? Kad „įgaliotoji“ dalis bendruomenės galėtų pašurmuliuoti laisvu nuo giedojimo laiku? Šių laikų sąlygomis užtikrinti deramą visuomenininkų mėgėjų chorinį atlikimo bei repertuaro lygį yra be galo sunku, todėl ne vienam peršasi mintis, kad geriau jau nepretenzingas, bet įdvasintas mažutėlių bendruomeninis giedojimas, nei varganas „įgaliotųjų“ choro. Čia mums tuoj netruks prikišti, kad ir choralistai taiko į tą „įgaliotųjų“ luomą, gieda pernelyg sudėtingus choralus, nededa pastangų suteikti galimybės bendruomeniniam lotyniškam giedojimui. Ir taip, ir ne.

Nepamirškime, choralas Lietuvoje reguliariai skamba tik nuo 1989 metų, reguliarios vientisos lotyniškos Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje – tik nuo 2010 m. rugsėjo. Susiformuoti tokiai specifinei sąmoningai bendruomenei bei kunigams, mėgstantiems tradiciją, reikės daug daugiau laiko. Viena vertus, ir dabar tikintieji mūsų Mišiose gali kartu pritarti nekintamųjų Mišių dalių giesmėms, kita vertus, „Schola Gregoriana Vilnensis“ turi palaikyti platų grigališkojo repertuaro spektrą, tam tikrus giedojimo gebėjimus, o ne dėl pastoracinių sumetimų sustoti vien ties „Missa de Angelis“. Nors aplink kartkartėmis pasigirsta pretenzingų samprotavimų apie aristokratiškąją lotyniškosios kultūros prigimtį, choralistų pašaukimą į tikro elito gretas – visa tai trenkia neskanumu ir kažkokiu pelėsiu. Seniai jau sudūlėjo prigimtinės kastos ir luomai, o tuščios puikybės nepridengsi ilgomis albomis ir abitais. Svarbiausia malda, klusnumas, tarnystė ir kantrybė. Lotyniškųjų Mišių Katedroje laukėme 21 metus.

Ar apskritai jų reikia? Kam toji lotynų kalba šiuolaikiniame pasaulyje, atsinaujinusioje Bažnyčioje?

Kartais galvoju, kas labiau atspindi Visuotinės Bažnyčios universalumą, jos milijardinės tikinčiųjų bendruomenės vienybę? Vieninga tradicinė liturginė, tačiau gyvai nebevartojama lotynų kalba? Himne Šventajai Dvasiai giedame – „kalbų daugybe prabilai“. Ar ne labiau visuotinumą byloja tai, kad tasai milijardas vienu metu švenčia Aukos liturgiją ir šlovina Dievą vieningomis apeigomis savo gimtąja kalba „usque ad extremum terrae“? Tačiau grigališkasis choralas yra ir visuomet išliks kaip tobulas bene tūkstančio metų Vakarų Bažnyčios tradicijos dvasios elementas, anot t. Joseph Gajard‘o OSB, – amžių giesmė, Bažnyčios giesmė, sielos giesmė. Grigališkasis choralas ir Mišios lotynų kalba yra integrali, nedaloma vienovė. Kiekviena kad ir trumpiausia kunigo formulė Mišiole – taip pat choralas. Visuomet bus tikinčiųjų, mokančių perskaityti ir suprasti tūkstantmetės tradicijos kalbą, trokštančių tokių dvasinių ir estetinių išgyvenimų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Choralas šiandien neretai tampa ir pramoginės muzikos sudedamąja dalimi, o šou kūrėjai ne tik kad linkę į savo kūrinius įtraukti tam tikrų giesmių fragmentų ar choralinio giedojimo melodiką, bet ir kuria „viduramžių mistiką“ apsirengę vienuolių rūbais ar naudodamiesi kitais Bažnyčios tradicijoje gyvais simboliais. Kaip jūs tai vertinate?

Popmuzikoje dabar yra populiaru naudoti religinės muzikos motyvus. Buvo visai graži Enigma. Dabar tie Gregorian. Tokia plastmasė, davinčiokodininkai muzikoje. „Dark side of the chant“… Pink Floyd‘ų parafrazė yra tiesiog bjauri, orientuota į dezorientuotas indiferentiškas mases. Čia tiems, kuriems religija – tai tamsybės, pelėsiai, magija, mafijos bankininkai po tiltais, nuodėmės, iškrypimai ir kitoks folkloras. Žodžiu, gyvatynas. Kokia gi čia įkvėptojo Dievo žodžio „tamsioji pusė?“ Marketinginis sąskambis ir tiek. Tegu jie kala tuos savo pinigus…Kas kita – pagarbus Jano Garbareko santykis džiaze. Kūrėjas improvizatorius nori dialogo, kalbėtis, suprasti, medituoti. Net mūsų choras yra giedojęs su saksofonininkų improvizacijomis. Bet čia jau kultūros dalykai.

Kokia nūdienė grigališkojo choralo giedojimo tradicija bei situacija Lietuvoje?

Čia būtų labai ilga kalba. Iki 1989 m. gegužės mėnesio, kai „Cantores chorales capellae S. Casimiri“ (dab. „Schola Gregoriana Vilnensis“) pirmąkart giedojo per Mišias Šv. Kazimiero koplyčioje – Lietuvoje nebuvo reguliaraus vien grigališkajam choralui atsidėjusio choro. O dabar tokių yra bene devyni. Ir dar Palendrių benediktinai. Iki tol dažnam choralas asocijuodavosi su a. a. t. Stanislovu, paragavusiu dar senosios kapucinų formacijos, ilgais rezistencinių ir kontrkultūrinių laikų vakarais ant Paberžės klebonijos laiptelių ilgesingai tęsdavusiu „Iam sol recedit igneus“ („Jau leidžias saulė ugninė“) – nuostabų Mišparų himną. Arba asocijuodavosi su laidotuvėmis ar metinėmis, kur iš apeigyno klebonas su zakristijonu traukdavo egzekvijas. Atrodė, kažkokia supelijusi abrakadabra. Bet atgimė. Tasai pirmeiviškumas taip pat jau pamažu traukiasi. Vis daugiau pašvęstojo gyvenimo bei bendruomenės žmonių pasiilgsta šventos, pagarbios, gražios liturgijos, kilnių gestų, tikro liturginio giedojimo, pagarbos tradicijai, ramybės, susikaupimo. Ir mes, mažutėliai, čia stengiamės kažką kuklaus nuveikti. Ateikit sekmadienio vakarais į Vilniaus arkikatedrą baziliką, paskutines vakaro Mišias. Tai jau tradicija, įžengusi į trečią dešimtmetį.