Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.

Edis Jurčys. „Fotografijoje mane domina akimirka, kurią sukuria pats gyvenimas“

Fotografas Edis Jurčys. Teresės Jurčytės nuotrauka

Fotografas Edis Jurčys gimė ir augo Klaipėdoje, o nuo 1989 metų gyvena ir dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ir nors savo kūrybinius sumanymus daugiausia įgyvendina už Atlanto, tačiau savo darbais vis sugrįžta į Lietuvą, kur patiria nenusakomą džiaugsmą fotografuodamas Žuvinto rezervatą ar Kryžių kalną.

Fotografą kalbina Gediminas Kajėnas.

Kadaise esate minėjęs, jog eidamas šešioliktus metus padarėte pirmąją nuotrauką, ir tai buvo pagrindinis impulsas gyvenimą susieti su fotografija ir kinu. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šią pirmąją savo patirtį, nulėmusią visą tolesnį Jūsų gyvenimą?

Taip, man dar nebuvo šešiolikos, kai teko susimąstyti, ką toliau gyvenime veikti. Galėjau likti su pramuštgalviais kiemo draugais ar ieškoti savęs per kūrybą ir meną. Kaip tik tuo metu ir užsikrėčiau fotografija. Mano dėdė Antanas turėjo superinį „Zenitą“, ir retsykiais man jį paskolindavo. Būtent jo dėka ir susidomėjau šia veikla. Tuo metu aš fotografavau primityvia plastmasine rusiška „Smena“, o apie geresnį aparatą galėjau tik pasvajoti. Skolintas „Zenitas“ man buvo kaip didžiausias išganymas. Ir atsitiko taip, kad mano pirmasis šedevriukas, nuotrauka „Tokios tokelės“, daryta 1975 metais Darbėnų kaimelyje, ligi šiol man pačiam yra vienas mieliausių darbų. Manau, jog būtent nuo to meto užsikrėčiau fotografija.

Jūsų domėjimasis menine fotografija prasidėjo aštuntojo dešimtmečio pradžioje, praėjus vos keletui metų po to, kai Maskvoje surengus parodą „9 Lietuvos fotografai“ tuometinėje Sovietų Sąjungoje imta kalbėti apie unikalią lietuvių fotografijos mokyklą. Kokiais keliais Jus pasiekdavo meninė fotografija? Kas iš to meto autorių ar darbų Jums paliko neišdildomą įspūdį?

Išsamiau pradėjau susipažinti su fotografija išvykęs į Maskvą. Kurį laiką dirbau neetatiniu fotokorespondentu tuo metu gan populiariame laikraštyje „Moskovskij komsomolec“. Turėjau galimybę padirbėti su puikiais rusų fotožurnalistais, iš kurių nemažai išmokau. Ši praktika man buvo pati geriausia fotografijos mokykla.

Devintajame dešimtmetyje Maskva man tapo kultūros šaltiniu – ko tik čia nebuvo – pradedant nuostabiais spektakliais ir baigiant dailės bei fotografijos parodomis. Kalbant apie fotografiją, didžiausią įspūdį paliko Henrio Cartier-Bressono, Andre Kerteszo ir Josefo Kudelkos darbai. Tai buvo neįtikėtinai įdomi fotografija – gyva žmogaus istorija ir tikras, nesumeluotas gyvenimas.

Lietuvos fotografijos mokykla taip pat domino. Augdami lakstėme po visas fotografijos galerijas, stebėjome, kaip mūsų fotografai skinasi kelią į Europą ir pasaulį. Didžiausią įspūdį anuomet man paliko R. Rakausko ciklas „Žydėjimas“, A. Macijausko „Kaimo turgus“ ir R. Požerskio „Atlaidai“. Šie autoriai labiau domėjosi kaimo tematika, gyvenimu, kuriame daug gražaus subtilumo, paprasto, lietuviško kasdienio grožio, kurio šiandien vargu ar dar galime atrasti. Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos supranti, kad šie fotografai atliko milžinišką darbą – užfiksavo laiką, kuris negrįžtamai praėjo.

Pliažo valytojas. Meksika, 1999 m.

Maskvos kinematografijos institute įgijote kino operatoriaus specialybę. Ir nors ne vienus metus dirbote Ostankino televizijoje, vėliau jau Amerikoje, taip pat Lietuvoje sukūrėte keliolika dokumentinių filmų, vis dėlto savo gyvenimo nesusiejote išimtinai su kinu. Kodėl? Štai Lietuvos avangardinio kino kūrėjas Artūras Barysas-Baras jaunystėje išbandė fotografiją, bet, kaip pats sakė, to jam buvo maža, nejudantis vaizdas atrodė nuobodus, tad, atradęs galimybę kurti kiną, metėsi į jį stačia galva, visiškai pamiršęs fotografiją. Kaip Jūs suderinate kiną ir fotografiją? Kaip šie savaip panašūs, savaip ir skirtingi raiškos būdai Jums dera?

Avangardiniam menui reikalingas veiksmas, erdvė, todėl A. Barysas-Baras ir nenusėdėjo vienoje vietoje, nukrypo į kiną, kur keliais planais – judesiu ir muzika – bandė pasakyti daugiau nei viena statiška fotografija. Tai buvo labai organiškas sprendimas. Tačiau fotografijos gilumas ir prasmė, mano nuomone, kita. Fotografija yra lyg aštrus ginklas, ir ji gali kur kas daugiau ir tiksliau papasakoti apie tai, kas vyksta tą konkrečią akimirką. Tam nereikia filmavimo grupės, montažinės ir milžiniškų investicijų.

Jei fotografija yra daryta tuo „lemiamu momentu“, kaip kad sakė Cartier-Bressonas, tai ji turi galią, o svarbiausia – ji pasakoja tiesą, apie tai, kas įvyko čia ir dabar. Ši darbo specifika ir yra man pati artimiausia. Vienas kadras, viena istorija… Aš kuriu ciklą apie savo pasaulį, apie tuos žmones, kurie supa mane. Jokiais būdais neatmetu kino. Jis gyvena manyje ir, tikiu, gyvens. Šiuo metu gyvenant Amerikoje, kinas man yra antras pragyvenimo šaltinis. Vis dėlto pirmenybę teikiu fotografijai, nes su ja gyvenu jau 18 metų.

Abi šios meno išraiškos formos papildo viena kitą. Būdamas geras kino kūrėjas, gali būti ir geras fotografas, nes matai kadrą, kompoziciją ir šviesą. Tai yra patys svarbiausi dalykai, ką privalu žinoti. Beje, šiandien daug gerų pasaulinio lygio fotografų tapo gerais kino dokumentininkais. Gerai įvaldžius svarbiausius fotografijos principus, yra kur kas lengviau kurti ir kiną.

Chose savo bute, 1994 m. Iš ciklo „Gyvenimas su AIDS“

Vienas pirmųjų Jūsų fotografijų ciklų, pradėtų kurti Amerikoje, buvo „Gyvenimas su AIDS“, kuriame fiksuojate žmonių, užsikrėtusių šiuo virusu, gyvenimą. Kodėl ėmėtės šios, itin skaudžios, o 1992 metais, kai pradėjote ciklą, matyt, ir savotiškos temos tabu?

Devintąjį ir dešimtąjį dešimtmetį pati Amerika buvo sukrėsta AIDS epidemijos. Nebuvo tinkamų vaistų, ligoniai krisdavo kaip lapai. Buvo net pažįstamų žmonių, kurie mirė nuo šios ligos. Tuomet ir pamaniau: jei Amerika taip sunkiai kovoja su šia liga – eksperimentuoja, ieško veiksmingesnių vaistų, – tai kas tuo metu darosi kitose, ypač Afrikos šalyse. Ne vieną sykį pagalvojau ir apie Lietuvą. Todėl panorau padaryti kai ką ypač svarbaus dėl Lietuvos, atvežti mažą dovanėlę, kuri galėtų apsaugoti nors kelių žmonių gyvybes nuo šios epidemijos. Kurdamas šį fotografijų ciklą, nekėliau didelių globalinių idėjų. Maniau, kad šio projekto užduotis bus įvykdyta, jei nors vienas lietuvaitis atkreips dėmesį į šias žmonių istorijas ir pakeis savo požiūrį į gyvenimą.

O jų likimo istorijos labai graudžios. Pavyzdžiui, Robertas. Jis baigė muzikos mokyklą, buvo geras pianistas ir staiga įsivėlė į narkotikus. Taip ir užsikrėtė AIDS. Buvome susitikę dieną prieš tai, kai jis nusprendė nusižudyti. Tuomet jis man sakė: „Viskas, dedu savo ginklą ant stalo, daugiau jau nebegaliu.“ Jam tikrai buvo be galo sunku, buvo apimtas gilios depresijos – jį paliko visi draugai, tėvai atsisakė bendrauti, jis liko visiškai vienas. Tą pačią dieną Robertas išgėrė krūvą vaistų, apsinuodijo ir dvi savaites buvo ištiktas komos. Dėl to prarado atmintį, kai atėjau jo aplankyti, nebepažino manęs, buvo uždarytas priežiūros namuose ir visą likusį gyvenimą tapo priklausomas nuo kitų.

Mano užduotis buvo aiški – parengti edukacinę fotografijos parodą su ligonių pasakojimais, jų išgyvenimais, kančia ir skausmu. Kai pradėjau šį ciklą, neturėjau jokio kito darbo, nebuvo atliekamų pinigų, kuriuos galėčiau skirti asmeniniams sumanymams įgyvendinti, o viskas kainavo brangiai. Ačiū Dievui, šeima į tai žiūrėjo labai teigiamai, ir mane visada palaikė. Aš ir pats nenorėjau mesti šios idėjos, buvau užsispyręs kaip žemaitis. Dirbau prie šio ciklo ilgai. Galų gale smagu ir gera buvo matyti teigiamų atsiliepimų spaudoje, kai surengiau pirmąją parodą apie AIDS savo miesto prestižinėje galerijoje. Vėliau šią parodą atvežiau ir į Lietuvą.

Robertas prieš mėginimą nusižudyti, 1993 m. Iš ciklo „Gyvenimas su AIDS“

Fotografijoje Jūs einate raiškios socialinės dokumentikos keliu – fotografuodamas gyvenimą apsikrėtus AIDS, neįgaliųjų šokius cikle „Kūno kalba“ ar benamius su savo augintiniais cikle „Šeimos ilgesys“. Šiose fotografijose savaip pratęsiate žmogaus temą, kuri visada buvo ypatinga Lietuvos fotografijoje, tačiau Jūs einate gerokai toliau, nerdamas į patį gyvenimo sūkurį, realybės tirštumą, kuri skleidžiasi ligoninėse, gatvėje, tarp atstumtųjų ir paliegusiųjų. Ar jaučiate sąsajas su lietuviškąja fotografijos mokykla? Ką Jums atskleidžia tokių, sakyčiau, ribinių, situacijų, gyvenimų fotografavimas?

Žinoma, Lietuvos fotografija paliko savo braižą mano kūryboje. Augau Klaipėdoje, stebėjau visas vietines fotografijų parodas, fotografijos žurnalus, ypač čekų fotografiją, tad kaipgi gali nebūti užsikrėtęs reportažiniu fotografavimu, žmogaus fiksavimu… Kai atvykau į Ameriką, pavienių, atsitiktinių fotografijų, darytų gatvėse, man jau neužteko, norėjosi kažko daugiau, naujų temų, tikresnių žmonių istorijų.

Pavyzdžiui, rengdamas ciklą apie AIDS ligonius, privalėjau tapti jų šeimos draugu tiesiogine šio žodžio prasme. Tuos žmones lankiau kas mėnesį ir taip ne vienus metus. Ligoniai tapo man atviri, tarp mūsų augo pasitikėjimas, susidraugavau su jų šeimomis, ir mes bendraudavome kaip artimi žmonės. Tarp mūsų neliko jokių sienų.

Iš ciklo „Kūno kalba“, 1992-1998 m.

Fotografijų cikle „Kūno kalba“ man tiesiog reikėjo pamiršti, kad esu fotografas. Tai buvo privačios neįgaliųjų ir sveikų žmonių pamokos, bendravimas per judesį, šokį, ir į tokius susitikimus fotografų iš gatvės niekas neįsileidžia. Fotografuodamas šį ciklą turėjau tapti daugiau nei šokėju. Drauge su neįgaliaisiais aš šokau, improvizavau… Mes turėjome išmokti pasitikėti vienas kitu, ir tik tuomet išdrįsdavau į mūsų šokį įtraukti ir fotoaparatą. Šis projektas man buvo ypač brangus, nes pirmą kartą savo gyvenime pamačiau, kaip galima bendrauti su neįgaliaisiais – tas ryšys, meilė, neabejingumas kitam žmogui, ypač neįgaliajam mane labiausiai ir sujaudino. Ir vėlgi norėjau šį ciklą atvežti į Lietuvą ir parodyti, kad ir mes galime rasti kitų būdų, kaip bendrauti su tokiais žmonėmis. Šią socialinės dokumentikos fotografiją pasirinkau visiškai atsitiktinai. Matyt, tai buvo mano paties vidiniai ieškojimai tų erdvių, kurios dar nebuvo atrastos. Atrodo, kad prie šių temų mane lydėjo pats Dievas.

Lorie ir jo devynių mėnesių Candy. Iš ciklo „Šeimos ilgesys“, 1993-1998 m.

Žvelgiant į Jūsų socialinės fotografijos ciklus, negali atsistebėti, kaip ramiai, o kartais net labai puikiai prieš objektyvą jaučiasi Jūsų fotografuojami žmonės. Kaip svarbu Jums atrasti ryšį su žmogumi? Ar visada tai pavyksta? Kokia tokio santykio kaina? Kaip, Jūsų manymu, įmanoma atsiverti kitam, juolab žmogui su objektyvu, kai pats guli mirties patale, kamuojamas skausmų ar gyveni visiškame užribyje? Kodėl šie žmonės leidžiasi fotografuojami, kur yra ta paslaptis?

Geras klausimas, į kurį nelengva atsakyti. Manau, kad be pasitikėjimo ir atvirumo čia tikrai nieko nebūtų pavykę. Kiek pats esu patyręs, žmonės Amerikoje yra labai atviri. Visuomet, kai tik ligoniams, neįgaliesiems ar benamiams paaiškindavau savo edukacinių projektų sumanymus, atsakymas visada būdavo teigiamas. Jie patys susidomėdavo šiais projektais, atvirai kalbėdavosi su manimi ir pasakodavo apie savo suluošintus likimus. Ypatingą įspūdį jiems darydavo ir tas faktas, kad šio ciklo parodą ketinu vežti į savo gimtinę, Lietuvą.

Susitikimas su benamiais buvo keistas, neįprastas. Benamiai labai vengia atsitiktinių pažinčių, jiems neįdomus mūsų pasaulis, jie gyvena savo bendruomenėje, ir jiems to visiškai pakanka. Jei iš tiesų nori įeiti į jų ratą, turi ką nors jiems pasiūlyti. Geriausia dovana visada buvo pinigai, butelis alaus arba cigaretės. Šios dovanos padėdavo atverti duris pokalbiui ar net draugystei. Kartais, kad gautum leidimą fotografuoti, reikėdavo toli gražu ne vieno susitikimo. Man padėjo tai, kad, jų požiūriu, aš pats buvau užsienietis.

Pirmąją ciklo apie benamius fotografiją padariau tiesiog mieste ant suoliuko pastebėjęs moterį, kuri prašė pinigų. Šalia jos tupėjo ir šuo. Priėjau ir paklausiau jos, kaip ji gali išgyventi gatvėje ir dar pasirūpinti šunimi. O ji atsakė, kad šuo jai primena vaiką, kurį prarado, nes buvo pasinėrusi į alkoholį, narkotikus, o vyras per teismus išsirūpino auginti vaiką vienas. Jos mintis, kad šuo primena vaiką, mane labai sukrėtė. Pagalvojau, kokios gi istorijos slypi kitų benamių širdyse, žmonių, kurie gatvėje gyvena su šunimis ar katinais. Pradėjęs domėtis šia tematika pamačiau, kad yra jaunų besibastančių jaunuolių, kurie gyvenimą gatvėje pasirenka iš principo – jiems nusibosta patogus gyvenimas su tėvais, todėl bando savo kailiais patirti, ką reiškia išgyventi gatvėje tikrąja šio žodžio prasme. Paprastai benamiai prisijaukina šunį ar katiną, o miesto žmonės iš gailesčio jiems aukoja pinigų. Tenka pripažinti, jog už surinktus pinigus benamiai dažniausiai sau perka cigarečių ar alaus, bet retai mačiau, kad jie labai rūpintųsi savo augintiniais

Tiesa, pažinojau vieną vyresnio amžiaus benamį, kuris gatvėje gyveno jau daugelį metų ir niekada nakčiai nėjo į laikiną prieglaudą, nes ten jo su šunimi neįleisdavo. Jis visada pabrėždavo, kad šuns niekam neatiduos, geriau miegos gatvėje, nei liks vienas. Štai tau ir istorija…

Pup ir Jen Portlande. Iš ciklo „Šeimos ilgesys“, 1993-1998 m.

Jūsų kūryboje ypatingą įspūdį kelia kontrastas – nuo benamių iki Holivudo žvaigždžių tikrąja to žodžio prasme. Esate filmavęs ne vieną kino bei muzikos įžymybę ir vis dėlto visada grįžtate prie savo fotografijos temų – paprasto žmogaus. Papasakokite apie šias skirtingas savo patirtis.

Susitikimas su Holivudu – grynas atsitiktinumas. Tai buvo užsakomieji videodarbai, ir nieko daugiau. Dirbau vienai Holivudo kompanijai, kuri beveik dvejus metus, kol neišvykau iš Los Andželo, kas mėnesį mane samdė nufilmuoti interviu su kokia nors įžymybe. Galiu tik pasakyti, kad be pažinčių šito darbo nebūčiau turėjęs.

Galite įsivaizduoti, kiek interviu buvo padaryta. Jaunų aktorių ir režisierių pavardžių net neprisiminu, bet susitikimas su pasaulinėmis garsenybėmis, tokiais kaip Dutsinas Hoffmanas, Stevenas Spielbergas, Jackas Nicholsonas, Milosas Formanas, Robinas Williamsas, Jeff Bridges, Arnoldas Schwarzeneggeris, Bruce’as Willisas, aibės muzikantų tarp kurių Rodas Stewartas, Bonnie Raitas ir Carlosas Santana, man buvo kaip šventė.

Iki šiol man juokinga ir neįtikėtina tai, kad Los Andžele filmavau paties Rodo Stewarto vestuves, spaudžiau jam ranką. Tai buvo fantastiškas pokylis ir stulbinamas įvykis mano gyvenime. Pamenu, dar dešimtoje klasėje ėmiau klausytis Rodo Stewarto ir Carloso Santanos įrašų. Praėjo vos 15 metų, ir še, kad nori, – asmeninis susitikimas su pasaulio žvaigždėmis. Liaudies išmintis sako: būk atsargus svajodamas, nes tai gali išsipildyti. Taip, tai tikra tiesa (juokiasi).

Kaip minėjau, tai buvo užsakomieji darbai. Tiesą sakant, prie tokio kalibro žvaigždžių be jų agentų sutikimo nelabai ir prieitum. Todėl kam vargti ir gaišti laiką. Paskui supratau, kad turiu tik vieną pasirinkimą – kurti asmeninių fotografijų ciklus su paprastais žmonėmis, kurių istorijos yra mūsų visų gyvenimo istorijos. Visada ieškojau paprastumo, kasdieniškumo, tų problemų, su kuriomis visi susiduriame savo kasdienybėje, ir nesvarbu, kuriame pasaulio krašte tu gyveni. Visi socialinės dokumentikos projektai pirmiausia atvėrė mano paties akis. Taip pradėjau kitaip vertinti žmones, stengtis nelikti abejingas kitiems ir tapti jiems artimesnis.

Iš fotografijų albumo „Tyla iš gervių plunksnų“, 2008 m.

Esate sukūręs keletą dokumentinių filmų apie gamtosaugą, ekologiją. Man rodos, savaip šią temą pratęsia ir fotografijų albumas „Tyla iš gervių plunksnų“, kuriame atveriate paprastą ir savaip nepaprastą Žuvinto rezervato grožį. Ar fotografija Jums tampa galimybe kalbėti apie gamtos apsaugą? Gal tai ir būdas skatinti diskusijas, tiesiog susimąstyti apie žmogaus atsakomybę gamtai?

Išties šis albumas buvo skirtas ekologijai. Man rodos, šiandien žmogus pamiršo, kad su gamta reikia gyventi harmonijoje. Milžinišką nusikaltimą motinai gamtai daro naftos korporacijos. Šiems žmonėms nelabai rūpi, kokią žalą jie daro, svarbu, kad kišenėse būtų pinigai. Labai gaila, kad taip yra. Be asmeninio atsakingumo ir meilės ekologijai mes toli nenueisime. Turime būti ateities „architektais“, sugebėti ne tik užauginti vaikus, šeimas, bet ir apsaugoti gamtą nuo visiško jos sunaikinimo.

Pasaulyje vyksta globalinis atšilimas. Žmonės juokiasi, sako, koks atšilimas, kai visa Europa užpustyta? Bet Europa – tik mažytė visos planetos dalis. O kas vyksta kitose žemynuose? Šiaurės ir Pietų ašigaliai tirpsta, nyksta gyvūnija, visur karščiai, sausros. Vandenynui užliejus žemdirbių laukus, žemė automatiškai tampa negyva. Kokių vaisių ir daržovių galime laukti, kai mūsų žemės paviršius yra apnuodytas chemija?

Šiandien yra šalių, kuriose nėra gėlo vandens, todėl jį reikia importuoti. Nėra likusios tyros, purios žemės, kurioje natūraliai augtų organinis maistas, todėl tenka ją tręšti ir naudoti didelius kiekius vitaminų. Akivaizdu, kad esame įklimpę į gilią ekologinę krizę. Net gentys, tūkstančius metų gyvenančios Pietų Amerikos kalnuose, nebegali išgyventi – ledkalniai tirpsta, upės išdžiūsta, nyksta medžiai ir augalai, mažėja derlius bei geriamasis vanduo. Ir kas už visa tai prisiims atsakomybę, kas atsakys? Atsakymas vienas – žmogus, aš, tu, mes visi.

Pirmoji mūsų pareiga – nelikti abejingiems. Išsivalyti savo kiemus, miškus nuo sąvartynų. Baisu, kai įžengi į lietuvišką mišką – ko ten tik nerasi, žmonės pila atliekas ne kibirais, bet veža sunkvežimiais. Kokioje kitoje šalyje rastum tokią tvarką, kai teršiama savo pačių gamta?

Turime atvira širdimi ir sąžine atsigręžti į ekologiją ir prisidėti prie gamtos apsaugos, išmokti ne tik imti, bet ir duoti, ir duoti daugiau nei paėmėm. Kalbu ne tik apie ekologiją, bet ir apskritai žmonių santykius. O Lietuvai, išgyvenančiai dvasinę krizę, šiandien ypač svarbu susigrąžinti tai, kas buvo įskiepyta mūsų motinų – Meilę ir Maldą.

Iš albumo „Kryžių kalnas. Gyvybės sodai“, 2010 m.

Ar manote, kad fotografija gali pakeisti pasaulį?

Rašytojas Jeanas-Paulis Sartre’as yra pasakęs, kad žodis yra kaip užtaisytas šautuvas. Manau, tas pats tinka ir kalbant apie fotografiją. Fotografijos ir kino galia yra nepaprastai didelė. Šiandien tai pagrindinis informacijos šaltinis, kuris akimirksniu gali pasiekti kiekvieną pasaulio žmogų.

Fotografija ne tik gali, bet ir keičia pasaulį, žmogaus pasaulėžiūrą. Ačiū Dievui, kad ji egzistuoja, nes be jos šiandien ir toliau niekas nežinotų apie tai, kas vyksta įvairiuose pasaulio kraštuose. Informacijos srautas, televizija, žurnalai, parodos stipriai veikia žmogaus sąmonę. Šiandien visame pasaulyje yra įkurta aibės įvairiausių paramos centrų, kurie rūpinasi kitų žmonių likimais bei jų ateitimi. Manau, tokiu būdu fotografija prisideda prie abejingumo mažinimo pasaulyje.

Iš albumo „Kryžių kalnas. Gyvybės sodai“, 2010 m.

Naujausias Jūsų fotografijos albumas „Kryžių kalnas. Gyvybės sodai“. Kaip gimė sumanymas fotografuoti Kryžių kalną? Kaip sekėsi prisijaukinti šią erdvę, juk visada čia buvote tik pakeleivis tarp Lietuvos ir Amerikos. Ką apskritai Jums reiškia ši vieta? Gal tai vėlgi tam tikra ekologija, tik šį kartą labiau dvasinė?

Kryžių kalnas į mano pasaulį atėjo devintajame dešimtmetyje, kai mano brolis Benediktas studijavo kunigų seminarijoje. Gerai pamenu pirmąją kelionę į kalną su broliu ir kunigu Bernardu Talaišiu. Bernardas įgrūdo man į rankas sunkiausią vaizdo kamerą ir pasakė: „Filmuok, daryk reportažą, tai mūsų Marijos žemės istorija…“ Pamenu, buvo karšta vasara. Aš įsijungiau kamerą – ir pirmyn po kalną, į viršų, į apačią, kairę, dešinę, landžiojau siaurais, vos praeinamais takeliais, alkūnėmis kirsdamas kelią pro voratinkliuose paskendusius rožančius, bijodamas sudrumsti kalno ramybę ar netyčia užlipti ant nukritusio kryželio. Laikas filmuojant prabėgo labai greitai. Grįžę į namus iškart puolėme žiūrėti, ką nufilmavau. Tik žiūrėdamas visą tą medžiagą, aš ir supratau, kur buvau patekęs, kokį stebuklą teko matyti ir išgyventi. Tai buvo tas Kryžių kalnas, apie kurį pasakojimų girdėjau nuo vaikystės.

Praėjo gal dešimtmetis, kai mes drauge su broliu pradėjome mąstyti apie tai, kad būtų gražu Lietuvoje išleisti pirmąjį meditacinio pobūdžio Kryžiaus kalno albumą, kur žodis papildytų fotografiją, o fotografija papildytų žodį. Idėja buvo kilni, bet kas ją turėjo įgyvendinti, jei aš pats tuo metu jau gyvenau Amerikoje. Tačiau netrukus pajutau vidinį pašaukimą, lyg pats kalnas kviestų kalbėtis su manimi, lyg norėtų atskleisti savo grožį, paslaptį ir patirtas žaizdas. Tad ir nutiko taip, kad kiekvieną kartą atvykęs į Lietuvą žinojau, jog turiu važiuoti į Kryžių kalną ir pabūti ten bent porą valandų, o esant galimybei pasilikti ir keletą dienų.

Susitikimas su kalnu man visuomet buvo tarytum apsivalymas nuo didmiesčio triukšmo, streso. O svarbiausia – tai buvo pokalbis su Dievu. Kalnas man tapo sakralia vieta, dvasiniais namais, kurių man taip trūko gyvenant Amerikoje. Tad Kryžių kalną visuomet įtraukdavau į savo kelionės Lietuvoje grafiką. Po popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Kryžiaus kalne šį savo darbą norėjau skirti būtent jam.

Darbas ėjo pamažu, nebuvo kur skubėti, nes neturėjau ir užsibrėžtos datos, kada tai turėčiau užbaigti.

Edžio Jurčio fotografija

Po 2004 metų, kai pasirodė mano pirmasis fotografijų albumas „Gijos“, turėjau galimybę susitikti su viena iš fantastiškai gražiai mąstančių ir rašančių intelektualių – eseiste Elvyra Kučinskaite. Ji suprato šią mano idėją vos iš kelių žodžių, ir jos poetiniai tekstai žvelgiant į mano padarytas Kryžių kalno fotografijas pasipylė lyg lietus iš dangaus. Esu dėkingas Dievui už šį susitikimą, kurio vaisiais jau tapo du mūsų bendri darbai – albumai „Kryžių kalnas. Gyvybės sodai“ ir jau minėtas darbas apie Žuvintą „Tyla iš gervių plunksnų“.

Dabar, žiūrėdamas jau į nueitą kelią, galiu apmąstyti šį darbą. Tenka pripažinti, kad tai nebuvo lengva užduotis. Sunkiai nešiau ant savo pečių – kartais rodėsi, kad tai mano paties pasirinktas kryžius, jėgų išbandymas, būdavo, net prarasdavau viltį, jog apskritai šį albumą pavyks užbaigti. Bet vidinis pasitikėjimas tuo, ką darau, ir užsispyrimas vedė į priekį. Tikėjau, jog tai bus vienas iš intymiausių mano darbų, atspindintis kalno, kaip piligriminės šventovės, istoriją.

Jamaika, 2008 m.

Esu matęs Jūsų fotografijų ciklą iš Gvatemalos, skirtą Majų kultūros palikuonims, nuotraukų iš Jamaikos, Dominykos Respublikos, Japonijos, Ispanijos. Neseniai keliavote po Meksiką ir Nikaragvą. Kas Jus kaskart gena vykti į kitus kraštus? Ką juose atrandate? Ar tai naujų fotografijų ciklų sumanymai?

Kelionė man – lyg namai. Aš pripratau prie tokio gyvenimo ritmo dar dirbdamas Ostankino televizijoje. Aštuoneri metai darbo – ir veik kas mėnesį buvau išvykoje, tuo metu kelionėse po plačiąją Sovietų Sąjungą. Kelionės man reikalingos kaip kuras automobiliui. Negaliu nusėdėti vienoje vietoje, jaučiuosi lyg migruojantis paukštis, ieškau naujų erdvių, tolių. Kelionės gydo mano sielą ir kūną. Visą kaltę galėčiau suversti Ričardui Bachui, tai jo dėka dar mokyklos laikais manyje įsikūnijo Livingstono Žuvėdros dvasia. Tiesą sakant, kelionės įkvepia man kūrybinių jėgų, o tai ir yra svarbiausia mano nuolatinių išvykų priežastis.

Dažniausiai keliauju žiemą, kai pas mus lyja, užeina tamsios ir trumpos dienos, nuolatinė šlapdriba, o ten, kur nors Centrinėje Amerikoje, pats gražumas ir šiluma. Važinėdamas po mažus miestelius ir kaimus džiaugiuosi matydamas vietos žmones, gyvenančius santarvėje. Gvatemaloje, majų kaimelyje, teko dalyvauti vestuvėse. Žinoma, ir fotografuoti. Visas kaimelis buvo susirinkęs ir šventė kelias dienas. Dominykos Respublikoje stebėjau laidotuvių procesiją – visas kaimas buvo gražiausiai pasipuošęs. Žmonės ėjo giedodami, susikabinę rankomis iki pat kapinaičių. Tokios procesijos man dažnai primindavo, kad ir mūsų kaime buvo tokios pat tradicijos. Žmonėms buvo įprasta burtis, drauge išgyventi linksmas ir liūdnas gyvenimo akimirkas.

Važinėdamas fotografuoju viską, kas man gražu. Jokių išankstinių sumanymų neturiu, nes niekada nežinau, ko laukti. Visos kultūros skiriasi, žmonės kitokie, tenka išmokti naujos kalbos pagrindų, kad galėtum bent minimaliai susikalbėti. Taip ir renku vieną po kitos naujas fotografijas, naujas istorijas. Ateityje gal kas ir susidės į vieną visumą, ir, kas ten žino, gal išeis koks naujas ciklas.

Dominykos Respublika, 2009 m.

Kaip Jums fotografijoje dera menas ir dokumentika? Ar fotografuodamas jaučiate kuriantis, o gal tiesiog fiksuojantis Jus supantį pasaulį?

Save labiau priskirčiau prie fiksuotojų nei kūrėjų. Kūrėjas man daugiau asocijuojasi su režisieriumi, kuriam būtina įsivelti į tam tikrą situaciją, tapti jos dalimi ir kurti kompoziciją, vadovaujantis savais principais. Mane domina ta konkreti akimirka, kurią sukuria pats gyvenimas. Gatvė man – geriausia scena, kurioje randi visko, ko tik širdis geidžia. Todėl ir mano darbai yra labiau dokumentinio pobūdžio. Jokių paslapčių ar išradimų čia nėra – ką matai tu, matau ir aš.