2011 03 30

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Jurgis Raudys. Apie Susitaikinimo sakramentą

Gavėnia – tai metas, kada sukoncentruojame savo dėmesį į savo širdį, mokomės iš naujo pažvelgti į ją, apvalyti nuo mažų ir didelių nuodėmių. Taip pat susitaikyti su Dievu, savo artimu ir pačiu savimi. O tada nuolankiai priimti ir džiugiai švęsti šv. Velykų slėpinį.

Vienas iš gavėnios pasirengimo etapų – tai išpažintis. Nors lektūros apie Susitaikinimo sakramentą iš tiesų yra daug, bet dar viena patirtis, dar vienas liudijimas apie šį sakramentą tikrai niekam nepakenks.

„Laiminga kaltė…“ Tokį oksimoronišką žodžių junginį sutinkame didžiojo tridienio liturginiuose tekstuose. Paradoksas: regis, kad dramatizmas yra užprogramuotas kiekvieno krikščionio gyvenime. Atidžiau pamąstę, suprasime: nepažinę nuodėmės, nepažinsime ir Tėvo gailestingumo. Minėtas žodžių junginys neteigia, kad nuodėmė yra gerai.

Atvirkščiai: jis mus padrąsina ir sufleruoja apie beribį dangiškojo Tėvo palankumą mums. Jo gailestingumas triumfuoja prieš nuodėmę. Jis net apgaubia mūsų nuodėmę savo malonės skraiste ir ją padaro dar vienu keliu savo karalystės link. Dangiškojo Tėvo gailestingumo akivaizdoje mūsų nuodėmės yra tik pelenų sauja.

Jau stovėjimas prie klausyklos ilgoje eilėje yra atgailos pradžia. Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad esu dėkingas tiems kunigams, kurie atlikti atgailai paskirdavo sukalbėti daugiau nei vienus poterius. Suprantama, kad ne nuo sukalbėtų maldų skaičiaus priklauso išpažinties galia.

Tačiau atliekant kunigo paskirtą atgailą yra ugdoma kantrybė ir puoselėjama maldos ir atgailos dvasia. Tai metas, kada permąstai savo silpnumą, trapumą ir nuodėmės paliktas žaizdas. Juk ir po išpažinties, kai visos mūsų nuodėmės yra atleistos, sielos gelmėje vis tiek galime regėti atsispaudusias nuodėmių pasekmes, kurios kasdienybėje pasireiškia gundymo pavidalais. To derėtų nepamiršti.

Deja, tokia yra dvasinė tikrovė. Tačiau nusiminti ir pulti į neviltį neverta. Po Susitaikinimo sakramento mes tampame išmintingesni, atsargesni ir budresni. O išpažinties kokybė – nuoširdumas ir teisinga atgaila.

O kas yra teisinga atgaila – paklausite manęs? Svarbu, kad atgaila netaptų saviplaka, savęs niekinimu ir savigrauža. Tai jau būtų dvasinės ligos simptomai – skrupulingumas. Iš šios ligos sveikstama labai ilgai ir sunkiai. Malda, gailestingumas sau, kantrybė ir sveika nuovoka – vieninteliai vaistai nuo minėtos ligos. Teisinga atgaila – tai atviras, skaidrus žvilgsnis į ateitį. Net apaštalas Paulius savo laiškuose kalba: visą, kas buvo praeityje, aš pamiršęs veržiuosi į priekį. Tokia nuostata turėtų vyrauti ir žmogaus mąstyme, kuris ruošiasi eiti  išpažinties.

Nuoširdumas – tai pagrindinė išpažinties sąlyga. Ašis, apie kurią sukasi išpažinties slėpinys. Susitaikinimo sakramento metu mes ištuštiname savo širdis. Atsikratome nuodėmių balasto. Mūsų širdys tampa atviros, tvirtos, svetingos ir atidžios aplinkoje vykstantiems dalykams. Kaip Šventasis Raštas kalba: verkiame su verkiančiaisiais, džiaugiamės su besidžiaugiančiaisiais. Labai svarbu įtikėti, kad tavo nuodėmės atleistos. Panaikintos. Neatšaukiamai. Jos sudegė Viešpaties gailestingumo ugnyje; nuskendo jo malonės vandenyne.

Jau kuris laikas prieš išpažintį nuolat prisimenu mažosios šv. Teresėlės žodžius: aš žinau, kad ir kokią sunkią nuodėmę padaryčiau, Dievas yra toks geras ir gailestingas, kad man vis tiek bus atleista. Mano galva, šie žodžiai aiškiausiai, paprasčiausiai ir giliausiai atskleidžia Susitaikinimo sakramento esmę.

Vietoj pabaigos. Tėve, Tavo sūnus Jėzus Kristus yra pasakęs: nė vienas plaukas nuo tavo galvos nenukris be Dievo žinios. Dangiškasis Tėve, Tu žinai visus mano paklydimus. Ne Tau, o man reikia šios išpažinties, kad pats save geriau pažinčiau. Tikiu, kad ir Tau svarbus mano apsisprendimas. Jis tave džiugina.

Dabar, šią akimirką, man reikia Tavo Šviesos, kuri apšviestų mano protą ir širdį, kad aiškiai matyčiau savo nuodėmių atsispaudusius pėdsakus savo sąžinėje. Kad tavoji Šviesa nupūstų užmaršties dulkes nuo tų nuodėmių, kurios ilgainiui įaugo į mano kasdienybės audinį. Padėk atskirti tai, kas svarbu – kas labiausiai sužeidė mane ir Tavo man dovanotą meilę.

Suteik drąsos neišsigąsti išvydus savo netobulumą. Nepabėgti. Neatsitraukti. Neieškoti pasiteisinimo priežasčių, kuriomis kartais dangstausi kaip Adomas savo nuogumą su prijuoste iš lapų. O toliau irtis Tavo Šviesos takais, kurie išveda iš aklavietės ir leidžia patirti Tavo gailestingumą. Beribį ir protu nesuvokiamą Tavo gailestingumą.

Nuostabūs Tavo gailestingumo slėniai. Tavo gailestingumas man leidžia pajusti Tavo man įpūstą pirmykštės gyvasties alsavimą. Per Tavo gailestingumą manyje yra užbaigiamas sukūrimo aktas. Tavo gailestingumas tirpdo mano atstumą tarp minčių ir žodžių, o taip pat tarp žodžių ir darbų. Tavo gailestingumas stiprina mano pasiryžimą keistis ir sugrąžina prarastą orumą.

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.