Romualdas Rakauskas. Fotovi(t)ražai: Peizažais prisirišę prie Lietuvos, arba Andriuškevičiaus alyvų ryškinimas

Įdomus sutapimas: pernai, rašydamas apie Algimanto Aleksandravičiaus paruoštą Fotosąjungos metraštį, klaidžiojau Giedros Radvilavičiūtės „mažųjų romanų“ tankmėje, o šiemet susiklostė toks pat eseistinis pasikartojimas, tik su Alfonso Andriuškevičiaus gyvybingai žoliaspalviais „Vėlyvaisiais tekstais“. Tada sutiktas ir mano paabejojimų įelektrintas Algimantas greitakalbiu monologu bei piktai žaižaruojančiomis akimis bandė manyje išdeginti kritišką vertintoją ir išvesti į palaimingą viskuo besidžiaugiančiojo kelią. Bet…

Gal simboliškai greta atsiradusi A. Andriuškevičiaus geroji kūrybinė dvasia nusileis ant naujojo metraščio „Lietuvos vaizdo paveldas“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas. Vilnius, 2010) ir atneš sudarytojo taip godojamą taiką ir ramybę. Tuo labiau kad skraidžią A. Andriuškevičiaus dvasią lengvai galima materializuoti albume atsivertus kad ir žiemiškai įšalusio Merkinės piliakalnio vaizdą (Algimantas ir Mindaugas Černiauskai), kuris idealiai atitinka Alfonso išversto didžiojo senovės kinų poeto Han-Shano eilėraščiuose dieviškai sureikšminamą Šaltąjį kalną. O visame metraštyje dar niekada nebuvo tiek daug gamtos, kuri per kraštus liejasi ir A. Andriuškevičiaus lyrikoje, kartais netgi pasinaudodama grynai fotografinėmis technologijomis: „Įmestas į žalią pavasario ryškalą, / ryškėja rausvas alyvų krūmas.“

A. Aleksandravičius ryškinimo procesą dažniausiai stabdo juodoje-baltoje pusiaukelėje, nes jam ir daugumai reiklesnių vertintojų nespalvota fotografija visada vertingesnė. Iš atrinktųjų 60 autorių 156 darbų tik trisdešimt spalvotų. Be to, daug kur spalvingumas saikingai prislopintas, tarsi šviestų gęstančio laužo rusenimas.

Nelengva A. Andriuškevičiaus numylėtoms alyvoms surasti romantišką spalvinį atitikmenį. Gal artimiausi būtų klasikiniai Arūno Baltėno Žiūrų ir Ašašnykų kaimų vaizdai. Ramūs, paprasti, kaip ir tame gamtovaizdyje šimtmečius buvęs dzūkų gyvenimas. Žinau, kad daug kam kaip tik ir užkliuvo šitie savo tyliose mintyse paskendę peizažai. Atseit primityviai gražūs ir todėl silpni. Gal ir motyvuota taisyklingos grožio klišės priešprieša…

Dovilė Budreikaitė-Dagienė. „Rūkas Varniškių kaime“. 2007

Dabar visuose menuose grožis dozuojamas itin jautriai. Geriau padauginti niūraus dažo, bet ne švaraus skaidrumo. Keistai sudėlioti žmogaus pojūčiai: kasdienybės skuboje sustabdžiusio ir pradžiuginusio puošnaus kraštovaizdžio „tikrojo“ meno darytojai ir jų kuratoriai neįsileidžia net savo vertinimų prieškambarin. Akys mato, bet protas blokuoja.

A. Andriuškevičius gudriai išmąstytoje esė „Rudeninis pasivaikščiojimas“ kaip tik visokiausiais būdais bando „apmalšinti protą, pristabdyti baisaus pedanto įgaliojimus“ ir pagaliau paaiškėja, „kad tasai protas kartais visiškai nereikalingas“. Tik tada nušvinta tikrojo pasivaikščiojimo esmė ir jėga.

Jeigu pavyktų taip protingai viską mumyse suderinti, gal, atvėrę jausmų dureles, sugrįžtume iš postmodernistinių dykumų ir pajaustume natūralaus grožio pilnatvę…

Švelniame akvareliniame žalsvume ištirpsta Zenono Bulgakovo diptikas „Rūkas prie Nemuno“. Saldaus vaizdinio gražbyliavimo čia kur kas daugiau negu anuose dzūkiškuose peizažuose, bet jautri spalvinė vienovė sukuria subtilią emocinę įtampą ir apsaugo nuo kritiško sunaikinimo.

Stanislovas Žvirgždas. „Kelias. Pavilnys“. 2007

Negausiame spalvotų fotografijų būrelyje išsiskiria puikus Stanislovo Bagdonavičiaus urbanistinis peizažas: žiemiška ryto saulė ryškiai raudonu teptuku kruvinai nuspalvina siaurą Panevėžio mūrų juostą, kurią kietai suspaudžia užšalusios Senvagės snieguoto ledo ir tamsmėlynių debesų metalas. Greta pagal spalvinę dermę, atrodytų, geriausiai tinka Algimanto Tirliko ,,Mažeikių naftos“ vamzdynai su dar grėsmingiau raudonuojančiu dangumi. Gal čia ir vykusiai surašytas vizualus pramoninės hegemonijos pasmerkimas, bet spalvinis atkartojimas gerokai susilpnina S. Bagdonavičiaus „kruvino pleišto“ dūrį.

Kai žvelgi į panašiai nurausvintą, kalėdinį atviruką primenančią Juozo Valiušaičio Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių nuotrauką, vėl kaip ir pernai norisi apgailestauti dėl metraščio teminės priklausomybės. Pasinaudoję „Paveldo“ lengvatomis į albumą prasmuko daug grynai informacinių bei pažintinių objektų, kurie puikiausiai tiktų kitiems leidiniams, bet ne meninės fotografijos rinktinei.

Romas Juškelis visada pajėgus apginti menininko munduro garbę. Šįsyk pasitelkęs tik jam paklūstančią chemiją, Aleksoto tiltą nudažė klastingu nerimu švytinčiais naktiškais melsvumais. Į tamsoje paskendusį miestą žvelgia grėsmingai didelė mėnulio delčia. Toks iš realistinio vaizdavimo pasitraukęs apokaliptinis Kauno reginys sustiprina meninį poveikį. O klaipėdietis Vytautas Karaciejus panašų efektą pasiekia pasinaudodamas natūraliomis pavakario prieblandomis („Apleistas valčių uostas“, „Šventosios tiltas“). V. Karaciejaus paveiksliški „Buvimo ženklai“ irgi beveik praranda fotografinį Danės krantinės materialumą. Jį uždengia vielos tinklo ir lengvai persišvienčiančios užuolaidos grafika su tapybiniu jos paspalvinimu, kuris kuria sapno iliuziją: tarsi pro praskleistos užuolaidos tarpą regėtume spalvotą, senųjų laikų paslaptimis viliojančią Klaipėdą. Šis originalus darbas pelnytai išskirtas ir pakartotas paskutiniame viršelyje.

Vytautas Karaciejus. „Buvimo ženklai“. Klaipėda. 2003

Prie „Buvimo ženklų“ šliejasi grynai dokumentinis to paties autoriaus „Medingėnų bažnyčios fasadas“, kuris akivaizdžiai prašosi panašaus meninio sprendimo, nes greta puošnios kaimynės atrodo prasčiokiškai skurdus, lyg nebaigtas juodraštinis variantas.

V. Karaciejus Danės krantinę subraižė plonytėmis ir vaizdo nenaikinančiomis linijomis, o kitas klaipėdietis, Darius Vaičekauskas, du pajūrio peizažus visiškai uždengė dekoratyvinę plytelių mozaiką primenančiu įmantriu margumynu. Kai prie šito išradėjiškai mokslinio fotografijų suskaidymo dar pridedamas tokio pat moksliškumo pavadinimas „Kvadratinio centimetro ritmo taktas“, tampa akivaizdu, kad regime centimetrais išmatuotą naujos Amerikos ir naujo rato atradimą vienu metu. Arba, pasak A. Andriuškevičaus – neapmalšinto proto monotonišką taktą.

Pasišaipymus atidėjus į šalį reikėtų pritarti šiam naujadarui, kuris vienodokai albumo struktūrai suteikia gaivaus netikėtumo. Panašiais naujoviškumais netolimoje praeityje susižavėjęs Artūras Valiauga į vieną atvaizdą pradėjo jungti po tris ir daugiau skirtingai artimus, tarpusavyje bendraujančius ir vienas kitą papildančius fotografinius fragmentus. Toks keliagubas meninis šūvis gerokai papildo pasakojimą. Šiųmetiniame metraštyje matome tik du „Orvydų sodybos“ motyvus, kurie nuramina, kad nuolat kartojamas daugiavaizdis metodas dar neišsikvėpė. Nors praeities nostalgija labai traukia atgalios, kur paminkliškai tvirtai lietuviškon klasikon įsirašė A. Valiaugos pavienių fotografijų ciklas žaviai paprastu pavadinimu „Buvau pas Stepą. Kalbėjomės apie gyvenimą“.

Romualdas Požerskis. ,,Tendziogalos dvaras“. 2010

Visi fotografuojantieji nuolat sprendžia darbų pavadinimų konfliktą. Žodinis įvardijimas apnuogina autoriaus vidinį pasaulį, parodo jo skonį, literatūrinį išprusimą, dvasinę kultūrą. Patogiausia pasislėpti už konkrečių vietovardžių, bet jeigu nutarei praplėsti fotografijos meninę įtaigą ir trafaretinį rytą ar ryto pasaką pakeisti kuo nors gudresniu, gali sulaukti ir atvirkštinio rezultato.

Panašiai nutiko Ugniui Gelgudai, pateikusiam keletą darbų iš šiuo metu plėtojamo ciklo „Kriminaliniai peizažai“. Tokį geriausiai šiai temai tinkantį pavadinimą savavališkai atkėliau iš stipendijoms pateikto jo projekto. Metraštyje detalizuodamas kiekvieną siužetą autorius primityviai stengiasi gąsdinti: „Žudikas aukos tykojo prie jos namų“, „Akistata su mirtimi – nuo ryto iki vakaro“… Taip išjungiama mūsų vaizduotė, kuri, pagavusi fotografijoje sukurtą grėsmių lauką, sėkmingai išplėtotų savo kriminalinę dramą.

Nors Ugnius neįtilpo į krizės smarkiai sumažintą stipendininkų penketuką, bet tikėkimės, kad finansiniai nepritekliai nesustabdys vizualiojo kriminalisto ir nūdieniškai aktualios tematikos tolesnė meninė raida prasmingai užpildys visiškai naują lietuviškos fotografijos puslapį.

„Kriminaliniai peizažai“ paskatino prisiminti Remigijų Treigį ir jo metraštin nepatekusius mistinius peizažus. Taip galima būtų pavadinti savitus, užtamsintų paslapčių kupinus, tarsi telegrafiniais brūkšneliais sudygsniuotus miestovaizdžius. Pasigedau ir šiuolaikiškai įtaigiausiai urbanistinį peizažą fotografuojančio Vytauto Stanionio jautriai suderintu spalvingumu išsiskiriančių mažųjų miestelių portretų. Nežinia, kas ten perbėgo tarp sudarytojo ir fotografų, bet meninis nuostolis akivaizdus.

Romanas Raulynaitis. ,,Gedimino pilis“. 2008

Nepralenkiamas novatorius Gintautas Trimakas, sparčiai judėdamas į fotografijos pradžią, greitai turėtų atrasti dagerotipą. Metraštyje jo dar nėra, bet ant tvirto trikojo stovo jau matome senovinę didžiaformatę kamerą, su kuria autorius keletą metų fotografuoja naująją idėją „Savas formatas“. Ta griozdiška dumplinė seniena dažniausiai duoda precizišką kokybę, kuria talentingai naudojosi daugelis pasaulinių garsenybių. Gal lietuviškos fotografijos revoliucionierius taip pat nutarė tarp jų įsiterpti, tik kad regimuose nuobodulio vaizdeliuose kaip tik ir trūksta kokybės. Nežinia, kur ir kodėl Gintautas ją pradangino, bet „Savas formatas“ tarp albume pristatomų nekokybiškų pinholininkų yra tikrai savas. O gal čia reikėjo pritaikyti A. Andriuškevičiaus iš senųjų romėnų perimtą šūkį: „Toks meistras neprivalo paisyti įstatymų“?..

Iš pernai Vilniuje, „Prospekto“ galerijoje, eksponuotos mūsų fotografijos šviesią (?) ateitį pranašaujančios parodos „Debiutas“ A. Aleksandravičius atsirinko tris debiutantus. Visus tris Mindaugus: Česlikauską, Dryžą, Gabrėną. Revoliuciniais pinholinio neryškumo keliais pasukęs M. Česlikauskas mano gerai pažįstamame Aukštaitijos užkampyje išplėtojo netikėtai solidžią seriją „Užpaliai“. Net neįtariau, kad prie Šventosios susispietusį jaukiai taikų miestelį slėgtų tokios niūrių sutemų negandos. Užtat M. Gabrėno Kauno marios skaidriai erdvios ir elegiškai, o gal net melancholiškai nuotaikingos. Panašiomis, tik rudeniškai sunkesnėmis dangaus drobėmis Ventės ragą apgobė dar vienas (jau septintas) marinistas M. Dryža. O puošnių Nidos kopų nė vienas debiutantas nesudramatino. Taip ir liko „Vaizdo paveldas“ be paveldėto pagrindinio Lietuvos brangvaizdžio.

Girdžiu, viską žinantis radijas sako, kad šiandien šimtmetinį jubiliejų švenčia tulpių ir moterų sutapatinimo diena. Kažkokia išvirkščia šventė, bet su būtinom raudonžiedėm tulpėm… Tad pažvelkime į metraščio viešnių kūrybą. Ogi jų, pasirodo, beveik nėra. Tik keturios tarp 56 vyrų. Žiauroka statistika, bet sudarytojo neverta kalti prie pasmerkimo kryžiaus, nes tebegalioja laiko patikrinta taisyklė, kad fotografija (ir dar daug kas) yra labiau vyriška profesija. Lietuviškoje fotoistorijoje moterims dažniausiai tekdavo tik epizodiniai vaidmenys. Kažkodėl vyrai gyvenimą užgriebia giliau, plačiau. Tai matome ir šiame albume. Gal naujajame amžiuje meninė pusiausvyra pasikeis, nes tarp dabar studijuojančiųjų fotografiją tik vienas kitas vyrukas raudonžiedžių tulpių apsuptyje…

Mindaugas Gabrėnas. Neatmenu tavo veido. Pažaislis, 2009

Simboliškai aktyvia, gal net destruktyvia žmogaus intervencija į Lietuvos vaizdo paveldą metraščio viršelyje (labai gera Pauliaus Lileikio nuotrauka) pagąsdinęs sudarytojas toliau plėtodamas medžiagą stengiasi išvengti žmonių dalyvavimo. Nebent kai kur nedidukė figūrėlė prarečiai primena, kad peizaže ir gyvenama.

Mūsų fotografinėje spaudoje debiutuojančio teleistoriko Alfredo Bumblausko nufotografuotos medinės bažnytėlės be dievobaimingų dvaselių šventoriuje panėšėja į tvarkingai sudėliotus maketus. Gal istorikui trumpaamžė žmogaus dulkė neprilygsta šimtmečiuose užsimiršusioms architektūroms ir tik trikdo jų amžinąją ramybę. Gal…

O „žmogiškosios“ fotografijos klasikui Romualdui Požerskiui Vaiguvos varpinė – tik istorinis fonas. Jam svarbesni pirmame plane intensyviais švarinimosi darbais užsiėmę parapijiečiai. Kaip ir Mindaugui Kavaliauskui, kuris reportažiškai tiksliai sugavo išraiškingiausią žmonių išsidėstymą atstatomos Kražių kolegijos fone.

Sunku įsivaizduoti mūsų patriarcho Antano Sutkaus fotografijas be žmogaus gyvenimo vaizdų. Bet jo vienintelis toks stambiaplanis Stanislovo Riaubos portretas akivaizdžiai iškrinta iš bendros albumo stilistikos. „Vaizdo paveldui“ geriau būtų tikęs vien tas meistro išdrožtas ir dabar rankose laikomas velnias. Tokių natiurmortinių Antano fotografijų esu matęs ne vieną dešimtį. Matyt, kompiuterinis telegrafas ne taip žinias perdavė…

A. Aleksandravičius išpažįsta trigubą autorinę diktatūrą: fotografas + sudarytojas + dailininkas. Galbūt toks derinimo su savimi darbo stilius jam patogiausias. Gal net lengviau suvaldyti į metraštį suplaukiančių fotografijų srautus. Panašiai nepajudinamai tvirtos autorinio absoliuto nuomonės laikosi ir Aleksandras Macijauskas. Tik rezultatai ne visada būna optimaliausi. Žvilgsnis iš šalies lengviau pastebi klaidas, išveda iš uždaro savimeilės rato ir paskatina ieškoti dar geresnių sprendimų.

Aišku, keliais sakiniais neišgvildensime šitos sudėtingai prieštaringos problemos, tad geriau pabendraukime su pirminiu ir pagrindiniu A. Aleksandravičiumi – su fotografu. Ne taip svarbu, kiek jis dar sudėlios metraščių ar kitokių leidinių, svarbiau, kiek ir kaip nufotografuos.

Algimantas Aleksandravičius. ,,Ant Impilties piliakalnio“. Žemaitija. 2007

Juodą Stelmužės senolio siluetą Algimantas išvaizdžiai įpina į kontrastingų šešėlių tinklą, kuriame ne mažiau reikšmingas meninis vaidmuo tenka bažnyčios su varpine medinei archaikai. Apgailėtinai liūdnai atrodo belapis ąžuolo stuobrys, tarsi regėtume herojišką mirties paveikslą, kuriam toje varpinėje skamba pro memoria.

Senovines stebuklines pasakas primena du praeitimi apsamanoję Žemaitijos peizažai: „Ant Impilties piliakalnio“ ir „Vičiai“, kurie atkeliavo iš jau keletą metų fotografuojamo būsimo albumo „Su meile Žemaitija“.

Sudarytojas + dailininkas šįsyk pasikuklino ir nuskriaudė fotografą – neišdidino per visą atvertimą lėktuvinių žiemiškų Trakų. Įspūdinga baltasniegė Algimanto grafika švysteli nematytu vaizdiškumu bei tampa vizualiniu įvykiu. Šitie aerofotografiją apibūdinantys terminai paimti iš Agnės Narušytės giliamintiškai argumentuoto metraštinio teksto. Kartais pažvelgus žemėn dangaus žvilgsniu sumenksta žmogaus ir jo statinių didybė. Greta žemėlapiškai išsiplėtojusių Trakų matome Ričardo Dailidės lėktuvinį Kryžių kalną, kuris be vakarinio ryškiasaulio apšvietimo sugula į neišvaizdžią pilką plokštumą. Visgi kryžius žemės ir žmogaus energiją kelia į dangų, užtat iš aukštybių jis toks bejėgiškai menkas.

Ryškiasauliu apšvietimu pasinaudojo oro balionu virš Vilniaus pasiskraidantis Romanas Raulynaitis. Tik čia akivaizdžiai per žema vakarė saulė, šešėlių tamsa, pusiau padalijusi katedrą ir Šv. Onos bažnyčią, verčia suabejoti vizualiniu įvykiu. Ne visada nors ir svarbią informaciją apibarsčius aerocukrumi galima tikėtis meninės kokybės. O R. Raulynaičio „Gedimino pilis“ su nužingsniavusios istorijos pėdą primenančiu mūrinės sienos piešiniu ir be efektingo apšvietimo nustebina nauju vaizdiškumu.

Mindaugas Dryža. ,,Prieš vakarinį lietų“. Ventės ragas. 2009

Ilgaamžę Lietuvos fotopeizažo raidą pasitelkdami ir pasaulinės dailės patirtį išsamiai apžvelgia Skirmantas Valiulis bei Stanislovas Žvirgždas. Vis dėlto neužpildomus meninius nuostolius patyrė lietuviškoji fotografija, netekusi savo ištikimiausio kareivio. Pasibaigė idealiai suderinto jųdviejų kūrybinio dueto švietėjiškas darbymetis. Dabar Stanislovui teks vienam atidirbti už abu.

Prie daugelį metų S. Žvirgždo fotografuojamų nuotaikingų Vilnelės panoramų taip pripratome, kad, su jomis susitikę kaip su gerais pažįstamais, tik kilstelime kepurę ir tolyn nulekiame ieškodami nematytų ir netikėtų naujienų.

Taip nutiko ir šiame metraštyje: mums jau moja naujovišką peizažo matymą demonstruojantis Rytis Gervickas („Kauno Ąžuolynas“ I-VII); nykiu splaviniu koloritu Valentinas Juraitis numelsvino du dar nykesnius Žvėryno užmiestinius siužetus („Keturi stulpai“, „Karjeras“), kurie savo stalkeriška dvasia gerai pritampa prie šiuolaikiškų estetikų; griuvėsių griaučius savitai frangmentuoja Gintaras Česonis („Alantės dvaras“, „Labūnavos bažnyčia“); senosios fotografijos romantišku vaizdų išplovimu susižavėjęs Artūras Šeštokas („Notingalės draustinis“, „Vejuonio ežeras“) tarsi diagnozuoja šiandieninių fotografų sutrikimą ir desperatiškus bandymus atsinaujinti senovėje…

Kadangi metraštis turi jungiantį istorinį devizą „Vakar ir šiandien“, su dar nepamirštomis vakarykštėmis fotografijomis (20-40 metų senumo) tik pasisveikinkime. Kaip tai padarėme sutikę S. Žvirgždą. Būkite pasveikinti, Algimanto Kunčiaus plačiadvasiai erdviniai peizažai; skulptūriški A. Macijausko Kauno marių išplauti kelmai; iš Vilniaus į pasišaipymais pašlovintą Perlojos respubliką užmarštin save ištrėmusio mūsų fotografijos veterano Juliaus Vaicekausko švelniakalbiai pavasariniai slėniai; sodriuose apniukimuose besislapstantys Aleksandro Ostašenkovo gimtųjų Šiaulių ir pajūrio etiudai; Vytauto Balčyčio mažųjų miestelių rusvos sepijos…

Per ilgai užsibuvome svarstydami. Jau tikriausiai ir A. Andriuškevičiaus alyvos susiruošė peržydėti: „Alyvos kvepėjo trumpai ir jų kvapo tebūtų užtekę / vienam trumpučiukam eilėraščiui…“ A. ir M. Černiauskams pakako trumpai švystelėjusio šilto saulės vakarėjimo, kad „Kašėtų kaimas“ su žuvusius miško brolius pagerbiančiu, žiogrių tvora įrėmintu senoviniu mūriniu kryželiu simboliškai apibendrintų buvusios Lietuvos paveikslą. Tokį sentimentaliai gražų kaimišką saulėlydį ir tokią nešiuolaikiškai jaukią fotografiją negailestingai sunaikins chaotiškai europėjančios ir pasaulėjančios mūsų galvos. Ir niekas nieko nepakeis…