Laiškai iš kaimo. Man patinka Teatro diena

Kovo 5-oji

Pavasariai mūsų krašte būna labai nevienodi. Prieš šešiolika metų (1995) kovo pirmąją jau žydėjo lazdynai, jau smarkiai judėjo skruzdėlės ir varlės. O prieš 58-erius metus (1953) kovo 5-ąją, kai mirė Stalinas, buvo gili, snieguota žiema. Pamokų tą dieną nebuvo, ir mes grįžome namo iš Žygaičių septynmetės mokyklos, nežinodami, ar galime džiaugtis, gavę šiek tiek laisvės. Mus tada pralenkė Ventos kolūkio vyrai, prisikrovę į roges didžiulių skaidrių ledo luitų. Apipiltas durpėmis toks ledas tada išbūdavo geras iki vasaros ir šaldė pieną, nes šaldytuvų fermose nebuvo. O pjaudavo Varputėnų ežeriuko ledą labai paprastai, su dvirankiais pjūklais. Vienas vyras viršuje, kitas apačioje, eina pjūklas lengvai, lyg per pūzrą medį – taip juokavo mūsų kaimynai, eidami paskui roges, apsiavę dideliais veltiniais ir apsigobę storais kailiniais. Dar gili žiema buvo…

O šiemet, kovo 5-ąją žiema irgi dar nesitraukia. Dabar galima apkasti sniegu vaismedžius – bus daugiau drėgmės. Be to, šitaip įmanoma sulėtinti kai kurių medžių žydėjimą, reikia tik tirpstantį sniegą po laja gerai sumindyti, kad pasidarytų ledo šarvas ir kuo ilgiau išsaugotų šaltį prie šaknų. Jeigu sode auga dvi vasarinės veislės, tai šitoks eksperimentas gali būti labai naudingas: atšaldytoji obelis pražys net savaitę vėliau ir galbūt išvengs pavasarinių šalnų. Reikia jau ir pavasarinį genėjimą pradėti, reikia sniego kepures nuo inkilų numesti, kad nesudrėktų vidus.

Kovo 20-oji

Žemės diena. Kai šią dieną kas nors paklausia, ar jau pavasaris, visada prisimenu Aliaus Balbieriaus eilėraštį „Pasivaikščiojimas, žydint lazdynams“. Tie trumpi posmeliai parašyti vaikams, gal todėl atsirado ir tokia antraštė, paaiškinanti, apie ką čia kalba tos poetiškos metaforos:

Žirginių aviliuos –

Kiek žiedadulkių bičių.

Aš į kalvą keliuos,

Smingant saulės vilyčioms.

 

Kokios mažos tos bitės.

Net sparnų negirdžiu…

Jos lyg auksas man krito

Ant plaukų ir pečių

Poetas lazdyno žirginius palygina su aviliais, o žiedadulkės – tai bitės. Atrodo, kad šitaip vaikus ir reikia pratinti prie metaforų, kurios daug pasako. Matyt, tiktai poetams ir suteikta teisė taip trumpai ir tiksliai apibūdinti kokį reiškinį, nesižvalgant nei į žodynus, nei į enciklopedijas. Antai dzūkas poetas Stasys Stacevičius parašė apie ūkanotą molį, ir aš, žvelgdamas į molingo šlaito atodangą prie Krūčiaus, jau negaliu neprisiminti to trumpo posmo apie avinus iš ūkanoto molio. Todėl, kad šitame kanjone tikrai labai dažnai būna rūkas, o ūkanotas vakaras ateina daug greičiau nei kitur…

Taigi tokia galėtų būti ir Žemės dienos trumpa charakteristika: ar jau žydi lazdynai, ar dar ne. Šiemet lazdynai dar nežydi. Praėjusiais metais jie pražydo kovo 27-ąją, Teatro dieną. Saulė tada truputį pašildė pietinius šlaitus, bet visai nebuvo vėjo, ir žiedadulkės – bitės nekrito ant pečių, todėl norint pamatyti tą paslėptą žydėjimą, reikėjo lazdyną pajudinti. O tie mažyčiai  lazdynėlio raudoni spurgeliai, kaip rašė Sigitas Geda, visada yra sunkiai pamatomi.

Poetas Stasys Stacevičius su mama Merkinės vienkiemyje. Brolių Černiauskų nuotrauka

Kovo 21-oji

Pavasaris vis dėlto eina. Jau prasidėjo vaistinių šventagaršvių ir daugiamečių blizgių vegetacija, jau pasirodė varnėnai. Ir snieguolės jau žydi.

Važiuoju dviračiu į Merkinę, vis girdėdamas vyturių čirenimą, bet netoli Kibyšių autobusų stotelės sustoju prie gulinčio mažo paukštelio. Kikilis! Šitaip anksti sugrįžo ir parbloškė jį mašina. Gaila kikilio, dar jo giesmės negirdėjau. O prie Nemuno, šalia keliuko, vedančio į Žemčiūgų sodybą, labai gražiai atrodo smailialapiai karklai. Liaunos rausvos šakelės apkibusios baltais baltais „kačiukais“. Tų tikrųjų didelių, papurusių „kačiukų“ dar niekur nėra, nes blindės nežydi, bet šitie smailialapiai karklai dabar atrodo tikrai įspūdingai. Labai ryškus liaunų šakelių raudonis, nes aplink dar nėra spalvų, visur dar pilka. O tuos beprasiskleidžiančius žiedpumpurius dendrologai vadina žirginiais, nors jie labai skiriasi nuo kabančių lazdyno, juodalksnio ar trapiojo gluosnio žirginių. Gal ir čia gamtininkams patartų poetai? Geras žodis dažnai atsiranda netyčia ir gerai prigyja.

O Nemunas prie Merkinės dar po ledu. Laisvai srūva tiktai Merkys, ir šito pavasariško srauto užutakiuose jau gerai jaučiasi keturios gulbės.

Kovo 27-oji

Teatro diena. Atgijo skruzdėlės – juoduoja, mirga saulėje skruzdėlyno kupolas. Ir blakės – „gaisrininkai“ jau gyvos. Man šie du reiškiniai – Teatro diena ir atgiję vabzdžiai – yra labai arti, nes Gamtoje ir pamatau gražiausius vaidinimus. Net bilieto nereikia pirkti… Prieš daugelį metų esu gavęs iš Petrozavodsko karelų poeto ir gamtininko Jurijaus Liniko knygą „Miško teatras“, kur aprašyti ir nupiešti miško vabzdžių metamorfozės stebuklai. Kaip iš minkštos lervos gali atsirasti kieta chitininė lėliukė, o paskui ir spalvingas vabalas? Arba dar spalvingesnis vaivadrugis? Iš kur lerva ima tuos tinklus ir siūlus, kuriais apsuka save ir ten kažką daro? Ir būtinai lerva, o ne koks ten vikšras ar vikšrelis. Todėl, kad tas žodis – lerva – geriausiai ir parodo metamorfozę. Iš minkštos, bet judrios lervos – kietai susisupusi lyg negyva lėliukė, o paskui – skambiai dūzgiantis vabzdys. Smarkiai keičiasi ir apranga, ir fiziologija, ir gyvenimo būdas.

Argi čia ne teatras? Kai lėliukė auginama kambary, tarkime, stiklainyje, vabzdžio pasirodymas įvyksta staiga, kartais vidurnaktį, ir būtinai triukšmingai zvimbiant – tada gali pasirodyti, kad prasidėjo karas. Paleistas į laisvę tas naujas vabalas gali skraidyti, jei turi sparnus, bet gali ir po žieve tūnoti. Kaip kada reikia, kaip liepia miško teatro režisierius… Lietuvos žemės ūkio akademijos profesorius Stanislovas Mastauskis labai pykdavo, jeigu studentas paminėdavo vikšrą. Jo nuomone, jokio vikšro nebūna, yra tiktai lerva, ir sakyti tą gražų žodį reikia smarkiai ištęsiant raidę „e“…

Buvo ir dideli plakatai, kur tos lervos graužė žalius lapus ir sultingus stiebus arba spoksojo į mus didžiulėmis apskritomis akimis. Šių dienų kompiuteriui dar labai toli iki tokio tikro vaizdo. Reikia dar atsiminti, kad šitas pilnosios vabzdžių metamorfozės teatras vyko didžiulėje, apytamsėje Aktų salėje, nes tokiam dideliam būsimųjų agronomų kursui tada trūko šviesių auditorijų. O profesorius Stanislovas Mastauskis buvo žemo ūgio, plikagalvis, ir visada šypsojosi. Paaiškina rimtai, kur yra slieko galva, visa salė juokiasi, ir jis pats krizena nuoširdžiai. O paskui ir vėl klausia:tai kas yra lerva?…

O kas yra  me – ta – mor – fo – zė? Šitokio skiemenavimo pasiklausyti ateidavo net internacionalinės grupės studentai, kuriems visi dalykai buvo dėstomi atskirai, rusų kalba. Ir niekas nelaukdavo paskaitos pabaigos… O paskui, po pusmečio, kurią nors entomologijos praktikos dieną, mes pamatydavom, kaip žalios spalvos lerva, tūnanti ant žalio lapo, pradeda smarkiai judėti – ir pasirodydavo, kad iš augalo atsiranda gyvūnas. Dar viena, netikėta metamorfozė. O praktikos vadovas pasakoja, kad vienoje Australijos gentyje yra garbinama kažkokia didelė valgoma lerva – šokami aplink ją ritualiniai šokiai. O naktį su žibintais, baltomis paklodėmis ir perrūgusia gira einame į Dotnuvos miškelį vilioti naktinių pelėdgalvių, sfinksų ir verpikų. Teatras tęsiasi… Tokių jaunystės dienų užmiršti negalima. Užtat man ir dabar labai patinka Teatro diena.