Rūta Lazauskaitė. Savaitės skaitiniai

Ray Bradbury. Pienių vynas: romanas. Iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis. – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 336 p.

Ray Bradbury. Sudie, vasara: romanas. Iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis. – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 170 p.

Realiame gyvenime neįtikėtinai keistų nutikimų bei sutapimų pasitaiko daug dažniau, nei patys galėtume pamanyti. Gali būti, kad Deus ex machina išdaigas gerai pastebi tik rašytojai – pastabūs žmonės iš prigimties. Tačiau neskuba tų neįtikimų siužetų užrašyti, greičiausiai todėl, kad tarp meninės tikrovės ir gyvenimo tikrovės negalima dėti lygybės ženklo. Kitaip tariant, skaitytojui gali būti per sunku tikėti pasikartojimų ir dinamiškų sutapimų pilnu pasakojimu – kas, kad tikru; imdamas knygą į rankas, jis tikisi, jog autorius teksto siužetą bus sukūręs įtikinamą, įvykiai jame klostysis motyvuotai. Ir iš tiesų rašytojas savo herojų likimus pakreipia kaip tinkamas, žaidžia jais lyg šachmatais. Paskui, kai žaidimas užbaigiamas, knyga ieško leidėjo: vėl grįžtama į nenuoseklių ir nebūtinai motyvuotų, tačiau realių įvykių sūkurį. Štai tokios fatališkos (kitaip nė nepavadinsi) mintys apėmė susipažinus su detalia Rėjaus Bredberio knygos „Vasaros rytas, vasaros vakaras“ publikavimo istorija, kuriai galimybę suteikė leidykla „Tyto alba“, neseniai išleidusi knygų dvitomį „Pienių vynas“ bei „Sudie, vasara“.

„Pienių vynas“ nėra knyga, kuriai reikėtų atskiro (ar tiesiog „dar vieno“) pristatymo. Išleista 1957 m., 1969 m. pasirodžiusi ir lietuviškai, ji buvo mėgstama ir skaitoma, jaukios nuotaikos ir poetiškumo dėka giliai įsirėžusi į atmintį, radusi kelią ne į vienos jaunimo kartos širdis. Tokia tobula, raminanti: kam vaikystę primenanti, kam padedanti su ja atsisveikinti… Pastovi ir nekintanti, nes apie esminius dalykus, nes prie tokios jos per laiką pripratome. Ir štai – tęsinys! Sakytumei, rankraščio trumpinimas ir daugybė redaktoriaus pastabų yra kasdienis leidybos pasaulio reiškinys. Tačiau ne vieną dešimtmetį skaitymo apyvartoje cirkuliavusio teksto pokyčiai nenuginčijamai „sujudina vandenį“.

Knygos „Sudie, vasara“ gale spausdinamas autoriaus pabaigos žodis bei vertėjo prierašas (bei jų susirašinėjimo 1966 m. faksimilės) atskleidžia, kaip gimė „Pienių vynas“ – Bredberio leidėjas paprasčiausiai pasiūlė išleisti „pirmuosius 90 tūkstančių žodžių“ (II, 164 p.)! Tokiu būdu pasakojimo apie Grintauno miestelį ir Daglo Spoldingo bundančią paauglystę pabaiga mus pasiekia pavėlavusi… pusę amžiaus (originalo kalba pasirodė taip pat neseniai, 2006 m.). Širdį grybšteli ir ryški autoriaus bei vertėjo korespondencijos detalė – Bredberis, užsimezgus tiesioginiam kontaktui, mandagiai aiškina, jog autoriai yra absoliučiai natūrãlios kūniškos būtybės, su visais joms būdingais fiziniais poreikiais – noru valgyti ir drabužiais pridengti savo kūną (Rusija autorių teises ir Berno konvenciją ignoravo iki pat 1994 m.). Be abejo, skaitytojas nėra įpareigotas galvoti apie autorių teisų panaudos ir apmokėjimo dalykus, bet galų gale dalį garbės neteikiančių peripetijų galės sužinoti.

Rėjus Bredberis (g. 1920 m.) paprastai identifikuojamas kaip fantastikos autorius, kartais per mažai akcentuojant, kad labiausiai jam rūpi žmogaus moralės, humanistinio elgesio, žmonių tarpusavio santykių nagrinėjimas, fantastiką panaudojant ne kaip kūrinių temą, bet kaip vaizdavimo priemonę, grynąją mokslinę fantastiką paliekant nuošalėje. Fantastiškumas ir fantasmagoriškumas – subtilus įrankis jo rankose, pasitelkiamas pasakojant apie senstančius žmones, senus ar dar tik besenstančius jų daiktus tolimuose, svetimuose miestuose, kuriant įtampos potvynius ir atoslūgius (plg. romanas „Vienišasis prišaukia mirtį“).

Ir „Pienių vynas“ yra įelektrinta knyga, vasara tvieskia karščiu, cikados spiegte spiegia. Tai vaikų ir senelių (ne tik giminystės prasme) santykių drama, tėvai joje – šeimos harmoniją reprezentuojantys, tačiau antraplaniai personažai. Vaikiški žaidimai ir pramogos, įvairios baimės, skanėstai, – viskas nupasakojama su gausiu bredberiškos (al)chemijos kiekiu, kad, rodos, junti vanilinių ledų su citrina skonį, girdi vėsaus limonado šnypštimą. Čia ir skudurininko personažas ponas Džonas Hafas, kuris „rūpinosi, kad viena miesto dalis galėtų pasinaudoti tuo, ką kita išmeta, […] negalėjo pakęsti, kad kas nors eitų vėjais, nes žinojo: kas vienam šlamštas, kitam gali būti prabanga“ (I, 292 p.), ir vaškinė burtininkė madam Taro, čia kas dieną renkamos ir butelin uždaromos pienių galvutės, skaitymas po antklode jonvabalių šviesoje… Dažnai kartojamas magiškas žodelis amžinai, pamažu progresuojantis į aiškų pagrindinio herojaus Daglo suvokimą, kad viskas, kaip ir vasara, eina pabaigos link.

Ar buvo verta šį keisto likimo, laike išsibarščiusį, tačiau kaip vientisą kūrinį sumanytą tekstą išleisti atskiromis knygomis (knygą suprantant tik kaip išbaigtą ir savarankišką vienetą: verčiu pirmąjį puslapį ir skaitau)? Skaitytojams, iš kurių dažnas, tikėtina, skaitė „Pienių vyną“ tolimoje vaikystėje ar jaunystėje (pradedant 1969 m., kai pasirodė minėtasis pirmasis Gražvydo Kirvaičio vertimas), atsivertus „Sudie, vasara“ daug kas gali kelti atlaidžią šypseną, o kai kas bus paprasčiausiai pamiršta. Štai kad ir Tomas, visur ir viską skaičiuojantis, visada tiksliai žinantis, kiek kartų šią vasarą žaidė beisbolą (ir kiek – praėjusią), – priminimą apie tai, kad jis yra jaunesnysis Daglo brolis, randi tik prarijęs pusę dalies. Tad gilaus supratimo prasme – kažin, ar tai visiškai autonomiška knyga, kurią, atsitiktinai pakliuvus į rankas, vertinga skaityti be pasakojimo pradžios.

Stilistinė priešprieša tekstų atskyrimą pateisina labiau. Skaidrus poetiškumas, būdingas pirmajai kūrinio daliai, antroje transformuojasi į beprasmį maištingumą, tarp trumpų, kartais migloje skendinčių sakinių dažnai girdisi entuziastingas Pykšt ir Pokšt. Tai Daglas paskelbė karą augimui ir neišvengiamam senėjimui; jis, Tomas ir visa berniūkščių gauja netgi tiki, kad pakaks sunaikinti miesto laikrodį mėnulišku ciferblatu, „baisingą Priešo, Gyvenimo ir Laiko Sąskaitininko mechanizmą“ (II, 87 p.), ir karas bus laimėtas. Turbūt tik pačiam autoriui, kuris vidujai vis dar – neabejotinai – penkiolikmetis („Eidamas gulti vakare, duodu sau nurodymą nustebinti save, kai pabusiu rytą“, II, 165 p.), tai atrodo neprastas sumanymas. Tik pats Bredberis, o ne jo skaitytojai nepaseno. Tačiau įmetėjusiam, išrankiam skaitytojui perdėtai naivias detales atsvers tegul ne visai malonūs, bet teisingi ir netgi ironiški senų, vienišumą ir apleistumą išgyvenančių knygos personažų samprotavimai.

„Kodėl nepriėmus įstatymo, įpareigojančio visus būti septyniasdešimt devynerių metų? […] Mes – mažumos, kaip tamsiaodžiai afrikiečiai ir seniai pražuvę hetitai. Mes gyvenam jaunų šalyje. […] Aš jau penkiasdešimties metų supratau, kad įstojau į nereikalingų žmonių armiją. Mes […] ne visai afrikiečiai ar stabmeldžiai kinai, tačiau mūsų rasės požymis – žilė, ir mūsų riešai parūdiję ten, kur kadaise lengvai sukaliojos“ (51–52 p.), – tokių ir panašių nusiskundimų, dažnai ištartų pačių nebereikalingųjų lūpomis, tekste gausoka, juos lemia esminė Rėjaus Bredberio asmeninio gyvenimo, nuo vaikystės iki senatvės, apsibrėžta ir išgyventa filosofija: „pasiklausyti ir pasimokyti išminties iš tų, kurie išėjo anksčiau“ (II, 165 p.).

Dėsninga knygos atomazga – joje jaunieji su senaisiais, nutraukę karą, suranda priimtiną bendravimo formą ir galiausiai tampa vieni kitiems išminties ir tiesos šaltiniais. Ateityje laukia fizinis išsiskyrimas, tačiau čia ir dabar triumfuoja pagarba ir įsiklausymas. Ką gi, kūrinys skilo dalimis; pirmosios viršelis skelbia vasarą, antrosios – visa ko pabaigą; gaila tik, kad taip tiesiogiai ir paviršutiniškai, beveik erzinamai. Ryšys su raktiniais knygos burtažodžiais tarsi yra, o štai Bredberio teksto spalvingumas pametamas, primetant stereotipą balta / juoda; apipavidalinimo požiūriu 2006 m. leidimui (dekoratyviu, Ilonos Kukenytės kurtu viršeliu) sukyla tam tikra nostalgija, kaip ir nostalgija maloniai, jau perskaitytai istorijai, pralėkusiai vasarai („Daglas įsmeigė akis į aukštai plaukiantį debesį, kuris nebuvo tokio pavidalo niekad anksčiau ir nebus toks niekad daugiau“, II, 19 p.) ar trapiam gyvenimui, kuris tikrai pasibaigs, ir bus nebesvarbu, ar šalia lovos tiksėjo kamertonas, „kad kraujas geriau vaikščiotų iki aušros“ (II, 22 p.).