2011 04 20

Saulius Vasiliauskas

Žosmė

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Gytis Lukšas: „Kokio filmo reikia Lietuvai, arba Kokios Lietuvos reikia kultūringam kinui“

Režisierius Gytis Lukšas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pokalbį su kino režisieriumi, Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininku GYČIU LUKŠU.

Galbūt pradėkime nuo tradicinio ir banalaus klausimo, kurį visada norisi užduoti tiems, kurie nebijo kalbėtis nuoširdžiai, išsamiai, prisiliesdami prie patirtimi alsuojančio praeities archyvo. Kokia buvo Jūsų kūrybinio kelio pradžia? Kas paskatino, kas stabdė. Kas lėmė pasirinkimą studijuoti Maskvoje ir kokius studijų metus atsimenate?

Atvirai kalbant, kino režisūra mano gyvenime atsirado netikėtai, nes buvo manoma, kad būsiu muzikantas. Nuo penkerių metų buvau mokomas groti pianinu. Mokytojas – mano senelis, buvęs fortepijono klasės studentas Peterburgo konservatorijoje (nebaigė dėl Spalio perversmo). Iš pradžių baigiau septynmetę muzikos mokyklą (per trejus metus), stojau į J. Gruodžio konservatoriją – aukštesniąją mokyklą Kaune. Vėliau buvo dar įvairių mėginimų. Muzika niekur nedingo, aš uždarbiaudavau akompanuodamas, grodamas. Atsidarius Jaunimo teatrui, kompozitorius Feliksas Bajoras (tuo metu Teatro muzikinės dalies vedėjas) pakvietė mane ir Povilą Kebliką dirbti jo pagalbininkais, koncertmeisteriais. Ir… kino režisūra atsirado teatro, muzikos terpėje.

Parašiau apsakymų, scenarijaus dalis, atrinkau nuotraukų ir išsiunčiau į Maskvos valstybinį kinematografijos institutą. Konkursą perėjau, bet neturėjau tuo metu būtino dvejų metų darbo stažo, todėl nepriėmė. Kitais metais – konkurso neperėjau. Užsispyriau ir siunčiau trečius metus, konkursą laimėjau, dvejų metų patirties nebereikėjo, bet patekti buvo beveik nerealu – į vieną vietą pretendavo 71 žmogus. Vis dėlto – įstojau. O įspūdžiai mano tokie: iš vienos pusės Maskva ir tada buvo, manau, ir dabar liko vienu iš pasaulio kultūros centrų, taigi, jei esi smalsus, jei netingi – tikrai gali patirti visokių meninių įspūdžių. Kaip pavyzdį galiu pateikti prisiminimą, kai vieną naktį staiga sužinome, jog kažkur už Maskvos, kolūkio kultūros klube, bus rodoma A. Tarkovskio filmo „Andrejus Rubliovas“ neiškarpyta, necenzūruota, o visa filmo versija, ir mes, studentai, žinoma, lekiame ir žiūrime.

Nesklandumai užklupo baigiant institutą, kai reikėjo ginti diplomą. Instituto vadovybė surengė man teismą, išvadino antitarybiniu elementu, net kažkokiu nacionalistu ir fašistu, norėjo mane išmesti be teisės baigti studijas. Nusiminiau. Grįžau į Vilnių, kur įsidarbinau Lietuvos kino studijoje. Pradėjau nuo žemiausios pakopos – asistento aktoriams. Vis siunčiau į Maskvą įvairius darbus, siūliau įvairias temas, bet niekas netiko. Diplomą apgyniau radęs kompromisinį sprendimą, dėl kurio esu dėkingas režisieriui Arūnui Žebriūnui. Jis leido filme „Naktibalda“ savarankiškai nufilmuoti kelias dalis (20–30 min.). Darbą nuvežiau į Maskvą ir, kaip dažnai būna gyvenime paradoksų, labai gerai buvau įvertintas, gavau raudoną diplomą. Bet tai taip juokinga, aš tą diplomą įkišau į stalčių – daugiau niekad man jo neprireikė.

Debiutavote trijų novelių filme „Linksmos istorijos“ su nuotaikinga novele „Telefonas“. Tai buvo pirmasis lietuvių filmas, kurtas Centrinės televizijos. Kokios emocijos ir įvertinimai užplūdo tuomet?

Na, debiutuodamas jau buvau drąsesnis. Ši kino novelė buvo labai gražiai priimta. Prisimenu, kaip A. Žebriūnas ir R. Vabalas kvatodami pasakė: „Pagaliau į lietuvių kiną atėjo žmogus, kuris darys linksmus filmus.“ Žinoma, aš juos apgavau. Tiesa, dar sukūriau televizijai skirtą pilno metražo filmą „Žvangutis“ (pagal Kazio Sajos apysaką-pasaką), tokį su keistais zongais, kupiną muzikinių ieškojimų, primenančių tą neįvykusią profesiją… O vėliau buvo pirmas ekraninis filmas „Virto ąžuolai“ – sunkus, niūrus filmas, kurį vienas žymiausių kino kritikų S. Macaitis pavadino pirmuoju lietuvišku trileriu (juokiasi).

Trumpam sugrįžkime į sovietinį kiną. Kokių kūrybinių sunkumų atsirasdavo tada? Ar tiesa, kad „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ – tikro, nepriklausomo lietuviško kino pradžia?

Sakoma, kad lietuvių kinas iki 1990 m. – tarnavimas okupantui, idealizuotas ir praktiškai jo nebuvo. Aš noriu paneigti šį kvailą teiginį. Noriu priminti, kad būtent okupacijos metais buvo sukurti tokie filmai, kaip: „Herkus Mantas“ – vienintelis iki šiol lietuvių istorinis filmas, kuriame okupantų kariuomenė filmavosi masinėse scenose ir vaidino raitelius, tiek vokiečių riterius, tiek prūsus; „Skrydis per Atlantą“ – filmas apie Darių ir Girėną, kuriam buvo pastatyta lėktuvo kopija, o visa Lietuva dalyvavo kuriant – tai buvo daugiausiai žiūrovų visais laikas surinkęs lietuviškas filmas; „Velnio nuotaka“ – pirmas lietuviškas miuziklas, likęs iki šiol legendiniu pavyzdžiu…

Tais laikais buvo sukurtas mano filmas „Vakar ir visados“ su M. Martinaičiu ir V. Povilioniene apie senąsias mūsų tautos tradicijas, apeigas, ritualus. Kiekvienas šio filmo parodymas Lietuvoje virsdavo tautiška vakarone – mes prisimindavome savo šaknis, prisimindavome, kas mes… Sovietmečiu buvo sukurtas filmas „Vasara baigiasi rudenį“, kuriame aktoriai V. Masalskis ir A. Masiulis, atsisėdę ant griovio kranto, 1982 m. dainavo tremtinių dainą, ir ta daina liko filme iki šiol… Kai dabar žiūrima per praėjusius dešimtmečius sukurtus filmus… Pacituosiu jums vieno kvalifikuotų dabartinių jaunųjų vertintojų nuomonę: „Palyginti su dabartiniais filmais, matyt, kiekvienas iš jų turėtų gauti nacionalinę premiją.“ Turbūt turima galvoje temų įvairovė ir visų kino profesijų lygis. Todėl aš ir noriu paneigti tą nuomonę, kad kinas buvo tarnystė okupantui. Aš nesukūriau nė vieno filmo anais laikais, kurį kas nors būtų mane vertęs sukurti. Žinoma, nereikia viso to idealizuoti, buvo įvairių likimų. Galbūt aš nesukūriau kai kurių filmų, kurių scenarijaus man tiesiog netvirtino. Gyvenimas nebūna vienos spalvos.

Tiesa, anais laikais „Duburio“ režisierius, matyt, dėtų filmo tašką, kai nusivylęs herojus renkasi mirtį ir šoka į duburį, bet šiandien jis deda daugtaškį — siūlo antrą filmo pabaigą, paliekančią viltį…“ – teigia Vladimiras Kuzminas, Peterburgo kino spaudos asociacijos direktorius. Kokie pagrindiniai skirtumai tarp anų laikų kino ir šiandienos ? Ar ši citata byloja, kad kine, o kartu ir gyvenime atsiranda didesnė viltis?

Jeigu kalbama apie filmų produkciją – tuo metu sukurdavome apie 6–7 vaidybinius filmus kasmet, o dabar – 1–2. Tada pradėję statyti filmą žinojome, kad pinigų bus tiek, kiek tam filmui reikia, ir kada tiksliai jis bus užbaigtas. Dabar pradėjęs nebežinai, ar filmą pabaigsi… Tada tokia gamyba leisdavo žmonėms dirbti, o režisieriui, menininkui svarbu nuolat dirbti, taip kaip pianistui groti gamas. Kine egzistavo žanrų įvairovė, filmai galėjo būti labai skirtingi. O dabar, kai Lietuvoje kuriama vienas ar du filmai, visi dreba dėl to, kad tik gautų lėšų. Ir štai filmai suvienodėjo: nebėra istorinio filmo, nebėra filmo vaikams, miuziklo, detektyvo – visi filmai vieno ar panašaus žanro. Ir visa tai dėl finansavimo vargingumo.

Žinoma, dabar yra galimybė kreiptis į Europos fondus, gauti dalinę paramą, ieškoti išeities bendroje gamyboje su kitomis šalimis, tokiu būdu praplečiant savo filmų rodymo erdvę. Deja, negalim pasigirt didele sėkme dirbant su kitomis šalimis, nes užsieniečiai klausia, o kiek pinigų mes patys skirsime, ar norime filmo už jų pinigus. Jie žiūri į mus įtariai, o papildomą įtarumą jiems kelia besikaitaliojantys mūsų mokesčių įstatymai. Jie nespėja suvokti tokių pokyčių. Mes nesame ta valstybė, tas partneris, kuriuo būtų galima pasitikėti. Nepaisant to, tarp jaunimo turime įdomių menininkų, kuriami įdomūs ir dokumentiniai, ir vaidybiniai filmai. Ačiū Dievui, visa tai nemirė ir egzistuoja.

Kaip vertintumėte dabartinę lietuviško kino poziciją Europos, pasaulio kontekstuose? Utopiška ar realu siekti, kad mūsų filmai ne tik dalyvautų festivaliuose, bet ir taptų lyderiais, apdovanojimų kolekcionieriais?

Apdovanojimų gausa neturėtume skųstis. Filmai tikrai įdomūs, talentingi jaunieji kūrėjai. Labai graži kartų kaita lietuviškame kine, nors kai kas sako, kad mene ta kaita nėra esminis dalykas. Mes žinome pavyzdžių, kai labai garbaus amžiaus menininkas sukuria savo geriausius kūrinius. Menas turi ir savo konservatyviąją pusę, ir, jeigu turi Dievo dovaną, – ji nedingsta. Sakykim, portugalų režisierius M. Oliveira, kuriam dabar 103 metai, neseniai sukūrė naują filmą ir dalyvavo tarptautiniame festivalyje.

Taigi, koks didžiausias mūsų rūpestis? Pirmiausia reikėtų svajoti, kad mūsų filmai būtų rodomi ne tik festivaliuose, bet kad juos nupirktų ir jie būtų normaliai rodomi kino teatruose kitose šalyse. Tiesa, būtų gerai, kad ir Lietuvoje juos dažniau rodytų (juokiasi). Nors čia ir yra utopija, nes nė vienai pasaulio šaliai nepavyksta konkuruoti su amerikiečių kino produkcija. Bet deramą vieta užimti mūsų filmai galėtų. Tam reikia valstybės paramos. Dar tarpukario Lietuvoje valstybė iš biudžeto remdavo lietuviškų filmų rodymą. Mes vieninteliai Europoje neturime institucijos, kuri rūpintųsi kinu kaip visuma. Kitaip sakant, mes neturime jokio nacionalinio kino centro ar instituto. Yra vilties, kad mes, kaip paskutiniai pagonys, tapę krikščionimis, tokią instituciją galų gale įkursime.

Jeigu kalbėtume apie jaunuosius režisierius Lietuvoje, ką jiems patartumėte: geriau emigruoti ar tobulėti ir kilti savo šalyje?

Sunku. Bet, žinote, norinčiajam kurti filmus emigruoti nepatarčiau, nes net ir Europoje konkurencija yra tokia, kad sunku būtų ką nors nustebinti. O Lietuvoje pastaruoju metu debiutavo jauni menininkai ir gana sėkmingai. Reikėtų paminėti K. Buožytę, E. Vėlyvį, dramaturgą M. Ivaškevičių, I. Jonyną ir kt. Vadinasi, jei esi užsispyręs, anksčiau ar vėliau realizuoji filmų idėjas. Todėl nesiūlyčiau emigruoti. Visuomet garbingiau ir sėkmingiau dirbti savo žemėje, nes turi į ką atsiremti, ir tau padeda gimtoji aplinka.

Ar jaučiama kine globalizacijos įtaka?

Jaučiama, jai labai sunku atsispirti. Žinoma, nenorime užsisklęsti savo etniniame kode, kuris gali būti nesuprantamas kitataučiams. Kita vertus, neužmirškime vieno svarbaus dalyko – savitumo. Tarkim, dėl ko mes žiūrime Irano, Islandijos, Danijos ir kitų šalių filmus? Esame vieni kitiems įdomūs būdami savimi, pasakodami autentiškas istorijas. Nereikia užmiršti savos intonacijos, savito balso.

Įvardykite kino ir muzikos santykį: ką filmui suteikia kokybiškas garso takelis, kruopštus operatoriaus darbas, tikslingai pasirinkta muzika?

Pats filmas jau savaime yra audiovizualinis kūrinys, taigi jau pavadinime pabrėžta, kad jame svarbu kiekvienas garsas. Turint galvoje mano patirtį, man tai nėra sudėtinga. Buvo tokių momentų, kai aš pats atsisėsdavau prie pianino ir pasiūlydavau pagrindinę temą arba nurodydavau, kokia turėtų būti orkestruotė, kokie instrumentai. Kalbant apie „Duburį“, tai manęs klausė, kaip su lietuviška R. Granausko proza, sovietmečiu, lietuviška istorija susijęs Vivaldis, jo koncertas fleitai? Aš žinojau, kodėl man to reikia. To koncerto antroji dalis – idealus grožis. Juk kiekvienas iš mūsų net ir pačiose siaubingiausiose situacijose viduje turime kažką dieviško, ko negalime paliesti nešvariomis rankom, kas daro žmogumi. Galų gale aš pasirėmiau savo asmenine gyvenimo Maskvos bendrabutyje patirtimi. Perteikiau epizodą, kai aš ten vieną sekmadienį, gulėdamas ant sulūžusios, geležinės įdubusios lovos, apšnerkštame, smirdinčiame, pilname blakių (kurias iš vakaro tu turi sutraiškyti, bet vis tiek jos tave sukandžios) kambaryje staiga per radijo tašką išgirdau Bacho vargonais atliekamą kūrinį… Ir aš guliu, ir aš pradėjau verkti. Dieviškas Bacho vargonų skambėjimas klaikiame bendrabutyje, pusbadžiu gyvenant… Turi būti tas ypatingas žmogaus pradas, kurio negali užgožti aplinka.

Pirma mintyse užsimezga vaizdas ar garsas?

Iš tikrųjų įvairiai. Kartais ir kokia nors melodijos nuotrupa tavyje pagimdo vaizdą. Tai savotiška paslaptis.

Nuo muzikos prie literatūros. Kokios jungtys tarp jos ir kino iškyla?

Skirtumai yra didžiuliai. Pirmiausia skaitai knygą, tada pradedi įsivaizduoti tuos žmones, matai ištisas scenas, galvoje plaukia vaizdų virtinė. Jeigu man taip atsitinka, suprantu, kad man šito kūrinio reikia, kad noriu su juo gyventi. Tai nereiškia, kad versiu po puslapį ir ekranizuosiu, tai neįmanoma. Filmas ir knyga yra visiškai skirtingi meno kūriniai. Esu dėkingas R. Granauskui, kuris puikiai tai supranta ir perskaitęs mano scenarijų pasakė: „Daryk, ką nori, nes tai yra kinas, o ne literatūra.“ Kurdamas remiesi kita kalba, daugybę teksto elementų turi paversti vaizdais, scenomis, veiksmu. Susiformuoja visai kitas pasakojimo būdas. Kita vertus, kai baigęs filmą paimi tą scenarijų, pradedi juoktis, nes iš jo nieko neliko. Scenarijus nurodo temą, o kine yra filmavimo komanda, kaip muzikoje džiazo muzikantų grupė. Mes visi žinome temą, sugrojame ją ir pradedame improvizuoti. Tai, ką nufilmavai vakar, sąlygoja, ką nufilmuosi šiandien.

Jūsų filmai kurti pagal R. Granausko, K. Sajos, J. Baltušio, S. T. Kondroto ir kitų didžių rašytojų kūrybą. Kodėl? Koks Jūsų ryšys su autoriais?

Tą sąrašą galėčiau papildyti. Jie visi – mano bičiuliai. Tai žmonės, su kuriais dešimtmečiais aš bendrauju ir nekurdamas filmų. Štai neseniai buvo Marcelijaus Martinaičio jubiliejinis vakaras, nuvažiavau pas jį, ir mes prisiminėme daugybę metų, kaip įvairiomis progomis diskutuodavome, bendraudavome. Mus sieja ne formaliai kažkoks padarytas kūrinys, bet… Gal, drįsčiau taip pavadinti, – žmogiškas artumas. Štai dėl ko jie man leidžia pasirinkti jų kūrinius, nes pasitiki manimi kaip žmogumi, nes mes panašiai matome pasaulį, gyvenimą ir panašiai jį suprantame.

Taigi, surežisavote 14 filmų. Trims iš jų parašėte scenarijų. Kaip keičiasi režisieriaus santykis su filmu, kai tenka būti dar ir pirminio scenarijaus autoriumi?

Na, jei išties, scenarijaus autoriumi ar bendraautoriumi buvau daugelyje savo filmų. Tiesa, kada rašai sau, tai rašai įsivaizduodamas tą filmą ir netgi pačius aktorius, kadangi matai juos, remiesi psichinėmis ir fizinėmis savybėmis. Garsus prancūzų režisierius Renė Kleras yra pasakęs: „Filmas jau baigtas. Belieka jį nufilmuoti.“ Ten jis jau yra sukurtas, belieka tik perkelti. Aš dar kartą pabrėšiu, kad netgi remdamasis nesi prisirišęs kažkokia grandine. Kita vertus, jeigu režisierius paima kūrinį ir absoliučiai viską perdirba, tai aš norėčiau jo paklausti: kam jam to reikėjo?..

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pabaigoje pasilikau aktualų, sudėtingą ir svarstytiną klausimą: koks filmas šiuo metu itin reikalingas mūsų tautai, tvyrančiai nepastovių būsenų duobėje: krizės, nepasitikėjimo valdžia, apolitiškumo, abejingumo sau ir kitiems… Kartais netgi atrodo, kad vis dar tebekuriamas vaidybinis filmas „Laisva Lietuva“, kurio aktoriai maištauja dėl didesnio honoraro, nemoka dirbti komandoje, nenori pripažinti savo silpnybių, tad jas kompensuoja melu, korupcija ir kitokiomis negatyviomis priemonėmis. Koks būtų Jūsų, patyrusio kinematografininko, pasiūlymas, kur pasukti kameras, kad priartėtume prie tradicinėmis vertybėmis grįstos kulminacijos?

Na, jūsų klausimas kvepia literatūra. Atsakymas paprastas – tokio filmo nėra. Šiuo metu būtų nuostabiausia sukurti vaidybinį filmą, kuris papasakotų tiesą apie mūsų dabartinį gyvenimą. Nėra tokio filmo apie Lietuvą, kuri štai jau dvidešimt vienus metus yra nepriklausoma valstybė. Kaip ir nėra filmo apie tą virsmą, apie Sąjūdžio laikų euforiją. Tikras menas negali postringauti, liepti, daryti įtaką, jis yra tam, kad kalbėtų tiesą, nes jos mums nesako nei žiniasklaida, nei politikai, niekas.

Toks filmas turėtų atsirasti. Galbūt dar per mažai praėjo laiko. Lyg esame kažkokiame sūkuryje, kuriame skaudžiai viską juntame… Jeigu dar detalizuotume – nėra filmo netgi apie kultūros žmogaus, inteligento, menininko gyvenimą Lietuvoje, apie jo elgesį ir problemas. Taigi, daug galėtų būti temų, kurios išsiilgtos, kurios svarbios, nepasakytos. Na, bus jos pasakytos anksčiau ar vėliau. Bus, žinoma. Bet jų dabar tikrai trūksta. Dabar ir menas virsta tokiu maisto pakaitalu ar papildu, vienadieniu. Gyvename simuliakrų pasaulyje, kur menas – ne menas, valgis – ne valgis. Svarbiausia – viską atlikti labai greitai… Viskas virsta tokiu vienadieniu, nuvalkiotu laikraščiu. Ir dabar pagalvojau, neduok Dieve, ir menas pavirstų tokiu laikraščiu. Juk vakarykštis laikraštis niekam neįdomus (akimirka tylos).

Meno, tikrojo meno, funkcija yra sustabdyti žmogų tame kasdieniame bėgime. Kad jis sustotų, pagalvotų, dėl ko jis gyvena, kas jis toks. Kad jis dar ir pajaustų ką nors. O žiniasklaida plaka lyg arklius botagu: greitai, greitai, greitai. Aš manau, meno misija – sustok, apsidairyk, įsižiūrėk į artimą žmogų, įsižiūrėk į save, įsiklausyk, pajausk, išgyvenk, ką nors mylėk, kažko neapkęsk… Būk žmogumi.