2011 04 21

Gražina Sviderskytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Gražina Sviderskytė. Herta Müller: Nepagaminta Niekur

Rašytoja Herta Müller. Nuotrauka BFL

Eine ganze Menge“ (vok. „Beveik viskas“). Trapi it skiedra dama nokautuoja trimis žodžiais.

Akys įrėmintos juodai: kosmetinio pieštuko brūkšniais ir dar akinių apskritimais. Dvigubuose rėmuose itin ryškus nuovargis, nuobodis. Jei ne tie rėmai, trapi figūra bemaž dingtų anapus stalo.

Šiapus stalo – keli žurnalistai. Kas iš kur. Aš vasarį nuėjau į mugę knygų, ir vien dėl to, kad sugrįžau kažin ko prie vienos leidyklos stendo, štai balandį sėdžiu Geothe’s institute ir žiūriu į Hertą Müller.

Rašytojai iš dešinės – ją į Vilnių pakvietusio Geothe’s instituto vadovė Johanna Keller, plačia tarytum skautų vadės šypsena. Šį šviesulį nustelbia Hertos Müller juodi rėmai.

Kodėl ji tuos tris žodžius pakabino ore? Atsakydama į kitus klausimus, šitaip žodžių netaupo.

H. Müller. Aš negaliu kitaip rašyti. Pavydžiu tiems, kuriems nereikia metaforų, kurie be jų moka poetiškai išsisakyti. Aš taip negaliu. Toks mano stilius. Visi mes kitaip vaikštome, kitaip šukuojamės, kitaip valgome, ir tai darome nesąmoningai. Tos metaforos pačios pas mane ateina. Jos išreiškia tai, kas veržiasi iš vidaus, ką būtina išsakyti. Bet aš negaminu literatūros. Aš tiesiog pasakoju. Aš vaizduoju.

(Sinchroniškai vertė Lina Plaušinaitytė. Ji sėdėjo iš kairės.)

Nieko sau. Kai 2009-aisiais Hertai Müller buvo įteikta Nobelio literatūros premija, Nobelio premijos laureačių moterų pasaulyje tapo lygiai tiek, kiek Mėnulyje vaikščiojusių vyrų: 12:12, jei skaičiuosime Mėnulio dulkėse pėdsakus įmynusius, o ne aplink skriejusius astronautus. Nieko čia antžmogiška ar stebuklinga, – tūlas pabambėtų, kad perdėtai sureikšminta ir netikusiai suvaidinta, – bet visgi reta, išskirtina, ypatinga.

Įvertinimas Nobelio premija pasmerkia išaukštinimui ligi gyvos galvos. Ištiktas šlovės, keliauji po pasaulį, atsakinėji į tūkstančius panašių klausimų. Ko gera, tokiam laureatui kaip Barackas Obama tai – vieni juokai. O kažin iš kur Herta Müller semiasi jėgų aiškintis, ką, kaip, kodėl ji „taip gražiai“ parašė. Tarytum 1953 metais gimusiai rašytojai nebūtų svarbiau tai, ką ji dar spės parašyti. Tarytum nebūtų baisu neberašyti. „Eine ganze Menge“. Jos rašymas yra ji pati.

H. Müller. Jei ne stiprus vidinis poreikis, turbūt nerašyčiau. Priežastis glūdi tame laikotarpyje, kurį išgyvenau. Man buvo per trisdešimt, kai ištrūkau iš diktatūros (Herta Müller su tuomečiu sutuoktiniu, taip pat vokiečių kilmės rumunų rašytoju Richardu Wagneriu emigravo iš Nicolae Ceausescu režimo į Vakarų Berlyną 1987 m. ir čia dar dešimtmetį buvo persekiojama rumunų sovietinio saugumo „Securitate“ agentų. Oficialiai teigiama, kad po diktatūros žlugimo Rumunijos saugume liko kone pusė senųjų darbuotojų. – G. S.).

Diktatūra – universali tema. Ir Vokietijoje diktatūrų buvo bent dvi: nacių ir sovietų. Bet man šios neįdomios, apie jas nenoriu, neprivalau rašyti. Iš Rumunijos ištrūkau sugniuždyta, visiškai pakrikusiais nervais. Neskyriau juoko nuo verksmo, taip giliai buvau sužalota. Todėl iki šiol negaliu savo galvai, savo sielai pasakyti: viskas, baigta, ši tema išsemta, nuo šiol rašysiu apie ką kita.

G. Sviderskytė. Kiek Jūsų pačios yra romano „Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus“ herojės paveiksle?

H. Müller. Eine ganze Menge. Cha cha cha.

Antanas Gailius

Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Siaubas. „Cha cha cha“ pakraupintų turbūt bet kurį, kas skaitė bent abu į lietuvių kalbą išverstus Hertos Müller romanus.

Vasarį kiti knygų mugės laimikiai atgulė krūvon, be eilės įsprūdo dar pernai lietuviškai išleistos „Amo sūpuoklės“. Tada – naujutėlis, prieš pat rašytojos viešnagę parengtas maketas „Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus“.

Perskaičiusi išsiunčiu elektroninę žinutę: „Pasisupau. Kartais pykino. Pamaniau, įdomu būtų pasikalbėti su vertėju, kuris suposi kur kas ilgiau, kur kas smarkiau.“ Atsiduriu Antano Gailiaus virtuvėje. Žvelgiu į jį su šventa pagarba, tarsi į lakūną bandytoją.

„Negaliu atsakyt už šiuolaikinę literatūrą. Ką tikrai žinau – tai modernioji klasika, Thomas Mannas ir kiti, XX amžiaus pirmoji pusė, kurią sovietmečiu tegalėjau studijuoti. Man Hertos Müller kūryba pirmiausia yra gera literatūra. Gera ne dėl to, apie ką ji rašo, bet kaip ji rašo“, – sako vertėjas.

Antano Gailiaus plunksna įvertinta Metų vertėjo krėslu ir Nacionaline premija. Jo grakšti kalba, kruopščiai užaštrinta raiška skaitytojui iš Lietuvos suteikia privilegiją: atsega saugos diržus ir paleidžia užsisupti Hertos Müller poetiško siaubo sūpuoklėse.

H. Müller. Kai sakoma, kad rašau poetiškai, manau, kad kitaip negali būti. Literatūra turi vaizduoti. Tai yra vaizdavimo menas. Kai sakoma, kad mano kalba per graži, tai irgi ne visai teisinga. Mene grožis yra kitoks nei baldo ar drabužio grožis. Meno grožis yra toks, kokio neįmanoma ištverti. Tai yra sunkus grožis. Gražus filmas yra toks, kuris nepakeliamai sunkus.

Jei yra vaizduotės, knyga – sunkesnė už filmą. „Amo sūpuoklėse“ su bado angelo pamišimu skrajoji po sovietų lagerį, kur sumišusios utėlės, purvynai, cemento dulkės ir skiedinio klampynė, iš balandūnių verdamos putros smarvė, autų ir fufaikų dvokas, visi įmanomi kūniški fluidai, gyvuliški instinktai ir mirtis, aiški kaip daiktas. Verpete sūkuriuoja iš Rumunijos išvežti vokiečiai, nustipę tiek, kad „vyrelio nuo moterėlės neatskirsi“.

Pagrindinis herojus – homoseksualus septyniolikmetis. Jo prototipas – rumunų poetas Oskaras Pastioras (romanas pasirodė praėjus trejiems metams po jo mirties, 2009-aisiais). Herta Müller sako, kad jei būtų anksčiau žinojusi, jog grįžęs iš lagerio Pastioras dešimtmetį bendradarbiavo su „Securitate“, jo prisiminimais grįsto romano nebūtų. Nesvarbu, kad bylose išlikę keli šio informatoriaus skundai – nekalti lyg ėriuko bliovimas. Herta Müller pati sukasi kažkokio beprotiško siužeto verpete.

„Rašytojui reikia turėti apie ką rašyti. Sykį austrams prikišau, kad jie romanus rašo apie tai, kaip spuogas po pažastimi išaugo. Niekam nelinkiu patekti į mėsmalę, bet jei rašytojas iš jos ištrūksta gyvas, nors ir suluošintas kaip Herta Müller, jo kūrybai kartais tai išeina į gera“, – sako Antanas Gailius.

Vertėjas čia pat duoda užduotį: „Va, jūs garsiai paklauskit, nes man keista: kodėl nėra panašių tekstų apie lietuvių tremtį? Po sovietmečio tarsi riba užbrėžta. Su „Amo sūpuoklėmis“ galėtume lyginti nebent Balio Sruogos „Dievų mišką“, bet jis rašė apie nacių lagerį. Tremtinė Dalia Grinkevičiūtė turėjo panašią dovaną, bet ji rašė sovietmečiu, slapta, negalėjo atsiskleisti. O kas toliau? Visa kita – memuaristika.“

Romane „Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus“ besisukantys pragaro ratai išsitenka tramvajuje, kuriuo pagrindinė veikėja darda pas rumunų saugumietį. Ji vėl iškviesta apklausai, lygiai dešimtą. Tramvajaus kelių stotelių atkarpa nusidriekia ligi begalybės it Franzo Kafkos „Procesas“. Puslapyje it kino juostoje susipina trys, penki, daugiau epizodų: siužeto linijos, padrikos detalės, asociacijos. Herojės žvilgsnis klajoja it kuoktelėjęs, vaizdai įmirkę degtinėje, aplipę gatvės ir šikininko nešvara. Jei ne jos butas pasvirusiame daugiabutyje, pamanytum, kad ji – net ne žmogus. Kita vertus, tikras pasviręs daugiabutis juk turėtų sugriūti…

„Antrąjį romaną iš pradžių sunku buvo versti, nes nemylėjau tos herojės, – prisipažįsta Antanas Gailius. – „Amo sūpuoklėse“ yra lageris, bet labiau žmogaus gyvenimas, o čia – tarytum laisvė, bet toks primityvus gyvuluko gyvenimas. Herojė tesvajoja ištekėti už italo. Ji viso labo įkiša į eksportui pasiūto kostiumo kišenę raštelį. Bet didysis knygos nuopelnas ir yra atskleisti, ką diktatūra gali padaryti kiekvienam, iki paskutinės fabriko kontoros mergelės. Diktatūros laisvė – tik didesnis lageris, kuriame nėra nė tos primityvios, kone gyvuliškos laisvės. Todėl ir nervinamės skaitydami.“

Nervinamės juo labiau, kad pati Herta Müller dirbo vertėja fabrike, kol ją išėdė rumunų saugumas (ne už raštelius, o už atsisakymą šnipinėti). Kad po to nuolat krėtė jos namus, žalojo pažįstamus, spaudė, grasino… Kratomės beprotiško įspūdžio, kad primityvusis gyvulukas gretinasi prie rašytojos, todėl darosi kraupu, kai pati Herta Müller nė nemano gintis, ji tik juokiasi ir nutyla.

Po Nobelio literatūros premijos įteikimo 2009-aisiais, pirmiau nei buvę „Securitate“ karininkai ją viešai apšaukė psichiškai nesveika, rašytoja dar pasakojo prisijaukinusi persekiojimo baimę, išsiugdžiusi gebėjimą stovėti greta savęs, tapusi „patogiai šizofreniška“.

Dabar 2011-ieji, ir paklausta apie tapatumą su kuoktelėjusia heroje ji tenusijuokia: „Eine ganze Menge. Cha cha cha.“ Viskas susimala. Knyga, jos tekstas, ji pati – tas pat. Nepagaminta. Gyva.

Cha, cha, tik neišsikraustyti iš proto.“

(„Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus“, paskutinis sakinys.)

Gražinos Sviderskytės nuotraukos.