Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Prieš suparalyžiuojančią baimę

Norint teisingai bendrauti su Jėzaus apreikštu Dievu, pirmiausia reikia sunaikinti „neteisingus Dievo įvaizdžius“ daugybės žmonių sąmonėse, saugomus giliai viduje, ir tai reikia padaryti kuo skubiausiai. Pirmasis „neteisingas įvaizdis“ daugelio krikščionių galvose yra Dievas kaip grėsmė, nuo kurios reikia apsisaugoti. Nors dauguma nedrįsta to pasakyti taip tiesiai, kaip ką tik čia pasakiau. Jie bijo tokiais žodžiais parodyti nepagarbą Dievui. Kaip giliai juos persmelkė Dievo baimė. Nuo pat vaikystės mums buvo sakoma: „Nedaryk to, o tai Dievas tave nubaus!“ Savaime suprantama, tai išgirdęs, vaikas pirmiausia pagalvoja apie grūmojantį Dievą, pavojingą visiems negerai besielgiantiems, net jei tai tik kokia bereikšmė smulkmena, kaip dažnai nutinka vaikams. Bėga laikas, ir katechezėje ar liaudžiai sakomuose pamoksluose ir net iš ne vienos teologijos katedros krikščionims kartojama, kad Dievas iš visų pareikalaus atsiskaityti, niekas nepaspruks. Ir, aišku, turėsime atsiskaityti už visa tai, ką padarėme blogo. Tokia yra teisingumo teologija, giliai įsišaknijusi paprastų tikinčiųjų širdyse.

Be to, žinome: kai atsitinka nelaimė (liga, žemės drebėjimas, kokia nors katastrofa…), daug – daugybė – žmonių mano, kad taip Dievas baudžia už mūsų nuodėmes. Tai žmonėms buvo pasakyta šimtus kartų per pamokslus ir visokias katechezes. Tačiau žmogus, tikintis, kad Dievas elgiasi kaip tik šitaip, žinoma, tiki į Dievą, kuris kelia nuolatinį pavojų ar net nepakeliamą grėsmę. Vadinasi, taip manančiajam bus sunku bendrauti su Dievu, kurį atskleidė Jėzus. Be to, tokius religinius įsitikinimus turintis žmogus išgyvena labai sunkių vidinių konfliktų. Juk vos nutinka kas nors neigiamo ar tiesiog nemalonaus, jam kyla pagunda suversti kaltę Dievui arba jį tiesiog baisiausiai atstumia visa, kas kvepia religija ar panašiais dalykais.

Todėl būtina kuo greičiau išrauti grūmojančio Dievo įvaizdį. Tam turbūt bus naudinga išsiaiškinti, ko mus moko palyginimas apie talentus (Mt 25, 14–30; Lk 19, 11–27). Paprastai šis palyginimas aiškinamas taip: Dievas duoda kiekvienam tam tikrą kiekį dieviškų ir žmogiškų gėrybių, savybių, galimybių – tai yra, „talentų“, už kuriuos reikės Dievui atsiskaityti iki paskutinio cento, kai išmuš mūsų valanda, ir Jis mus pasišauks atsiskaityti. Žinoma, taip suprantantieji šį pasakojimą mano, kad šiuo palyginimu Jėzus mums visiems reikliai primena būti „atsakingiems“: juk Dievas taip labai mus myli ir tiek daug mums duoda. Ir įvyksta štai kas: perskaičius palyginimą kaip tik tokiu būdu, jis visų pirma yra interpretuojamas neteisingai,  antra – jame pavaizduotas Dievas yra tiesiog nepakeliamai grėsmingas.

Svarbiausia – dabar turime suvokti: jei šis palyginimas yra suprantamas kaip pamokymas atsakingai elgtis, suklastojama tikroji jo prasmė. Kaip teisingai paaiškino profesorius Joachimas Jeremias’as, Jėzaus palyginimai iš pradžių (tai yra, kai Jėzus juos pateikė) nebuvo laikomi „pamokymais“. Nei Jėzus, juos pasakodamas, ketino ką nors kažko pamokyti. Jėzaus pasakojimus galime suprasti, jei juos interpretuojame pagal konkrečią Jėzaus tuo metu išgyventą situaciją. O Jėzus išgyveno labai daug konfliktų, pirmiausia – su fariziejais, o vėliau – su aukščiausiais kunigais, senatoriais ir Įstatymo mokytojais. Kaip sako J. Jeremias‘as, „palyginimai išreiškia pirmiausia kovos… savigynos, atakos ir net iššūkio situacijas“. Todėl galima sakyti, kad parabolės yra „kovos ginklai“. Tačiau su kuo kovojo Jėzus, pasakodamas palyginimą apie talentus? Norint atsakyti į šį klausimą, svarbu prisiminti, kad Evangelija pagal Matą jį pateikia prieš pat kančios atpasakojimą, tai yra Jėzaus gyvenimo pabaigoje, kai įtampa su Izraelio valdančiaisiais pasiekė aukščiausią lygį. O Evangelija pagal Luką  pateikia palyginimą žodžiais, esą žmonės galvojo, kad „netrukus turinti apsireikšti Dievo karalystė“ (Lk 19, 11). Kitaip tariant, Matas pateikia šį pasakojimą įtampai ir konfrontacijai pasiekus aukščiausią lygį, o Lukas juo ketina sugriauti neteisingus lūkesčius, kuriuos daugybė žmonių siejo su greita pasaulio pabaiga. Visa tai labai svarbu norint teisingai suprasti palyginimą. Matas jį pateikia tokiu momentu, kad, aišku, jam tai yra pasakojimas apie konfrontaciją. Tuo tarpu, Luko manymu, šis palyginimas padeda sugriauti neteisingas Jėzaus mokymo interpretacijas. O jų klaidingumas tas, kad parabolės buvo laikomos „pamokymais“ (parenetine prasme) krikščionims, kad jie praktikuotų dorybes. Tuomet ir šį palyginimą reikėtų suprasti kaip pamokymą būti atsakingiems, nes reikės atsiskaityti Dievui.

Tad šiuo palyginimu nesiekiama nieko pamokyti. Juo Jėzus galutinai paneigia klaidingus įsitikinimus žmonių, kurie netrukus jį užmuš. Kokie tie įsitikinimai? Atsakymas išplaukia iš to, kas šioje trumpoje istorijoje nutinka vieną talentą gavusiam tarnui. Anot palyginimo, tai jis nusipelnė bausmės (Mt 25, 30). Tačiau kyla klausimas, kodėl jis buvo nubaustas taip griežtai. Jėzus atsako visiškai aiškiai: tas žmogus buvo įsitikinęs, kad talentų „Viešpats“, t. y. Dievas, yra „kietas“, tad „pjauna, kur nesėjo, ir renka, kur nebarstė“ (Mt 25, 24). Kitaip tariant, šio individo Dievo įvaizdis baisus. Todėl, savaime suprantama, jis „pabijojo“ (Mt 25, 24), ir tai jį pastūmėjo „paslėpti talentą žemėje“ (Mt 25, 24).

Kaip tik tai jį ir pražudė. Šitaip Jėzus visų pirma nori pasakyti, kad baimė (taip pat ir Dievo baimė), suparalyžiuoja, tai yra daro žmones nevaisingus. Be abejonės, tą ir turi galvoje Jėzus, sakydamas, jog gavusysis vieną talentą pabijojo, tad nuėjo ir užkasė jį į žemę. Šitaip Jėzus galiausiai teigia, jog Dievas, grasinantis, kad pareikalaus atsiskaityti iki paskutinio cento, galiausiai stabdo ir nieku paverčia žmones, grupes, bendruomenes, organizacijas.

Nereikia ilgai laužyti galvos, kad tą suprastum: palyginimas apie talentus skirtas fariziejams. Konkrečiau – fariziejų Dievui, kuris yra baisus, grūmojantis ir baudžiantis. Jėzus suprato: svarbiausia, ko jis turėjo išmokyti, tai sugriauti tokį Dievo įvaizdį. Nes kiekvienas, kuris nešiojasi galvoje baimę keliantį Dievo įvaizdį, yra žuvęs. Ir yra žuvęs dėl dviejų priežasčių:

1) nes nenuveiks savo gyvenime nieko vertingo: ar daug, ar mažai turėtų, jis viską užkas, kad tik tam nieko nenutiktų;

2) nes tikėti Dievu, reikalaujančiu atsiskaityti iki paskutinės smulkmenos, yra tas pat kaip tikėti į baudžiantį teisėją, apkartinantį net didžiausio optimisto gyvenimą. Ir tai reiškia, kad neturima nė menkiausio supratimo apie Jėzaus apreikštą Dievą. Kitaip tariant, tikima ne į Dievą, bet į stabą, kuris yra patogus tik pamokslautojams ir nelaimių pranašams, kurie, norėdami pagrįsti ir išlaikyti savo pačių valdžią, nė kiek nebūgštaudami naudojasi švenčiausiu Dievo vardu ir juo piktnaudžiauja tam, kad negailestingais žodžiais išgąsdintų į jų nagus pakliuvusius nelaimėlius.

 Dievas, kuris priima „paklydėlį“

 Be abejonės, palyginimas, kurį Bažnyčia naudoja dažniausiai, kai kalba apie Dievą kaip Tėvą, yra „sūnaus palaidūno“ istorija (Lk 15, 11–32). Tačiau nemažai pamokslautojų taip išaiškina šį palyginimą, kad tampa beveik neįmanoma suprasti, ką norėjo pasakyti Jėzus pasakojimu apie aną tėvą ir du jo sūnus.

Pradėkime nuo paprasčiausio dalyko. Pirmiausia klaidina pats šiai istorijai prisegtas pavadinimas. Sakydami, kad tai – palyginimas apie sūnų „palaidūną“, pabrėžiame, jog pasakojimo esmė yra sūnus, iššvaistęs ir sunaudojęs tėvo palikimą tuščioms išlaidoms, be jokio saiko ar proto. Ir tai – tiesa. Bet tai nėra palyginimo raktas, netgi – ne pagrindinė jo tema. Vokiečiai geriau tą paaiškina, nes jiems tai yra palyginimas apie „sūnų paklydėlį“ (der verlorene Sohn). Tikrai: Lukas pasakoja šią istoriją 15 skyriuje, kuris visas yra skirtas paaiškinti, kaip Dievas elgiasi su tuo, kas paklysta, pasimeta. Todėl pirmiausia pasakojama apie „paklydusią avį“ (Lk 15, 4–7), po to – apie pamestą monetą (Lk 15, 8–10), ir galiausiai – apie paklydusį sūnų. Kaip tiesiai sako tėvas pasakojimo pabaigoje: „Tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 32). Todėl reikia turėti galvoje, kad Jėzus šiais trimis palyginimais nori paaiškinti, kaip elgiasi Dievas su visu tuo, kas gyvenime vaikšto blogais keliais ar yra pasiklydęs.

Tą geriau suprasime, jei perskaitysime, kaip Lukas pradeda šį 15-ą skyrių. Viskas prasideda kaltinimu, kurį Rašto aiškintojai ir fariziejai meta Jėzui už jo draugystę su nusidėjėliais ir blogo gyvenimo žmonėmis, su kuriais jis netgi dažnai drauge valgydavo (Lk 15, 1–2). O Jėzus, aiškindamas, kodėl taip elgiasi ir kodėl jo tokie draugai, pasiremia Dievu, ir sako fariziejams, kaip Jis elgiasi su tais, kurie yra gyvenime paklydę ir pražuvę. Netgi jei jie yra patys kalti dėl savo pražūties. Todėl, kad neliktų abejonių, Jėzus neapsiriboja pasakojimu apie paklydusią avį ar pamestą monetą. Kitas jo pasakojimas kraštutinis, Jėzus papasakoja apie nemalonius ir pasipiktinimą keliančius nuotykius jaunuolio, kuris buvo gana įžūlus ir pareikalavo iš tėvo visos jam priklausančios palikimo dalies, iššvaistė šį turtą „palaidai gyvendamas“ (Lk 15, 13), lėbaudamas su nedorais žmonėmis (Lk 15, 30) ir krito taip žemai, kad turėjo gyventi prasčiau už kiaules (Lk 15, 16), o pamatęs, jog miršta iš bado (Lk 15, 17), prisiminė savo tėvą, ir grįžo namo, kad jam prikimštų skrandį.

Jėzus perteikė šią istoriją taip, kad joje mums atrodo tiesiog neįtikėtini du dalykai. Pirmiausia – Evangelija nesako, kad vaikinas grįžo į tėvo namus dėl to, kad suvokė savo nuodėmę ir ėmė gailėtis dėl blogo gyvenimo. Pasakojimas niekur apie tai neužsimena. Luko tekstas nemini nė vienos sąvokos, galinčios reikšti „atsivertimą“, „atgailą“, „gailėjimąsi“ ar dvasinės laikysenos pasikeitimą. Kalbant konkrečiau, nei žodis „epistrèpho“ (atsiversti, pasikeisti), nei metamélomai (gailėtis dėl), nei daiktavardis metánoia (atsivertimas) ar metanoéo (atsiversti) pasakojime niekur neminimi. Tiesa, jame kartą užsimenama, kad sūnus esą ketinęs tėvui pasakyti: „Nusidėjau dangui ir tau“ (Lk 15, 18). Tačiau tai – iš Senojo Testamento paimta formulė (Iš 10, 16; 1 Sam 7, 6; 24, 12; Įst 1, 41). O hebrajų žodis hâtâ (nusidėti) išreiškia sąvoką to, kas „nenormalu“, „nukrypę“ ar „pakrypę“, tad tai – visiškai formalus terminas, išreiškiantis, kad paprasčiausiai nutolstama nuo nustatytos ar įprastos tvarkos, iškrypstama iš tiesaus kelio. Jis neatsižvelgia nei į veiksmo motyvus, nei į subjekto dvasinį nusiteikimą. Jis reiškia tik tiek, jog sūnus suvokia padaręs klaidą, ir kad tai jį nuvedė neteisingu keliu ir įmurkdė į giliausią skurdą. Iš to, ką pažodžiui sako Evangelija, daugiau nieko negalima išpešti. Ir iš to jau niekaip neišeina išvesti visos nuodėmės ir atsivertimo teologijos, kaip tiek kartų buvo bandyta. Taigi Jėzus palyginime papasakojo, kaip vaikinas, būgštaudamas, kad tėvas užtrenks jam prieš nosį duris, pasiruošė kalbelę (Lk 15, 18–19), ketindamas pasiaiškinti ir pasiteisinti. Tačiau – neįtikėtinas dalykas: tėvas taip mylėjo savo sūnų ir taip troško jį priimti, kad neleido jam nė lūpų praverti. Paprasčiausiai jį apkabino ir išbučiavo (Lk 15, 20–22). Kitaip tariant, tėvui nerūpi, kodėl sūnus grįžta. Tėvui svarbiausias pats faktas, kad jo sūnus grįžo namo ir yra su juo. Juk jis jam nieko neprikiša, neprimena jo pridarytų kvailysčių. Priešingai, nors anas paleido vėjais kapitalą, tėvas surengia jam didžiulę puotą, sudėdamas ant stalo viską, kas namuose geriausia (Lk 15, 22–27).

Tačiau dar labiau suglumina antras dalykas, patraukiantis kiekvieno dėmesį. Pasak palyginimo, tėvas turėjo du sūnus (Lk 15, 12). Jau matėme, ką padarė jaunesnysis. Susidaro įspūdis, jog kaip priešprieša jam pristatomas vyresnysis brolis, save laikęs „filmo geriečiu“, nes visuomet buvo ten, kur ir turėjo būti, tiesiog paraidžiui vykdydamas savo pareigas (Lk 15, 29). Bet pasakojimo pabaigoje kaip tik nepriekaištingasis vykdytojas susilaukia rimtų tėvo priekaištų (Lk 15, 31–32). Kodėl? Todėl, kad vyresnysis brolis iš tiesų buvo vykdytojas, asmuo, besilaikantis normų,  tačiau jis tai darė vadovaudamasis fariziejaus dvasia ir mąstysena. Tai yra kaip žmogus, įsitikinęs, jog tai jis yra „gerasis (istorijos) veikėjas“.O kad jau laikė save geru ir tuo didžiavosi, tai niekino paklydėlį savo brolį (Lk 15, 28). „Pareigingasis“, regis, jautė tokią panieką „paklydėliui“, kad jo net nevadino savo „broliu“ (Lk 15, 30). Tuo galiausiai norima pasakyti, kad vyresnysis sūnus, žinoma, buvo pareigingas ir tobulas vykdytojas, tačiau jo santykis su tėvu nebuvo sūniškas: juk tėvas jam buvo šefas ar šeimininkas, kuriam reikia paklusti, tačiau kuriam galima ir pasiskųsti, jeigu jis neduoda to, į ką vykdytojas manosi turįs teisę. Todėl nė kiek nesivaržydamas vyresnysis sūnus prikiša tėvui, jog jis nėra davęs jam net ožiuko pasilinksminti su draugais (Lk 15, 29).

Tiesą sakant, kas ilgiau apsistoja ties „sūnaus paklydėlio“ palyginimu, tuoj supranta, kokia tai ekstravagantiška istorija. Nes to, kas čia pasakojama, niekur nepamatysi. Na, kur rasime tokį tėvą, iš kurio jaunylis sūnus paprašo pusės turto, ir tėvas jam tuojau pat jį įteikia? Ir kur rasime tokį tuščiagalvį jaunuolį, kuris per kelias dienas išleidžia šitokį turtą puotoms, vynui ir moterims? Kur matyta, kad toks nelaimėlis nusiristų taip žemai, kad negalėtų gauti nė kiaulėms metamų ankščių? Kur rasime tokį įžūlėlį, kuris, patekęs į tokią padėtį, pareitų namo ir būtų sutiktas lyg niekur nieko? Kur rasime tokį tėvą, kuris atėjusį besarmatį sutinka išskėstomis rankomis, jam nieko neprikiša ir dar priedo surengia jam didžiausią puotą su muzikantais? Tačiau svarbiausia – kokioje šeimoje dedasi tokios keistenybės, kad kaip tik geras sūnus, visą laiką buvęs su jais ir vykdęs savo pareigą, galiausiai susilauktų tėvo priekaištų? Susidaro įspūdis, jog ši istorija neturi nei galvos, nei uodegos. Kad ir kaip būtų, tai – neįtikėtina istorija. Kodėl?

Atsakymas yra labai paprastas. Mes visi spontaniškai linkstame susitapatinti su vyresniuoju broliu, o ne su jaunyliu. Kitaip tariant, mes visi spontaniškai labiau tapatinamės su fariziejumi, o ne su sūnumi, kurį Tėvas priima ir myli. Mat, šiandien jau neabejojama, kad šiuo palyginimu Jėzus norėjo duoti deramą atkirtį fariziejams (Lk 15, 1–2) ir galiausiai – fariziejiškai mąstysenai, ypač fariziejų turimam Dievo įvaizdžiui ir tam, kaip, jų manymu, Dievas elgiasi su vienais ir su kitais, su „pareigingaisiais“ ir su „paklydėliais“. Šiandien šio klausimo žinovai vienbalsiai sutaria, kad šis palyginimas yra Jėzaus atsakymas į fariziejų projektą. Vadinasi, šiuo nuostabą keliančiu tekstu Jėzus mums atskleidžia, koks yra Dievas. Tai reiškia, jog Dievo akyse nusidėjėliai (Lk 15, 7, 10) yra ne „blogi“, bet „vargstantys“, „apleisti“ žmonės. Kitaip tariant, Dievas jų neatstumia, jais nesipiktina ir juo labiau jiems nejaučia pagiežos. Priešingai: kai Dievas, tai yra Tėvas, iš tolo pamato savo sūnų, jį apima toks susijaudinimas, kad, anot Evangelijos žodžių, Jam „viskas viduje apsiverčia“ (esplagjnísthe) (Lk 15, 20), ir jis leidžiasi bėgti, apkabina savo begėdį sūnų ir jį apiberia bučiniais, nekreipdamas nė menkiausio dėmesio į paaiškinimus, kuriuos anas buvo iš anksto pasiruošęs. Dievas giliausiu ir stipriausiu būdu jaučia tai, ką jaučiame mes, žmonės, kai ką nors iš tikrųjų mylime. Taip nutinka Dievui su „paklydėliais“, kuriuos mes, „gerai ir tvarkingai gyvenantys žmonės“, paprastai niekiname labiau, nei patys galime įsivaizduoti.

Šio palyginimo išvada labai aiški. Dievas – ne toks, kokį mes Jį paprastai įsivaizduojame. Dievas yra taip giliai žmogiškas, kad mus pribloškia, ir mums atrodo keistas, ekstravagantiškas, o kai kuriems – net ir papiktinantis. Tačiau šitokiu būdu Jis mums kaip tik ir apreiškia ne tik gilų savo žmogiškumą, bet ir tą nužmogėjimą, kurį esame pasiekę mes, nė patys nesuvokdami (dažniausiai), kas su mumis darosi.

Ištrauka iš monografijos „Dios y nuestra felicidad“ [„Dievas ir mūsų laimė“]. Bilbao, 2005 (7-as leidimas; 1-as leidimas – 2001 m.). Vertė Jūratė Micevičiūtė. 

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu